Latvijos sostinė Ryga: Jugendo architektūros stiliaus prašmatnumas

Sveiki, 

Vakar kojos nešė mane per sutemusią Rygą, pilną kalėdinių instaliacijų, šviesų ir ... lietuvių. Praktiškai Latvijos sostinėje daugelis sutiktų (ir parduotuvėje, ir kavinėse) kalbėjo vien lietuviškai, tarsi visa šiaurės Lietuva būtų nusėdusi į Rygą, belaukdami Naujųjų metų.

Atsiskyręs nuo žmonių, klaidžiojau Viduramžių senamiesčio gatvelėmis. Kliuvau už nelygaus grindinio. Užklysdavau į uždarus kiemus, kurių takai pasibaigdavo bažnyčių sienų užkardomis arba netikėtai pasislėpusiomis jaukiomis kavinukėmis, pilnomis jaukių ponų ir keisčiausių marginalų.

Čia tik dabar, bet iš tikrųjų dar prieš tris šimtus ir daugiau metų visos šios gatvės, sienos buvo kitokios ir žmonės čia buvo kitokie. Akmenys ir mūrai išliko, o epochos pasitraukė. Bandžiau įsivaizduoti čia gyvenusius, jų vaidmenis, kasdienybę, bandžiau vietoj lempų įsivaizduoti čia degančius deglus, viešnamius, vaikus, girtuoklius... Viskas akimirksniu panašėjo į sapną, o iš kavinių ir aikščių sklido įvairūs kaitinamo vyno dūmai, kalėdinių mugių šurmulys, muzika. Ryga gyva. Ryga alsuoja. Tarsi jau būčiau čia buvęs labai labai seniai, o gal mano vaizduotė tik apgavo mane patį? Ryga, Ryga, Ryga... Kažkoks tamsus ir paslaptingas miestas, kur namai suaugę, kur sienos slepia gyvenimus.

Dienos metu spėjau padaryti Jugendo stiliaus pastatų nuotraukų iš vieno Rygos kvartalo. Įstabi architektūra, kur vienas pastatas reikalauja ištisos valandos atidaus nagrinėjimo, norint nors kiek suvirškinti šį stilių. Kai kuriomis nuotraukomis noriu pasidalyti su Jumis. Išėjo gana tamsios fotografijos, nes diena buvo gana pilka ir darganoto.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amadėjus" / "Amadeus"

Sveiki,

Filmas „Amadėjus“ (angl. Amadeus) (1984) nukrito tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, pasiryžti žiūrėti filmą, kuris trunka tris valandas, paskutiniu metu tampa misija neįmanoma, todėl tikriausiai reikia padėkoti šventėms, kad atsirado to dosnaus laiko, kada galėjau ilgėliau prisėsti prie filmo ir jį deramai „suvirškinti“.

Filmas apie klasikinės muzikos genijų Mocartą, kurį pastatė čekų režisierius Milos Forman, taip, tas pats, kuris ekranizavo „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), „Žmogus mėnulyje“ (1999) ir kitus garsius filmus. Tikriausiai režisierius jis puikus dėl to, kad geba siužetą suderinti su atmosfera ir kostiuminėmis detalėmis. Kiek pamenu jo puikųjį „Skrydis virš gegutės lizdo“ buvo nuostabiai stabilus filmas mažoje izoliuotoje erdvėje, kurioje visą „krūvį“ perima aktorius, kuris gali drąsiai demonstruoti savo meistriškumą. Panašiai atsitiko ir su filmu „Amadėjus“, kuris pelnė net aštuonis „Oskaro“ apdovanojimus, bet šis filmas man itin geras pasirodė ne dėl savo įvertinimo, kiek dėl Mocarto asmenybės atskleidimo ir interpretacijų. Dievaži, Mocartas mano mėgstamiausias klasikas, tačiau apie jį žinios tokios vikipediškai sausos, kad filmas „Amadėjus“ beregint dar tapo ir puikiu edukaciniu reginiu, pasakojančiu apie Mocarto keisto genijaus ūmų būdą. Kiek tame pasakojime yra tiesos, tikriausiai vienas velnias težino, tačiau, kad aktoriams pavyko sukurti įsimenamus charakterius su specifiniais sutrikimais, bet labiausiai įsimenamus dėl neaprėpiamos aistros gyvenimui ir kūrybai, tai tikriausiai neginčijamas faktas.

Istorija pasakojama iš Mocarto amžininko (konkurento? žudiko?) A. Salieri lūpų. Nors istorijos pasakojimo principas nieko naujo nepasiūlo (tokį jau tikrai esame matę), režisieriui kažkaip per tris valandas pavyko įgrūsti ištisos epochos mąstysenos, gyvensenos, kultūros, beprotybės, lengvabūdiškumo ir apskritai kūrybinio genialumo kaip dovanos ir kartu prakeiksmo idėją. Panašų filmą galėjome pamatyti „Quills“ (2000) apie Markizą de Sadą, taip pat apie Šekspyrą irgi „Oskarais“ nupiltą filmą „Įsimylėjęs Šekspyras“, kuris man pasirodė absoliučiai pervertintas filmas, o štai „Amadėjus“ visa galva už „Įsimylėjusį Šekspyrą“ aukštesnis tiek savo pasakojimo įtaigumu, tiek vaidyba. 

Apskritai kalbant, „Amadėjus“ yra vienas iš tų klasikinių perliukų, kurį užkietėjęs kino gurmanas turėtų pamatyti. Rimtas filmas apie mūsų vieną didžiausių muzikos genijų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Enya - "Watermark"

Sveiki,

Paslaptingoji airių muzikos virtuozė Enya (g. 1961) žinoma visame pasaulyje, tačiau ji iki šiol išlieka subtiliai paslaptinga ir muziką kuria labai slaptai, savo asmeninėje erdvėje ir tik labai retai kur koncertuoja ir pasirodo, tačiau nuo to slaptumo ji tik dar įdomesnė. Kone meditatyvi subtili muzika ne kartą „panaudota“ mega hitais įvardinamuose kino filmuose ir sulaukusi už savo kūrybą daug apdovanojimų, šiandien Enya „išlenda“ vis rečiau į dienos šviesą.

Debiutavusi kaip solo kūrėja 1987 metais, Enya iškart dėl savo unikalios muzikos estetikos, kultūros ir skambesio susilaukė dėmesio. Per savo karjerą išleidusi 8 solo albumus (paskutinis 2015 metais), Enya išlieka viena labiausiai savo asmeninį gyvenimą slepiančių muzikos pasaulio atlikėjų. Šiandien noriu pristatyti nebe man gražiausią jos kūrinį „Watermark“ (liet. Vandens ženklas), kuris įėjo į albumą lygiai tuo pačiu pavadinimu 1988 metais. Gana senas jau kūrinys, tačiau vis dar nepraradęs savo skaidrumo, sakralumo ir nostalgiško skambesio. Už šį albumą atlikėja pelnė „Grammy“ apdovanojimą, jo pasaulyje parduota per 11 milijonų kopijų, o kai kurie klausytojai tvirtina, kad tai geriausias atlikėjos albumas. Kad ir kaip ten bebūtų, Enyos retokai klausausi, bet tai, ką klausausi, nuolat persmelkia iki gyvuonies. Pasiklausykite:

Jūsų Maištinga Siela