Alan Lightman. „Einšteino
sapnai“. – Vilnius: Sofoklis, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Kai kada trumpos knygos
gali suparalyžiuoti skaitytoją ir trumpas tekstas pranoksta savo gelme ir
raiška ilgiausius romanus. 1992 metais prasirodęs amerikiečių rašytojo Alan Lightman (g. 1948) trumpas romanas
Einšteino sapnai (angl. Enstein‘s Dreams) greitai sulaukė
milžiniškos sėkmės. Galima sakyti, knyga tapo kultine, pagal ją kuriami teatro
spektakliai, ja remiasi daugelis meno kūrėjų iki šių dienų, „pasiskolindami“
tam tikras šios knygos idėjas. Autorius žinomas fizikas, todėl visai
nenuostabu, kad rėmėsi Alberto Einšteino asmenybe bei jo teorijomis apie laiką.
Laikas visos šios knygos variklis ir neišsenkantis idėjų ir fantazijos
šaltinis.
Kažin, ar šią knygą
derėtų vadinti romanu, nes jis neturi epikai būdingo linijinio pasakojimo.
Apskritai tai kūrinys be didesnio siužeto, todėl primena kiek antologines
noveles, kurias jungia Einšteino laikų Šveicarija, šios šalies miestai,
architektūriniai objektai, tačiau ryškesnių personažų, vienijančių ir
jungiančių šias istorijas į visumą, nėra. Išskyrus įvairios laiko teorijos,
kurios plečia žmogaus fantaziją. Kas galėtų būti, jeigu būtų... Kas žino, gal
mes ir gyvenime kokiame nors itin keistame laike ir visai galimas daiktas
paralelinėje Visatoje viskas vyksta kur kas kitaip.
Šį kūrinį pavadinčiau
idėjų apie laiką aprašymu, kur svarbiau tampa ne literatūrinė raiška, kiek
idėja apie laiką. Skaitytojas, skaitydamas tas miniatiūrines idėjas, gali tik
įsivaizduoti, kaip šis pasaulis transformuotųsi pagal aprašomą laiko teorijos
modelį. Idėjų yra visai nenaujų, tokių laiko kilpų ir visokiausių modelių
galima aptikti mokslinės fantastikos filmuose, kituose kūriniuose. Tai kuo Einšteino sapnai yra išskirtinė knyga?
Gal dėl to, kad tokioje mažoje knygoje pateikiama tiek daug laiko suvokimo
galimybių, tai tarsi kartoteka, kuri turi akivaizdžią simbolinę žmogaus
pasirinkimo, kaip nugyventi jam skirtą laiką, reikšmę. Aišku, jeigu žmogus
laike turi pasirinkimą.
Fizikas ir rašytojas Alan Lightman.
Iš pradžių knyga
mėgavausi kaip desertu, nes pamaniau, kiek daug čia perteikta puikių idėjų apie
laiką ir kad autorius tęs kokią nors istoriją apie Einšteiną, labiau sutvirtins
epinį pasakojimą, tačiau vos įpusėjus tampa akivaizdu, kad knyga nieko naujo
nepateiks, tik šias gana lakoniškai sustruktūruotas laiko suvokimo idėjas,
kurios pamažu vis mažiau stebina, todėl netgi apsidžiaugiau, kad knyga tokia
nedidelė ir perskaitoma per keletą valandų.
Taip, iš knygos galima
pasisemti daug idėjų, pasidžiaugti neribota autoriaus fantazija, gebėjimu
perteikti fizikines laiko struktūras ir teorijas visiems suprantama
beletristikos kalba, tačiau tiems, kurie iš literatūros tikisi rišlaus ir
ryškaus linijinio pasakojimo, o ne vien idėjų rinkinio, tam ši knyga gali
atsibosti ir po 30 puslapių.
Autorius idėjų rinkinį
bando struktūriškai komponuoja prologu, interliudais bei epilogu apie Albertą
Einšteiną, atskleisdamas tam tikras jo biografinio gyvenimo detales bei kankynę,
kuriant reliatyvumo teoriją. Tai, žinoma, sutvirtina knygos mokslinį pagrindą,
tačiau esmingų faktų apie Einšteiną gali pasirodyti per mažai, netgi, sakyčiau,
skurdokai mažai, tačiau toks autoriaus sumanymas: mokslininko fantazijas
paversti literatūriškai patraukliomis istorijomis. Sakyčiau, autoriui tas
pavyko, todėl beveik neabejoju, kad Lietuvoje rimtesnės literatūros skaitytojas
susigundys perskaityti Einšteino sapnus.
Ir tai nebus prasčiausias pasirinkimas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą