Karinė prievolė ir šauktiniai - reikia ar nereikia Lietuvai karinės prievolės? Manipuliacijų aukos, įtikėjusios, kad yra didvyriai.

Sveiki,

Tiesą sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to, kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.

Manau, kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.

Suprantu tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“, nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi. Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams, kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.

Mane siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas – vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas, turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to, jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!

Aišku, nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė. Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.

Gaila, kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys, tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų. Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“ vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą, mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus. 

Pridedu ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt, kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne abstrakčias manipuliacines sąvokas:

Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų požiūris į patriotiškumą?

Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu, kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.

Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo svarbesnė.

Visą straipsnį galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ateiviai Argentinoje: Kai realybės faktai išjuokiami, o žmogus sumenkinamas arba kaip realybę padaryti abejotiną?

Sveiki, 

Manau, kad renkamės, tikėti ateiviais ar netikėti. Paskutiniu metu pasirodo daug aukšto rango pareigūnų, kurie baigę slaptose organizacijose tarnybą, vis dažniau prabyla apie slaptus archyvus ir bendradarbiavimą su nežemiškos kilmės būtybėmis. Aišku, organizacijos ginasi ir stengiasi viską sumenkinti, netgi tyčiojasi iš tų žmonių, juos įkalina, tardo, įbaugina jų artimuosius – žodžiu, senieji KGB metodai. Bet kokie proveržiai spaudoje tampa pateikti „nerimti“, kaip keistuolių žmonių, kurie pradėjo lakstyti laukais. Valstybė noriai remia filmų kūrybą apie ateivius, serialų projektus tam, kad žmonės tai žiūrėtų kaip į išgalvotus personažus, pramogą, nepasiekiamą tikrovę... Ši machinacija, manau, daugiau ar mažiau yra mums visiems daugiau žinoma.

Aš nuolat užmetu akį tuos faktus, kuriuos iš visų organizacijų stengiamasi visokiausiais būdais sumenkinti, bet neapgausi gi buitinių kamerų, neapgausi kitų įrodymų, tūkstantinių žmonių liudijimų. Aišku, tarp jų yra nemažai falsifikacijos, tačiau neabejotinai ir realių kadrų, kuriuos išties sunku paaiškinti, o gal aiškinti ir nereikia, nes žmonės tiesiog jau išmokyti sumenkinti faktus, nes žiniasklaida tą jau kuo puikiausiai išmokė – viskuo abejoti, iš visko tyčiotis ir nematyti daugiau nieko, išskyrus tik tai, kiek eurų piniginėj dar guli. 

Bet apie tai, manau, reiktų, atskiros studijos, ypač skeptikams, kurie mėgsta rašyti tokius prierašus: „Tikriausiai buvo žolytės parūkę, kad tokius dalykus šneka“. Bet... Na, tiek to. 

Pridedu vieną kadrą, kuris mane sudomino. Iš Argentinos. Klausimų nekyla, kad mamai nereikia falsifikuoti įrašo, kad išpopuliarėti, tad pažiūrėkime:

Šitą įrašą, jei gerai pamenu, irgi esu čia rodęs, bet pridėsiu dar kartą. Jis buvo padarytas Izraelyje. Įdomu tai, kad nufilmuota ne viena versija iš skirtingų miesto taškų, visiškai atsitiktinių žmonių tuo pačiu metu:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pėdsakai" / "Tracks"

Sveiki, 

Tikra Australijos dvasia pulsuojanti drama „Pėdsakai“ (angl. Tracks) (2013) buvo jau seniai įtrauktas į mano būtinų pažiūrėti filmų sąrašą. Regis, neklydau. Tai autobiografinis filmas apie Robyn Davidson, kuri pėsčiomis perėjo Australiją su 4 kupranugariais ir vienu šunimi t. y 1,700 mylios arba 2700 kilometrai, o tai yra kur kas daugiau nei nuo Talino iki Vilniaus, turint galvoje dykumą, gyvates, smėlio audras, vandens stygių, nakvynes prie laužo ir beveik neapgyvendintas vietoves. Viena, jauna, bet užsispyrusi sekti savo tėvo pėdomis, kuris Afrikoje taip pat keliavo vienas per dykynes.

Nuo pat filmo pradžių kyla klausimas dėl pagrindinės herojės psichinės būklės. Kam jai viso šito reikia? Nesuprantama. Atmintyje tėvo šmirinėjantys peizažai, pasikorusios motinos kilpa ir noras atsiskirti nuo civilizacijos, priartėti iki žaizdos prie vienatvės, kad vėl sugrįžtų į gyvenimą. Tikriausiai taip reikėjo... Tai filmas reikalaujantis iš žiūrovo kartu ištvermės eiti su personažu per tas dykvietes. Sunku, karšta ir kartais ištinka astma, imame klausti, kam, kodėl, už ką. Gerai, kad šalia nuolat dar tas akiniuotas fotografas pasirodo, kuris lyg ir garantas, kad personažas pasieks tikslą ir pereis Australiją.

Iš tikrųjų esu matęs filmą „Triušių tvora“ – irgi apie Australijos dykvietes, tik ten keliavo mažos mergaitės, kurios nuėjo didžiulius atstumus, kad išgyventų, tačiau ten buvo socialinės invazijos į vietinius čiabuvius problemos, o šiame filme yra kažkas, kas ateina iš paties žmogaus vidaus ir sako: „Tau reikia tai padaryti ir viskas“. Pagrindinį vaidmenį sukūrė australė Mia Wasikowska – neįtikėtinos ištvermės vaidmuo, sakyčiau, vienas įspūdingiausių šios talentingos jaunos aktorės darbas. Apskritai mano nuomonė apie ją yra kuo puikiausia ir visi jos pasirinkti vaidmenys yra daugiau ar mažiau nuostabūs ir be galo skirtingi. Šis ypač vertas akies.

Na, ir pats filmas... įkvepiantis, jautrus, filosofinis, matuojantis žmogaus dvasios ir fizines galimybes. Filmas pulsuoja išlikimo vibracijomis, į jį lengva įsijausti, pajausti laukinės Australijos grožį ir civilizacijos atotrūkį. Man šis filmas labai patiko, manau, jis patiktų daugeliui, jeigu būtų labiau pareklamuotas komercinių filmų terpėje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orumas" / "Pride"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų drama su komedijos elementais „Orumas“ (angl. Pride) (2014) savo tėvynėje susilaukė nemenko pripažinimo, nominuotas keliems BAFA (britų „Oskarams“), pelnė įvairiausių prestižinių apdovanojimų... Ir aš galvoju, kad visa tai neatsitiktinai. Filmas išties nuotaikingas, kalbėti apie LGBT problemas pusiau juokingai, bet kartu ir atsargiai ginant žmogaus laisves ir teises, nėra lengva, jau vien dėl savo tematikos daugelį lietuvių ištinka stagnacija ir filmo atmetimo reakcija. Tai kodėl verta žiūrėti šį filmą visiems?

Visų pirma dėl aktorių. Filme surinkta nemenka pačių garsiausių britų kino aktorių. Kas nors kiek susivokia filmų šalių kontinentuose, manau, pastebės, kad britų aktoriai turi savito šarmo ir savitą režisūrą bei energetiką. Freddie Fox, Monica Dolan, Andrew Scott, Imelda Staunton, Bill Nighy ir kiti aktoriai, kurie turėtų būti daugiau ar mažiau atpažįstami kinomano akims. Kita priežastis yra komedijos elementų subtilumas ir savitumas, kuris tikriausiai būdingas tik britams – tai šiek tiek intelektualesni komedijos elementai, susiję ne „su antruoju galu“, o su santykiais, stereotipais, šaržuojami homofobiniai niuansai ir kiti su mąstymu ir nuostatomis susiję žmogiškieji šablonai. Kitas dalykas – britiškas stilius, pasirinktas devintas dešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina situacija – LGBT žmonės remia skurstančius kalnakasius, kai jiems patiems reikia socialinės ir finansinės paramos kaip bendruomenei. Tačiau visa istorija pasirodo yra tikra, paremta tikrais įvykiais, tikrais žmonėmis, kurių biografijos vienaip ar kitaip atsispindi juostoje, todėl tai dar viena priežastis, kodėl verta pamatyti filmą – autentiškas istorijos liudijimas.

Šiaip filmas tik pačioje pradžioje kelia abejonių, bet kuo toliau, tuo darosi linksmiau. Aišku, realybėje šiems žmonėms teko susidurti su daugiau kliūčių, filme dėl komedijinių elementų viskas atrodo kiek spalvingiau ir lengviau, tačiau tai tik režisieriaus pasirinkta pasakojimo forma, kuri suteikė filmui savito britiško šviežumo. Man išties pakėlė nuotaiką ir kartu praturtino žinias apskritai apie pasaulinio masto įvykius Britanijoje. Ar to neužtenka, kad susidarytume nuomonę, jog tai geras filmas?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela