Karinė prievolė ir šauktiniai - reikia ar nereikia Lietuvai karinės prievolės? Manipuliacijų aukos, įtikėjusios, kad yra didvyriai.

Sveiki,

Tiesą sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to, kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.

Manau, kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.

Suprantu tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“, nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi. Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams, kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.

Mane siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas – vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas, turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to, jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!

Aišku, nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė. Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.

Gaila, kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys, tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų. Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“ vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą, mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus. 

Pridedu ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt, kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne abstrakčias manipuliacines sąvokas:

Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų požiūris į patriotiškumą?

Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu, kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.

Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo svarbesnė.

Visą straipsnį galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela