Sveiki visi,
Kai manęs čia nebebus, būsiu kažkur kitur. Kažkur...
sunkiai apibrėžiama sąvoka. Kur esi Tu? Namuose? Svečiuose? Kur Tavo vieta
šiame Pasaulyje? Kai pagalvoji, kad esi kažkur, kad viskas taip laikina,
supranti, kad esi niekur. Kažkur nulyje, amplitudės viduryje, akies
mirktelėjime, lūpų praskleidime, tarp kančios ir laimės. Kažkur.
Kad ir kur Jūsų kelias benusidriektų, jis visgi kažkur
yra, ir tas kažkur teikia sotumo jausmą, kad vis tiek nebus taip, kad kažkur
neturėsi pasidėti, net ir turtingiausias pasaulio žmogus gali būti ramus, nes
jis pasąmonėje žino, kad vis tiek pranyks. Jei tektų gyventi amžinai, o dievai
su deivėmis, pavargčiau, jau dabar pavargstu. Pavargčiau būti tas pats, be
galimybės numirti ir atgimti, amžinai tas pats ir dar kažkur...
Norėjau kažkada parašyti autobiografinį kūrinį pavadinimu
„Aš čia buvau“. Parašyti sau ir pažiūrėti, kiek galiu su savimi būti atviras.
Turėčiau kažką pasakyti daugiau nei „Aš čia buvau“, bet visa tai neturi
prasmės, nes viskas užsimirštama ir tik mūsų sielose lieka tos nelengvos
pamokos, išmoktos gyvenant kažkur ir tarp kažkokių.
Aš čia buvau, aš čia buvau, aš čia buvau...
Palieku Jums šį puslapį su savo senais įrašais apie tai,
kad buvau, nes nebeturėsiu fizinių galimybių daugiau rašyti šio puslapio.
Tad... bent jau gera išeinant žinoti, kad aš čia buvau.
Jūsų Maištinga Siela
