Maištingos sielos kalendorius: Sudeginta Žanda d'Ark (Joan of d'Arc), Orleano mergelė

Sveiki,

Šią dieną, gegužė 30 d., archyvuose užfiksuota, kad Prancūzijoje sudeginta eretike paskelbta Žana d‘Ark, kuri, pasak kitų, Dievo vedina, padėjo laimėti daugel mūšių, kad atmuštų anglus ir sugrąžintų tikėjimą ir karaliaus galią Prancūzijai. Galiausiai bažnyčios pakalikai pamatę, kaip visi tiki Žana, paskelbė ją esant Bažnyčios eretike ir sudegino 1431 metų gegužės 30 d.

Šioje nuotraukoje matote aktorę Milla Jovovich, kuri vaidina Žaną scenoje, kai jai apsireiškia pats Dievas. Iš tikrųjų vaikystėje labai žavėjo šioji istorija ir šis Luc Besson filmas „Žana d‘Arc“ (1999), tačiau dabar tikriausiai lyginant istorinius faktus ir filmą, galima spręsti, kad apie Žaną d‘Ark, kuri vėliau buvo paskelbta šventąja, beveik realiai nieko nežinome.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Anglijos monarchijos restauracija, į sostą grąžintas Karolis II-asis

Sveiki,

Šiandien, gegužės 29 d. 1660 metais, buvo rekonstruota Anglijos monarchija. 1651 metais po Pilietinio karo Anglijoje Kromvelis nuvertė Anglijos karalių Karolį II-ąjį (Charles II), nepraėjus nė dešimčiai metų, pasirodo, kad nugalėtojai besą dar blogesni už buvusią monarchiją ir jie ėmė elgtis su valstiečiais dar baisiau. Karoliui pavyko pabėgti į Nyderlandus, kol galiausiai vėl grįžo į Angliją ir jam su tam tikru sutarimu dėl religijos pripažinimo buvo grąžintas sostas ir Anglija vėl tapo monarchine valstybe. Prieš jus – Karolio II-ojo portretas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Mirė Didžiosios Britanijos buvęs karalius Eduardas VIII

Sveiki,

1972 metais gegužės 28 metais mirė buvęs Didžiosios Britanijos karalius Eduardas VIII. Kuo jis įdėjo į istoriją? Tai pirmasis karalius, kuris savo noru atsisakė šio sosto, kuriame išbuvo 1936 metais kiek mažiau nei vienerius metus. Tai Jurgio V sūnus, gimęs 1894 metais, nugyvenęs gana ilgą savo gyvenimą ir dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, matęs tikrą pragarą...

Priežastis, kodėl jis atsisakę sosto, buvo nekilminga mylimoji Wallis Simpson, kurios nei artimieji aristokratai, nei tauta nepripažino, todėl jis atsisakė karūnos, kad galėtų ją vesti. Pats buvęs karalius, nors ilgą gyvenimą nugyveno su žmona, buvo pagarsėjęs kaip vedusių moterų meilužis. Jo mirimo vieta sutampa su princesės Dianos – Paryžius, tačiau priešingai nei princesė, jis ten mirė nuo gerklės vėžio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes" / "Us"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniųjų mėnesių siaubo filmų buvo garsiojo filmo „Pradink“, nominuotam „Oskarui“, režisieriaus Jordan Peele filmas „Mes“ (angl. Us) (2019), kuris kino kritikų ir daugelio žiūrovų nepaliko abejingų. Sunku iš esmės kažkuo nustebinti, nes „Pradink“, pripažinkime, atmosferiškai (ir apskritai scenarijus) buvo išties keistas ir dėl to labai geras kino produktas. Iš šio darbo aš mažų mažiausiai tikėjausi bent jau itin gero, nestandartinio scenarijaus, bet...

Bet filmas čia būtent ir suklupo. Ne taip jau nevykusiai, bet lyginant su „Pradink“ šiek tiek kelius nusibalnojo. Visų pirma man tikrai patinka šio režisieriaus atmosferinė stilistika, kuri lyg ir dvelkia banalia „Penktadienis 13“ atmosfera, tačiau pačiais netikėčiausiais momentais, kai turėtų pasiduoti veikėjai paprasčiausiam šablonui, ima jie ir padaro kažką ne pagal klišę, tačiau ne tiek, kad išsimuštų iš siaubo žanro rėmų. Tai režisieriaus savitumas ir man jis patinka abejuose filmuose. Idėja apie antrininkus, primenančius sukilusius šešėlius, kurie žirklėmis nori nusikirpti savo ryšį su žmonėmis, atrodo išties gera, bet tam genialumui ir stipresniam įspūdžiui pristigo kažin kokio išlaikymo. Filme man būta daug trilerio nuobodžių ir ištęstų efektų, pavyzdžiui, kaip toji juodaodžių šeimynėlė vis bėga apokalipsės apsiaustyje per miestą ir visa pasakojimo jėga, atrodo, sutelkta į jų išgyvenimą. Taigi mes turime tą seną triuką „aš bėgu, o mane gaudo“, todėl dvelkia tuo nusibodusiu dešimto dešimtmečio „Aš žinau, ką veikiai aną vasarą“ metodu. Jeigu „Pradink“ buvo labiau išlaikytas ir sutelktas į psichologinį/dvasinį žmogaus pavergimo idėją, tai čia mes turime praskiestą vandeniu idėją, kuri užpildyta klasikiniais trileriui būdingais triukais.

Nors visumoje filmas atrodo išties neblogas ir, pripažinkime, tikrai lenkia daugelį vidutiniškų ir itin prastų holivudinių siaubo filmų, manau, kad „Mes“ yra kiek prastesnis už „Pradink“. Keletas metafizinių idėjų apie siaubo kambarėlyje esančius antrininkus iš esmės nelabai įtikino visoje toje „bėk, kol kojos neša“ suirutėje. Kirbėjo mintis, kad netgi norėtųsi kiek lėtesnio veiksmo, bet labiau išplėtotos idėjos ir tai būtų filmo stiprioji pusė, nes pasaulio ir žiūrovo nebenustebinsi tais pačiais triukais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda, o kas man iš to?

Sveiki,

Kadangi netikiu demokratijos iliuzija, šie prezidento ir europarlamentarų rinkimai man asmeniškai nėra itin reikšmingi. Nemanau, kad bus ir ateityje. Tai iliuzija, suteikta „laisviesiems“ vergams t. y. eiliniams mokesčių mokėtojams. Aišku, galima daug ir nuobodžiai ginčytis dėl tiesos, kurios nežinome, bet... Kas toji tiesa? Užtenka vieno „feiko“ straipsnio apie sugalvotą kokio nors politiko tamsiąją dėmę ir mūsų pasitikėjimas tuo žmogumi pasikeičia. Esame informacijos jėgos formuojamas molis ir linkstame ten, kur papučia vėjelis. Tai apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai teisiškai žmogumi yra manipuliuojama, o jis turi rinktis? Demokratijos paprasčiausiai tokios, kokią bandome mokyti ir savo vaikus, nėra. Tai tik susitarimas, o visa kita – interesų grumtynės.

Visgi keletas įdomesnių aspektų išryškėja. Prisipažinsiu, kad buvau už Ingridą Šimonytę, nes jos retorika analitinė, neagresyvi ir diplomatiška. Tą patvirtino ir psichologai analizavę kandidatų pasisakymus. Štai Gitanas Nausėda labiau mėgsta kaltinti, primesti „dėmes“ kitiems, nors čia pat visada „priklijuoja“ diplomatines „susitarimų“ klišes. Protaujantis žmogus jaučia ir girdi, ką sako žmogus, o neišsilavinęs myli akimis ir yra valdomas tradicinių pažiūrų, pavyzdžiui, kad valdžioje būtinai turi būti vyras (kaip ir troboje, taip ir šalyje), o moteris tik gaspadinė.

Kad žmonės renkasi kandidatą ne pagal protą, tą atskleidžia absurdiški straipsniai apie Šimonytės senmergystės etiketę. Tai žemo lygio patyčios, skindančios iš neišprususių, valstietiškų naivuolių. Na, jūs man pasakykite, koks normaliai mąstantis žmogus gali rinkti valdžią iš pavardės moters priesagos? Koks gi skirtumas, ar ištekėjusi, ar išsiskyrusi, ar dar kokia nors lovoje? Kaip tai atsiliepia bendram valstybės atstovavimo darbui? Tas tamsus suluošintas ir smarkiai lytiškumo stereotipais grįstas įsivaizdavimas apie žmones atskleidžia tik tai, kokie tas temas eskaluojantys smarkiai gniuždyti ir tebegniuždomi šių stereotipų. Na, senmergė, ir ką? Ir valio! Vadinasi, daugiau laiko sau, savo smegenims, mąstymui ir darbui, ko iš esmės ir reikia šalies atstovui. Nekomentuosiu G. Nausėdos pozicijos, nes ji iš esmės neturėtų konstruoti jo šeiminio pajėgumo su Šimonyte – tai absoliučiai bergždžias reikalas.

Apskritai pradėjau galvoti, kad nors ir palaikau I. Šimonytę, bet joks šalies prezidentas nepagerins mano paties gyvenimo kokybės, kaip nepagerino Adamkus, kaip nepagerino Grybauskaitė. Nes šiaip ar taip, savo kokybę renkuosi aš pats: kaip reaguoti, kaip jaustis, kaip priimti čia ir dabar, kasdienybę, o kas atstovauja Lietuvai, kuriai iš esmės esu tik mokesčių mokėtojas, man tiek pat rūpi, kiek aš kokiam G. Nausėdai. Supraskime, visi einame į pasaulį be sienų, o patriotizmas-idiotizmas vis dar mus įkalina šiuose rėmuose ir rinkiminiuose smėlio dėžėse, bet... Bet tai kiekvienam tikriausiai pagal savivoką. Mes nieko negalime nulemti iš išorės, galime tik pasirinkdami nuostatą priimti pasaulį arba ne, o visa kita yra sugriaunama, atimama ir iš esmės laikina.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pastatytas "Chrysler Building" pastatas

Sveiki,

1930 metais atidarytas aukščiausias pasaulyje plytinis pastatas, kurį matote nuotraukoje (su smailia viršūne). Jis vadinamas „Chrysler Building“, jo pastatymas pareikalavo 20 milijonų JAV dolerių. Iki pat 6 dešimtmečio tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Jam pastatyti prireikė beveik 4 milijonų plytų bei 29 961 tonų plieno. Dangoraižis turi 77 aukštus, 32 liftus ir beveik 4 tūkstančius langų. Kiti statyti dangoraižiai – jau neplytiniai, todėl iki pat šių dienų pastatas laikomas aukščiausiu plytiniu pastatu. Jis beveik visas priklauso Abu Dabio valstybiniam fondui.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pagamintas paskutinis Ford T automobilio modelis

Sveiki,

Gegužės 27 dieną 1927 metais buvo pristatytas paskutinis Ford T automobilis, kuris padarė didžiulį perversmą automobilių pramonėje. Netgi dabar per to dešimtmečio filmus vis dar galime pamatyti šio automobilio modelį. Šis modelis buvo sukurtas 1908 metais ir kelis dešimtmečius buvo pati populiariausia transporto priemonė. Vienas toks automobilis kainavo anuomet 850 dolerius, o tai prilygtų šiandien 20 000 dolerių. Po technikos tobulėjimo šio modelio paprasčiausiai buvo atsisakyta...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aušros siena" / "The Dawn Wall"

Sveiki,

Kai rinkausi šį filmą, norėjau sau asmeniškai kažin ko įkvepiančio, to, kas išlaikytų mane kasdieniame rutinos ir pastangų sutelkimo rutinoje. Kadangi prieš šį filmą rikiuojasi „rimti“ sunkiasvoriai vaidybiniai filmai, pamaniau, kad vėl laikas įšokti į dokumentikos žanrą ir pažiūrėti šį puikiai kino kritikų įvertintą filmą „Aušros siena“ (angl. The Dawn Wall) (2017), kuris pasakoja apie alpinizmo ikoną Tommy Caldwell – nepranokstamą šios sporto srities profesionalą.

Filmas išties griebia emocijomis. Visų pirma labai teigiamai pateikia Tommy asmenybė. Juk kaip dažnai būna, kada mokykloje silpnai besimokantys, panelių neturintys vaikinai tampa galų gale kokiais nors garažų kurmiais arba statybininkais, tačiau tik ne nurašytasis mūsų veikėjas. Jo ugdoma valia, asmeninė meilės istorija ir veikla tiesiog tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip bendrasis ugdymas netinka ypač personalizuotoms asmenybėms, kurie neatitinka pusfabrikačių asmenybių srautą, kokius kuria švietimas. Jo pasiryžimas įveikti kelių kilometrų stačiąją uolą tiesiog užburia savo valios pastangomis, fizine ištverme. Šokiruoja jaunojo alpinisto 2000 metais patyrimu Kirgizijos kalnuose, kai šiam tenka nužudyti žmogų, kad išgelbėtų save... Toji trauma neįsivaizduojama... Kitą vertus pasirinkimo nelabai daug ir būta: mirti pačiam arba gelbėtis.

Antroji pasakojimo dalis taip pat puiki. Jis su ilgamečiu draugu bando pereiti praktiškai plokščią akmens sieną. Kyla klausimas: vardan ko šitaip skaudžiai save alinti ir kamuotis? Ogi dėl tos amžinos euforijos, tos akimirkos, kai kūną užplūsta beribis pasitenkinimas, kad peržengta tam tikra riba, kurios žmogaus fizinės galimybės paprastai negali to padaryti. Tai tas pats, kaip tarp dangoraižių pereiti ištiestą lyną arba šuneliu perplaukti jūras... Tokios fizinės žmogaus galimybės ir užsigrūdinimas įkvepia kiekvienam iš mūsų eiti savo keliu, kad ir kokias užkardas mes besutiktume. Tai buvo filmas toks, kokio reikėjo man šiam vakarui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pasirodė pirmasis "Žvaigždžių karai: epizodas IV - Nauja viltis" filmas

Sveiki,

1977 metais šią gegužės 25 dieną pasirodė pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas, kuris padarė perversmą fantastinių filmų kategorijoje. Per pirmąjį savaitgalį filmas surinko pusantro milijonų dolerių ir tapo pelningiausiu to dešimtmečio filmu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Švedijos karalius Erikas XIV išžudo Sturų šeimą

Sveiki,

Gegužės 24 dieną 1567 metais Švedijos karalius Erikas XIV išžudė įtakingą didikų Sturų šeimą, kuriuos laikė įkalintais, nes manė juos organizuojant sukilimą prieš jį. Aptemus karaliaus sąmonei, jis tapo siautėjančiu bepročiu. Per vieną vakarą išžudė kalinius ir net durklu subadė savo mokytoją Dionisijų Bereuso, kuris bandė sutramdyti beprotį karalių. Galiausiai naktį karalius pabėgo į mišką, kurį rado tik po kelių dienų vilkintį valstiečių rūbais. Karalius proto, deja, daugiau niekada ir nebeatgavo.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Nužudyti Boni ir Klaidas (Bonnie and Clyde)

Sveiki,

Šioje nuotraukoje – garsioji amerikiečių nusikaltėlių pora Boni ir Klaidas, pozuoja nė neįtardami, kad jų siautėjimui greitai bus padarytas galas. Jaunoji pora, migruodama iš valstijos į valstiją, buvo kurį laiką dėl įstatymų apribojimų nepaliečiami 1932-1934 metais, tačiau šią lemtingą gegužės 23 dieną 1934 metais jiems buvo suorganizuota pasala, kadangi policininkai susekė jų judėjimo trajektoriją, o nusikaltėliai sistemingai kartojo savo veiksmus, buvo nebesunku juos nuspėti. Policininkai tykoję už krūmų laukė atvažiuojančio jų automobilio. Buvo paleista 130 kulkų, kurių krušoje šie įsimylėjėliai ir mirė... Apie juos rašomos knygos, kuriami filmai, persirenginėjama per Helovyną. Jie klasikiniai nusikaltėliai.

Jūsų Maištinga Siela

Man Booker International 2019 laimėjo Jokha Alharthi rašytoja iš Omano su knyga "Celestial Bodies"

Sveiki,

Kodėl laukiau Man Booker International 2019 metų apdovanojimo? Tai dažniausiai būna geriausios verstinės rimtosios literatūros kūriniai į lietuvių kalbą iš to, ką skaito pasaulis. Paskutiniu metu lietuviai vertėjai ir leidyklos, (man be galo džiugu), orientuojasi į šiuos ilguosius ir trumpuosius sąrašus tiek Man Booker, tiek šios premijos tarptautinėje kategorijoje.

Jau nekantrauju perskaityti lenkų rašytojos „Bėgūnai“, kuri pelnė pernai šį apdovanojimą, na, o šiemet šiuos laurus pelnė 41 metų rašytoja Jokha Alharthi iš Omaro už romaną „Dangaus kūnai“ (angl. Celestial Bodies). Absoliučiai egzotiškos šalies ir iš pirmo žvilgsnio net neliteratūriškos šalies... Bet ką mes žinome apie literatūrą arabų šalyse? Autorė savo kalboje akcentavo, kad to regiono literatūra labai įvairi ir turtinga, tačiau pernelyg lokali Vakarų pasauliui, tad savo sėkmę vertina kaip stebuklą.

Komisija išrinkusi šį kūrinį iš trumpojo sąrašo, akcentavo, kad ją skaityti malonu dėl poetinės kalbos ir kultūrinių simbolių, kurie nupasakoja tris svarbias moterų gyvenimo linijas, o per jas iš esmės papasakojama visos šalies vaizdinys.

Manau, turėtume nepraleisti šios knygos lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kandelarija" / "Candelaria"

Sveiki,

Pernai per „Kino pavasario“ festivalį parodyta kino juosta „Kandelarija“ (ispan. Candelaria) (2017) tikriausiai daugeliui įstrigo dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų – pasakojama apie pensijinio amžiaus kubiečius ir 1991 metų neįtikėtinai skurdžią Kubą. Viščiukus auginanti Kandelarija gyvena kartu su vyru ir pamažu džiaugiasi savo senatve – pozityvūs vakarai užeigoje, namuose, kur nėra elektros, nes skurdas, dega stiklainyje žvakė ir laksto viščiukai, apie kurių mėsą pavydžiai galvoja dažnas to meto Kubos gyventojas...

Makabriška šios istorijos dalis prasideda nuo to, kai Kandelarija parsineša netyčia darbe rastą filmavimo kamerą ir ima sukti savo vyrui... erotines juostas. Galiausiai toji medžiaga nuteka ir senukai įsitraukia į skurstančios ne tik šalies, bet ir jų moralės, atspindinčios valstybės padėtį po Šaltojo karo. Netikėta tikriausiai yra tai, kad viskas, kas šiaip gerai prasideda panašiomis istorijomis, dažnai pakrypsta trilerio žanro eiga ir manieromis. Kadangi tai nepriklausomas kinas, istorija išvengia šių klišių ir tas gyvenimo ir šios padėties aštrumas išplaukia ilgesingais senų žmonių būvimu šalia vienas kito vaizdiniais į filosofinį lygmenį. Kiek tu esi pasiryžęs paaukoti, kad kitas pajustų laimės trupinėlius? Toji scena, kai Kandelarija pasiskolina suknelę, kad sugundytų vyrą, o vyras parduoda laikrodį, kad gautų normalią vakarienę primena žiaurią neturtuolių pasaką apie mylimąjį, kuris moteriai nupirko šukas Kalėdų proga, o moteris nusikirpo plaukus, kad vyrui padovanotų savo dovaną...

Ilgesingų Kubos jūrų apgaubta senatvės istorija atrodo teisingesnė už bet kokią holivudinę juostą, nes nesunku patikėti poros realiomis, bet pagalvoji: na kokia ten sena pora filmuosis porno filme, kad gautų maisto ir pinigų? Mes nežinome, prie ko gali privesti skurdas... Visgi filmas ne vien apie santykius drauge iki grabo lentos, tai veikiau refleksyvus filmas apie Kubos laikmetį, kai nebuvo duonos. Žmogaus orumas ir senatvė šalia žlugusios valstybės patvirtina tai, kas lieka tarp žmonių visuomenėje tikra, o kas tebuvo laikomasi vien tik dėl dirbtinų moralinių klišių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Aleksandras Makedonietis šią dieną laimėjo mūšį prie Graniko upės

Sveiki,

334 metais prieš Kristų gegužės 22 dieną Aleksandrui Makedoniečiui tebuvo viso labo 22 metai, tačiau jis jau nukariavęs Graikiją ėmė veržtis su savo kariuomenę į Mažąją Aziją. Vienas įspūdingiausių jo mūsų laukį dabartinėje Turkijos dalyje, prie Graniko upės, kur jis su 5 tūkstančių armija stojo prieš 10 tūkstančių armiją persų. Kai atrodė, jog persai nesijaudino ir jie jau regėjo savo pergalę, jie nė žinoti nežinojo, kad Makedonietis tuo metu dar laukė 13 tūkstančių kareivių. Šis mūšis atvėrė Aleksandrui vartus iki pat Indijos ir pakeitė to meto pasaulio žemėlapį.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - Liberation [Vinyl, red edition, 2LP] (2018)

Informacija apie albumą: Christina Aguilera - Liberation (2018).

Spektaklis: "Kas prieš mus" režisierius Jonas Vaitkus

Sveiki,

Neseniai teko dar pernai Klaipėdos dramos teatre paruoštą režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Kas prieš mus“. Pjesės autorius – garsiausias šiuo metu Klaipėdos dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Istorija pasakoja apie realiai kažkada egzistavusią trumpą valstybę, kurią bandė valdyti menininkai prie Viduržemio jūros, Kroatijoje (Fiumė miestas). Iš tikrųjų labai gera pjesė ir medžiaga didingam spektakliui, kuris neapsiriboja asmeninėmis smulkiomis problemomis, o trokšta apčiuopti realaus pasaulio vaizdinį, dažniausiai absurdišką troškimą aprėpti ir pakeisti pasaulį pagal savo matymą. Iš tikrųjų šis spektaklis apie didingą troškimą, kuris pavirsta nieku, nes pritrūksta kompetencijų valdyti savo tautą racionalumu ir logika.

Senosios Italijos ilgesys, noras gręžtis į Dantę, į muziką, okupuoto miesto naujasis diktatorius skendi savo paties iliuzijose ir labiau rūpinasi menu nei valdymo politika, vyro uniformos spalva, nei ištekliais ir iždu. Iš esmės spektaklyje vaizduojama amžina priešprieša: menas, kultūra prieš politiką ir griežtą racionalumą, valdingumas prieš estetiką ir meno laisvumą. Nesunku šio spektaklio priešpriešas priskirti nūdienai, kai į politiką nukanka menininkai (prisiminkime Valinsko partiją) ir tai buvo jų drugelių skrydis į liepsnas. Dabar Ukraina turi aktorių prezidentą, nesunku įspėti, kad nieko gero iš to nebus. Kitą vertus, kodėl menininkai iš esmės taurios ir puikios sielos žmonės negali keisti pasaulio, o štai politiniu verslumu pasižymintys bei militaristiniai revoliucionieriai gali? Tai irgi kitas klausimas, susijęs galgi net kiek su archetipiniais dalykais, tokiais kaip vyriškumo klausimas, lyderystės jėga – paskui ką eis eilinis vyras? Paskui menininką diktatorių, ar diktatorių, kuriam reikia mūšio?

Daug paralelių galima įžvelgti šiame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį, kiek primenantį Šekspyro Hamletą, Karalių Lyrą ir kitus pasmerktuosius nesėkmei valdovus bei jų vidines priešpriešas su valstybės valdymo klišėmis, atliko garsus aktorius Rolandas Kazlas. Ką ir bepridursi, jam šitas vaidmuo tiko ir... Ir scenografija atrodė išties gera, įkvėpta renesanso ir senosios Antikos, kurioje vyksta fašistinės Italijos eros maskaradas. Kultūrinių pergalių ir griuvėsių sanklodoje vargšas valdovas vis dar ieško svajodamas kažin kokios tiesos, tačiau viskam yra pasmerktas. Tas aišku jau nuo pirmųjų spektaklio minučių.

Po spektaklio pasidarė šiek tiek liūdna. Ne dėl paties spektaklio, nes jis iš esmės geras, bet dėl tos pačios banaliosios tiesos, kad kažkur spektaklyje radosi toji liūdna tiesa, kad pasaulį gali valdyti tik tam tikro brutalaus vieno sukirpimo valdininkai, fašistai, diktatoriai, prezidentai, o tas jautruolis, kultūros atstovas visada liks kažin kur paspirtas. Kitą vertus, argi nėra didesnė tragedija, kai šalies vairo gviešiasi laukinio liberalizmo ir laisvojo meno atstovas? Kaip ir kiekvienam menininkui, skriejančiam į politinės tiesios iliuziją, lemta galiausiai sudegti kaip drugeliui liepsnose. Bent jau šiame spektaklyje tai jau tikrai.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: šią dieną Clara Barton įkūrė Amerikos Raudonojo Kryžiaus padalinį

Sveiki,

Šią gegužės 21 dieną 1881 metais šešiasdešimtmetė amerikietė Clara Barton Amerikoje įkuria Raudonojo Kryžiaus organizaciją. Vos penkiolikos ji tapo mokytoja ir įkūrė mokyklą, karo apsiausties metais ji kaip slaugė tarnavo Europoje Prūsijos-Prancūzijos kare XIX amžiuje, taip pat turėjo patirties JAV pilietiniame kare. Perėmusi europietišką Raudonojo Kryžiaus modelį, ji įkūrė padalinį JAV ir šis sprendimas pakeitė iš esmės JAV visiems laikams. Šiandien šiai organizacijai JAV tenka sureaguoti kas 8 minutes į piliečių pagalbos šauksmą. Organizacija išgelbėjo milijonus gyvybių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Menasse apie Europos Sąjungą, demokratiją ir šalies valdymo politiką

Sveiki,

Dažnas nori duonos ir žaidimų, ypač dažnas lietuvis to trokšta iš Europos Sąjungos, nė nesuvokdamas pamatinių šios Bendrijos veikimo principų. Netgi mano senelis įsivaizduoja maždaug taip: reikia gražiai Briuselyje pasakyti, kad mums blogai, ir europarlamentarai turi „parvežti“ problemos sprendimą – dažniausiai tai, žinoma, yra pinigai. Juk mes ES šalis, mus reikia šelpti, kitaip koks tikslas „būti Europoje“?

Literatūros ir meno korespondentas Marijus Gailius kalbina austrų rašytoją Robert Menasse, kuris neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė savo romaną apie ES pavadinimu Sostinė. Šiame interviu nemažai paprastų, bet esminių dalykų, kurie paneigia mūsų įsivaizduojamą Briuselio veikimo aparatą. Taip jau yra, kad dažnas tvirčiausią nuomonę turi apie tuos dalykus, kurių neišmano, tad pravartu euroskeptikams, nacionalistams ir tiems, kurie sako, kad Lietuva parsidavė supuvusiems Vakarams ir Briuseliui, paskaityti šį „sveiką“ interviu. Kadangi interviu „sveikas“, jo kaip tik šioji žmonių grupė neskaitys. Juk niekas laisva valia nemėgsta griauti savo kvailų įsitikinimų ir keisti pažiūrų, o tuo labiau pripažinti, kad klydo.

Visgi Leonidas Donskis buvo teisus, sakydamas, kad mums ES gyvybiškai svarbi kaip demokratijos rodiklis ir esminis jos veikimo mechanizmas. Pažiūrėkite, kas nutinka toms mažosioms šalims, kurios tik imituoja demokratiją ir nepriklauso ES? Baltarusija? Balkanai? Šalys, apie kurias mažai ką žinome? Tų šalių žmogaus teisės formuojamos pagal griežtą politikų nuostatą...

Aišku, mes ilgimės botago, nes esame linkę pamiršti, kad labai lengva nacionaliniais „gerumais“ prisišaukti chaosą ir diktatūrą. Nesakau, kad Lietuva itin demokratiška, nes demokratija apskritai netikiu, tačiau tikiu demokratijos iliuzija, tuo patogiu „laisvės“ modeliu, kada nesi tiek suveržtas kaip diktatoriaus režime, bet iš esmės stimuliuoji iliuziją, kad gali kažką nulemti tuose rinkimuose, kad esi svarbus savo šaliai ir ne vien tik mokesčių mokėtojas, tačiau mąstantis žmogus, supranta šios sistemos dūmų uždangą... Bent jau turi (kol kas) žodžio laisvę, gali į lovą pasikviesti kaimynę, pirkti pigesnes/brangesnes dešreles, savaitgalį praleisti prie ežero, negavęs kilpos ant kaklo. Toji demokratijos iliuzija patogi žmonėms ir patogi valdantiesiems. Nepameluosiu sakydamas, kad patogi ir man, tad esu už Roberto Menasse Europos Bendrijos versiją.

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos sielos kalendorius: Šią dieną padaryta pirmoji teleskopu "Hubble" nuotrauka

Sveiki,

Šią dieną, gegužės 20 d., kosmoso tyrėjai 1990 metais gavo pirmąją galingo teleskopo „Hubble“ kosminę nuotrauką. Iš tikrųjų su „Hubble“ kosmoso tyrimą galimą skaidyti istoriškai prieš „Hubble“ ir jau po. Vien šio teleskopo dėka buvo parašyta dešimtimis tūkstančių tiriamųjų darbų, tai istorinis revoliucinis prietaisas, iškeltas daugiau nei puse tūkstančių kilometrų, kad išeitų iš atmosferos ir išvengtų optinio iškraipymo.

Tiesa, prieš jus nuotraukoje ne pirmoji fotografija, nes pirmoji fotografija buvo brokuota, teleskopas iškeltas prastai sufokusuotas ir negaudė tinkamos šviesos, todėl fotografijos buvo neryškios. Tik 1993 metais šis netikslumas buvo pašalintas ir nuo šiol fotografijos „Hubble“ yra tokios pat ryškios, kaip šioji.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Į laisvę išleistas rašytojas Oscar Wild

Sveiki,

Šiandien, gegužės 19 dieną, yra garsaus airių rašytojo Oscar Wild paleidimo iš kalėjimo diena. Tai nutiko 1897 metais, kai garsus rašytojas buvo ilgą laiką kalinamas katorgos kalėjime už homoseksualumą. 1891 metais jis užmezgė santykius su jaunu aristokratu, kurio tėvas apkaltino žymųjį aristokratų vakarėlių liūtą dorovės laužymo nuodėme. Netrukus rašytojas buvo nuteistas už savo aistrą ir tai buvo jo šlovės pabaiga.

Išėjęs iš kalėjimo rašytojas greitai persikėlė į Prancūziją, kur gyveno labai skurdžiai, kol galiausiai 1900 metais mirė nuo meningito.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovision 2019 results table / Eurovizijos finalo balsavimo rezultatai, lentelė ir mano pamąstymai apie šį konkursą

Sveiki,

Vakar įvyko 2019 metų Eurovizijos finalas. Sužinojome, kad laimėjo Nyderlandai su jautria ir puikia daina. Gal ir turėčiau, kaip ir kasmet, kažką pakritikuoti, pažarstyti ironijos, sarkazmo, kandžių epitetų atlikėjams, bet, žinote, nesinori. Ir nebematau tikslo, nes iš esmės pakeičiau matymą.

Iš tikrųjų manau, kad viskas buvo gerai. Netgi labai. Buvo gerų kūrinių, kuriuos galbūt klausysiuosi, buvo gerų pasirodymų. Buvo Madonna. Buvo puikių emocijų... Net nežinau, kodėl žiniasklaidos antraštės pas mus bando įskiepyti kažin kokį kritinį mąstymą, bet išeina viena didžiulė šlykščių komentarų, replikų ir savo bukumo demonstravimo kloaka, kurioje skęsta daugelis savimi nepatenkintų ir irzlių tautiečių. Nenoriu būti viso to dalimi. Noriu tik pasidžiaugti puikiais pasirodymais, kurie turėjo žinią – vieni geresnę, aktualesnę, kiti – asmeninę, labiau lokalią, bet visiems mums puikiai atpažįstamą.

Kas lieka per Euroviziją? Begalinis atsipalaidavimas. Nebesinori nei kritikuoti aprangos, nei įvaizdžio, nei dar kažko... Tiesiog viską priimi besąlygiškai, nes supranti, kad daugelis nesierzinančių, laidančių replikų dėl LGBT karnavalo, arba, kad šviesiaplaukiams švedams atstovauja juodaodis, arba, kad prancūzui šoko itin apkūni moteris... Visa tai juokinga, nes gyvenimas vienas didelis pasirinkimas iš įvairovės. Šis konkursas yra savęs „pasimatavimas“. Permąstyk, kiek per visą laidą pagalvojai pozityvių minčių apie dainą, atlikėjus ir apskritai kažką pozityvaus, ir kiek pagalvojai negatyvių „kritiškų“ minčių? Dabar sudėk santykį ir pamatysi, kuo tu iš tikrųjų gyveni – ar esi negatyvi pelė savo kampe, ar esi tiesiog pasauliui atviras žmogus, priimantis save ir kitus. Ir tai neturi nieko bendro su morale, kažkokiomis vertybėmis, apribojimais – tai tik tavo įsitikinimų padarinys, kuris nieko tavęs neapsaugo, o tik įrėmina ir įkalina kvailų įsitikinimų spąstuose. Kitaip sakant, šiemet Eurovizija, man net nežinant, tapo mano dvasinės būklės testu.

Taigi. Konkursu buvau patenkintas. Pasirodymais buvau patenkintas. Jurijumi buvau patenkintas. Laimėtoju buvau patenkintas. Ir viskas buvo liuks.

Viena labiausiai įsimintinų pasirodymų buvo Danos International pasirodymas. Toks gyvas, paprastas, keliantis tą Love in the air efektą. Staiga užsinorėjau būti toje salėje jai dainuojant šią dainą ir pabučiuoti bet ką, kas sėdi šalia, nes... Juk šitaip gyventi gera, nei viskuo bjaurėtis! Pasiklausykime ir pasižiūrėkime šios dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela