Sveiki,
Mane
vis dažniau ir dažniau pasiekia visokie vaizdai apie plastiko poveikį vandenynams
ir žemei. Nors Europos Sąjunga jau ėmėsi įstatymiškai mažinti šios medžiagos
rinką, tačiau, manau, to negana. Šios dienos nuotraukoje vėžlys, įsipainiojęs
celofaniniam maišelyje, kuriuos begėdiškai prekybos centruose plėšom iš punto,
kad jame galėtume įdėti bananą. Jau nusipirkti bananą be plastiko nebeįmanoma,
nes sąmonėje prigiję, kad atseit tai jau nehigieniška, o ir svarstyklės
susiteps nuo ant žievės užpurkštų riebių pesticidų. Fui...
Šiandien
perskaičiau, kad vienas vyrukas Vilniuje iš upės ištraukė per 11 valandų darbo
128 padangas. Kiek laiko jos ten kaupėsi ir dumblėjo? Vieta gerai žinoma – upės
pliažas, kuri visi užpakaliukus sumerkę karštą dieną pliušku-pliušku. Savų pačių
šiukšlėse. Užterštumas beribis. Per žinias šiandien parodė reportažą apie
Baltijos dugną, kuri panaši į jūros gyvūnų koncentracijos stovyklą –
kilometrais nuskendusių tinklų, laivų kapinynas ir visokių gelžgalių
labirintai, kuriuose įsipainioję jūros gyventojai tyliai gaišta... Jau nešneku
apie plastiko ir gumos kalnus.
Balandžio
pabaigoje dalyvavau „Doram“ akcijoje. Tvarkėm miškelio pakraštį. Tą pačią dieną
per žinias pasakė, kad bus didžiulėmis baudomis baudžiama už atliekų išvertimą
ne vietoje. Einu po savaitgalio į darbą, sutvarkytame mūsų pačių rankomis
miškelio pakraštyje matau išpiltas naujas šiukšles – kalnas margų skudurų ir
atliekos maišuose. Nieko nei nubausi, nei paprotinsi. Visada atsiras „šaunesnių“
šiukšlintojų, kuriems vis vien.
Kur visame
tame akstinas? O man ne vis vien. Nei imant naują plastikinį maišelį bananui,
nei traukiant padangą iš apsamanojusios pamiškės. Yra ranka, kuri teršia, ir
yra širdis, kuri nori, kad to nebūtų. Ir šioji nuostata laimi, nes šiaip ar
taip, sąmoningumo tik daugėja.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą