Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela