Knyga: J.V. Getė "Jaunojo Verterio kančios"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti J.V. Getės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Taip, tai tas pats Getė, kuris parašė garsųjį „Faustą“. Ši knyga jau kitokia, tai prozos romanas parašytas Getės kaip romantiko ranka. Teko skaityti visai neblogą 1984 metų leidimą, storomis riebiomis raidėmis ir iliustruoto vieno garsiausio 20 amžiaus pradžios lietuvių dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (g. 1907) iliustracijomis. Tai panašios iliustracijos į Donelaičio „Metus“. Aišku, „Jaunojo Verterio kančių“ raižiniai yra kur kas didingesni ir puošnesni. Bet dabar apie knygą.

Knyga jau tapusi klasika, sakoma, kad pats Bonapartas ją skaitė aštuonis kartus. Galbūt tai ir tiesa. Knyga pulsuoja pavasariu. Tai tikra pavasario knyga, daug gamtos, askezės nuo civilizacijos. Tik žmogus ir gamta. Bent jau taip prasideda knyga, norisi ją skaityti pavasarį. Tai knyga apie žmogų ir gamtą, kol galiausiai prieinama prie to, kad vienas žmogus ir gamta negali egzistuoti harmoningai, kadangi tai draudžia žmogaus prigimtis mylėti kitą žmogų. Būtent tuo ir „suserga“ jaunasis Verteris. Jo meilė ir bus tą kilpa, kuri jį pražudys.

Knyga gražiai parašyta, nuoširdūs, gražūs žodžiai. Galiu pasakyti, kad kartais to viso grožio buvo net per daug, kartais per saldu, norėjosi didesnio kontrasto arba greitesnio siužeto. Pvz.: jau Verterio mirties ištęsimas, mano akimis, tikrai per ilgas. Liko trečdalis knygos, mintys apie savižudybę jau ir taip užplūdo pagrindinį herojų, knyga tapo nuspėjama, tačiau tas begalinis atsisveikinimas, tas begalinis paskutinis laiškas, paskutinis sakinys atrodo jau nuskamba, bet tuoj už puslapio ir vėl prasideda. Per ilgas atsisveikinimas su pasauliu, tai, aišku, parodo autoriaus ypač jautrų požiūrį į mirtį ir gyvybės vertinimą.

Knygoje esti nemažai gražių ir protingų minčių, kurios jau virtusios sentencijomis, gyvenimo credo. Knyga yra nuosekli, sisteminga. Pagrindinio herojaus vidinio pasaulio degradacija sisteminga, palaipsniui auganti ir įgyjanti savo kulminacijos tašką, todėl knygą drįsčiau vadinti emocijų dramos spektakliu. Tai knyga apie tai, kad protas nepajėgus kovoti su jausmais, nors ir bandoma išplėšti, pamiršti meilę „užimtai“ moteriai, tačiau jausmų alkis, besaikis nutukęs noras mylėti visgi nugali viską ir meilė čia tampa ne idealizuota, bet negailestingas automatas, kuris sušaudo pagrindinį herojų, tiksliau jis pats nusišauna tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Sunku pasakyti dėl knygos stiliaus. Tai lyg ir romantinis kūrinys, kuriame grįžtama į praeitį, į gamtą, į naktį, į tai, kas toliau nuo civilizacijos. Tačiau knygoje esti ir atvirkštinis mechanizmas, pats Verteris knygos pirmojoje pusėje sako, kad reikia gyventi šia diena, nesidairyti į praeitį. Sakyčiau šioje knygoje yra daugiau nei vien tik romantinių idėjų, čia egzistuoja gilaus sentimentalizmo užuomazgų, preromantinių vėjų, rokoko dvelksmo. „Jaunoje Verterio kančiose“ pamatysite, kad verkia net ir vyrai, jie čia būna neretai tokie pat sentimentalūs, „nuogi“ jausmų plotmėje kaip ir moterys. Begalinis etiketų ir ceremonijų laikotarpis. Knygos žanras irgi diskutuotinas, tai laiškų forma parašytas romanas, laiškai iš vis buvo labai „šventas“ dalykas 18 amžiuje, bet „Verteryje“ laiškai atlieka dienoraščio – išpažinties funkciją, kadangi abejoju ar tokie atviri laiškai buvo rašomi realiai, juk tie laiškai vis tiek būdavo skaitomi viešai, garsiai, o tai per daug intymios išpažintys, ne kiekvienam prieinamos.

Taigi knyga patiks visiems tiems, kurie jau „persisotinę“ postmoderniųjų tekstų, pavargo nuo naujų šiuolaikinių meno formų, nuo gebėjimo užpildyti tuščią erdvę, nuo tuštumų, nuo gebėjimo suprasti, atrasti save, visiems, kurie pavargo nuo intelektualumo, grubumo, sekso propagavimo, tai manau, kad „Jaunojo Verterio kančios“ bus tas „irisas“, kuris patekins jūsų sielos ir jausmų poreikius.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Nuotrauka daryta ir komponuota Maištingos Sielos.

Filmas: "Alisa stebuklų šalyje"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland) (2010m.). Tai nauja „Alisos stebuklų šalyje“ versija, net nustebau, kad šis filmas taip greitai pasirodė, kadangi dar visai neseniai buvo sukurtas ir jo pirmtakas. Bet nesvarbu, pažiūrėjau ir šią versiją. Galiausiai filmas pasirodė visoks. Filmas neabejotinos sėkmės rodiklis dėl savo populiarių aktorių gausos: Džonis Depas, Anne Hathaway ir kiti. Savi veidai „įmauti“ į Alisos sapnų – realybės rūbą.

Filmas nenuobodus, skirtas ne savo asmeninių potyrių tenkinimui, bet maloniam laiko praleidimui. Filmas reikalaujantis tiesiog mėgautis specialiųjų efektų gausa ir paslaptingu sukurtu pasauliu. Derėtų paminėti, kad tai nėra tikroji „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacija, tai Alisos interpretacija, pakitę siužeto vingiai, kai kurių veikėjų nebuvimas yra sveikai pateisinama, kadangi šiame filme Alisa yra didesnė ir ji į šią šalį atsiduria jau antrą kartą su kitokia misija: nužudyti drakoną ir grąžinti valdžią Baltajai karalienei. Aišku, nemažai siužetų yra atkartojama, pvz.: užaugimo eliksyro gėrimas, Skrybėliaus stalai su arbatos puodeliais.

Dabar tik belieka sukritikuoti režisieriaus viziją. Ką jis iš tikrųjų norėjo padaryti su šiuo filmu? Man iki galo viskas neaišku. Užmojis sukurti naująją Alisos versiją pagal savo interpretaciją? Jei taip, tai sakyčiau, kad pritrūko originalumo, kadangi galėjo visiškai kitaip pateikti ir pakeisti Alisos istoriją, tačiau galbūt režisierių užmojis buvo tik šiek tik modifikuoti Alisos pasaką. Jeigu taip, tai ji pavyko visai neblogai. Filmas manęs nesužavėjo, tik šiaip visai neblogai praleidau laiką žiūrėdamas ir viską pamiršdamas. Jeigu jus vilioja specialieji efektai, Alisos humoro forma, nieko nereikalaujantis ir neprievartaujantis filmas, tai manau, kad šis filmas kaip tik Jums!

Jūsų Maištinga Siela

Atidarytas Jurgos Ivanauskaitės tinklapis

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną tinklapį, kuris mane paskutiniuoju metu pradžiugino. Pagaliau atsidarė oficialus, nepriklausomas Jurgos Ivanauskaitės tinklapis - http://www.jurga-ivanauskaite.lt Čia užsukę jūs, sakyčiau, gausit minimaliai pateiktos informacijos. Kol kas puslapis įrengtas visai neseniai, jame dar visko labai mažai, tačiau tikimasi, kad laikui bėgant http://www.jurga-ivanauskaite.lt tiktai plėsis ir tobulės.

Šį puslapį įkūrė aktyvus „Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centras“, ši žmonių grupė aktyviai renką informaciją apie rašytoją ir dailininkę, skatina ir skleidžia jos kūrybą, taip pat šis centras yra įsteigęs Jurgos Ivanauskaitės skverelį, joje pastatė skulptūrą, taip pat yra įsteigta Jurgos Ivanauskaitės premija, apie kurią jau buvo čia ne kartą rašyta. Taigi šis puslapis, kaip supratote, dar nėra stotelės pabaiga.

Saite rasite įvairių nuotraukų iš J. Ivanauskaitės tapybos darbų: mandalų, angelų ir šiaip Tibeto tematikos darbų. Čia taip pat patalpinti Jurgos namų nuotraukos, galėsite žvilgtelėti kokioje aplinkoje paskutiniuosius metus gyveno dailininkė. Čia taip pat pateikti knygų sąrašai lietuvių ir užsienio kalba, žodžiu, visa reikšmingiausia Jurgos Ivanauskaitės biografija.

Ką gi belieka tik palinkėti, kad puslapis tik plėstųsi ir nenustotų gyvuoti. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

Baigėsi apklausa apie pasaulio pabaigą. REZULTATAI

Sveiki mielieji, jau kelis mėnesius čia, bloge, vyko apklausa. Klausimas buvo: Ar tikite, kad 2012 m. bus vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga? Šįkart balsavusiųjų buvo rekordiškai daug, net 330 balsai! Tai, aišku, rodo ir šio saito lankomumo padidėjimą, tačiau nesu toks optimistas, realiai potencialių ir nuolatinių skaitytojų čia tikrai nėra daug.

Taigi grįžkime prie apklausos. 330 šio blogų lankytojai savo balsus paskirstė taip: net 42 lankytojai t.y. 12 procentų teigia, jog jie tiki, jog 2012 metais bus vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga. Net nežinau kaip juos pavadinti: optimistai? realistai? pesimistai? Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas pasilieka sau teisę spręsti. Kur kas daugiau buvo skeptikų, net 167 balsai teigė, jog jie netiki jokia pasaulio pabaiga 2012 metais, toks atsakymas sudarė 50 procentų visų apklaustųjų. Nemažai buvo ir pasimetusių žmonių, kurie teigia, jog nežino arba abejoja, jog 2012 metais bus pasaulio pabaiga, jų buvo 87 ir sudarė 25 procentus pasisakiusiųjų. Ir net 11 procentų arba 37 žmonės teigė, jog jie norėtų, jog 2012 metais pagaliau įvyktų pasaulio pabaiga, bet dvejoja ar ji įvyks. Aišku, galiausiai kiekvienam nusibosta girdėti, kad jau jau kitais metais tai tikrai bus pasaulio pabaiga, gal tokia liaudis ir trokšta tos pabaigos, bet neatmeskime galimybės, jog šį pasirinkimą galėjo įtakoti ir kiti faktoriai: suicidas, nelaiminga meilė, liūdesys ir t.t.

Vasara mums prieš akis, bloge skelbiama nauja šmaikšti ir įdomi apklausa, kviečiu ir vėl sudalyvauti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti garsiojo čekų rašytojo Milan Kunderos romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Ši knyga Lietuvoje visai neseniai ką tik susilaukė trečiosios laidos. Naujas viršelis, pasiskolintas iš dailininko Wieslawo Rosochos paveikslų ciklo, geras įrišimas, nuostabi kokybė ir naujas dažų kvapas. Negalėjau neįsigyti šios knygos, nes apie ją jau girdėjau daug pasakojimų. Paskutiniuoju metu jau niekur nebebuvo įsigyti Kunderos knygų, jau buvo mintys atėjusios apie biblioteką, tačiau leidykla iškrėtė pokštą ir ji išleido trečią kartą „Nepakeliamą būties lengvybę“. Savo džiaugsmui radau knygą Europos šalių šventėje už labai gerą kainą. Taigi, sesijos metu pabaigiau ją graužti, skonis buvo saldus, jeigu taip būtų galima pasakyti.

Ši knyga išties puiki, nebanali, originali ir gili. Tai tik sąvokos, bet jas reikia patirti skaitant. O skaityti irgi šią knyga ne visada sekėsi. Kartais pagaudavau knygos pulsavimą, mintį ir jas sekdavau, nepaleisdavau, mėgaudavausi sakiniais, paralele, išvadomis, tačiau kai galvoje būdavo sumaištis, knygą mesdavau į šalį, nes paskaičius kelis puslapius suprasdavau, jog nieko nebesupratau, skaitymas neteikia man malonumo. Taigi, todėl iš dalies šios knygos skaitymas tiek ir užsitęsė, bet nieko, buvo verta prisiliesti prie čekų kūrybos. Belieka tik padėkoti dėstytojai Radzevičienei, kuri mums ir parekomendavo šį rašytoją. Dabar ir vėl sakau, kad ne veltui.

Milan Kundera – žymiausias čekų rašytojas, jo knygos gausiai išverstos į lietuvių kalbą, aišku, jų knygynuose jau nebėra: „Pokštas“, „Lėtumas“, „Tapatumas“, „Nemirtingumas“, „Juoko ir užmaršties knyga“, „Gyvenimas yra kitur“ ir t.t. Šis autorius yra sulaukęs pasaulinės šlovės, jis gavo aukščiausią literatūrinį prancūzų apdovanojimą ir yra verčiamas į daugelį pasaulio kalbų. „Nepakeliama būties lengvybė“, jau pats knygos pavadinimas sako, kad knyga yra filosofinio pobūdžio. Daug kalbama joje apie meilę, bet apie ją kalbama ne su pasaldintu patosu, bet ir nesubanalintu „skystalu“, autorius filosofiškai suranda terpę ir meilę įstato į tokią padėtį, kad ši esti kaip natūrali, paprasta, eilinė žmogaus prigimties jausena, bet kartu parodo jos sudėtingumą ir variantų begalybę.

Romanas persmelktas psichologinių momentų, siužeto linijos glaudžiai siejasi su autoriaus įterpiamais spontaniškais pasamprotavimais. Romanas sudurstytas kaip magnetas, paremtas priešingų polių teorija, kuri atsispindi ir romano pavadinime – „Nepakeliama būties lengvybė“. Pagal Kunderą, pasirodo taip, kad tai kas tampa mums labai lengva, iškart tai tampa nepakeliama našta ir, atvirkščiai, sunkume žmogus atrandą tą lengvybę. Ši teorija, o gal faktas, driekiasi per visą knygą, ji aptinkame kiekviename žingsnyje: herojų santykiuose, jų sprendimuose, darbuose, mintyse. Nepakeliamumas yra atsakomybė už savo būtį, savo sprendimus, tačiau atsisakę atsakomybės ir pasirinkę lengvybę, mes nežinodami pasiimame nepakeliamumą, nes pasirodo, žmogus negali egzistuoti be sunkumų, nes nepakeliama būties lengvybė jį sutraiškytų kaip vabalą. Gal ir tiesa.

Kaip jau minėjau čia daug kalbama apie meilę. Pagrindiniai herojai Tereza ir Tomas yra suvedami šešių savo gyvenimo atsitiktinumų. Autorius nejučia kelia mintis apie likimą ir atsitiktinumą. Ar iš tikrųjų mūsų gyvenimą valdo atsitiktinumai. Nemažai romane vietos skirta politinės čekų realijoms. Romanas buvo parašytas 1984 metais, bet puikiai mena dar tuos laikus, kai komunistai buvo okupavę Čekiją. Tekstas daug kalba apie politinę propagandą, analizuoja paprasto žmogaus santykį su valdžia, žmogaus teises į savo tautą ir laisvę. Autorius daug dėmesio skiria kičo temai, pasak jo, pasaulis pilnas kičo, kur pažvelgsi, mes linkę idealizuoti, estetizuoti ir visaip kitaip iškreipti esančią realybę, mes susikuriame netikrą pasaulį ir joje gyvename atstumdami tai, kas mums iš pažiūros yra negražu, nepriimtina, tačiau tai vis vien egzistuoja. Tai kartu, mano manymu, yra ryškus kirtis komunistinei ideologijai, nes būtent komunistai atmetinėjo šūdo smarvę, juk jie buvo neva sukūrę tokį pasaulį, kur nebuvo blogio, juk tik pas komunistus buvo galima kivirčytis tik tarp gero ir dar geresnio dalyko. Autorius aiškiai piktinasi ir yra paveiktas šios ideologijos. Mano manymu, knygoje jis bando išlikti nešališkas, neparodyti savo tikrosios nuomonės apie politiką, tačiau tai jam sunkiai sekasi.

Nepaisant to, kad knyga byloja jau praėjusias istorijų dienas, daug politinių kičų galima atkapstyti ir pritaikyti nūdienos pasauliui, kaip antai populizmas, kada valdžios atstovai prisikviečia žurnalistų su kameromis, vaiposi prieš jas, žada daug, glosto vaikus, šypsosi, o už kadro tuoj pat surūgsta. Taip buvo visada, ką jau bepridursi. Kundera daug kalba ir apie seksą. Erotikos tema prisodrinti pilni puslapiai, sakyčiau, labai vyriškai kalba apie tai, neslepia savo fantazijų moterims. Moterys staiga tampa jo knygoje kaip daiktai, jas ima analizuoti, dievinti, garbinti, ieškoti tarp jų skirtybių, galiausiai jose ieškoti savęs. Mažai kalbama apie paties sekso teikiamą malonumą, jis egzistuoja tik tarp eilučių kaip savaime suprantamas dalykas, o štai seksas daugiau atskleidžiamas per filosofiją. Kas seksas yra moterims, kas yra seksas vyrams. Ir tik vienoje kitoje vietoje literatūriškai išeinama iš svarstymų, begalinių skirstymų, analizių ir prieinama prie literatūrinės estetikos. Kundera nepasižymi ornamentika, čia mažai sentimentalizmo, Baroko beveik nerasta, tačiau jo stilius vis tiek esti originalus, nesausas, tarsi patys žodžiai puoštų autoriaus polemiką, puoštų paties žodžio egzistenciją.

Taigi siūlau puikia proga paskaityti būtent „Nepakeliamą būties lengvybę“ kaip įdomų filosofinės ir grožinės literatūros sintezę. Knygai beveik 30 metų, tačiau jos realijos, mano akimis, nė kiek nepasenusios.

Jūsų Maištinga Siela

Apie ištikimybę ir pavydą

Sveiki mielieji, žinot, šiandien noriu pakalbėti apie ištikimybę ir pavydą. Na net nežinau kodėl į galvą šovė ši tema, tiesiog netikėtai vakar pietavau prie įjungto televizoriaus, kuris kalbėjo apie sniegines žąsis. Kažkaip paminėjo tokį atsitiktinį faktą, kad tos snieginės žąsys pasirenka sau porą visam gyvenimui. Man iškart galvoje iškilo posakis: „Ištikima kaip gulbė“. Ir tikrai ištikima kaip gulbė. Šie paukščiai nuostabiai gražūs, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad gulbės yra labai ištikimos tikrąją šio žodžio prasme. Jeigu kas nors iš poros netikėtai žūsta, tai neretai gulbė ar gulbinas skrenda tiesiai į dangų, ten suklykia taip kaip niekada gyvenime niekas nėra suklykęs ir iš visų jėgų krenta žemyn, tai būna tragiška žūtis. Taip, gulbės savižudės, tačiau be antros poros jos nebegali gyventi. Tai ir gimė šios dienos tema.

Kaip jau žinome, žmonės taip pat ne robotai. Jie ir žudosi iš meilės, ir nekenčia, ir visko pridaro gyvenime. Būti ištikimam... Ką tai reiškia santykiuose? Ne kartą esu sulaukęs priekaištų dėl pavydo, nu nepavydžiu, o ką aš galiu padaryti. Giluminis žinojimas, kad bet kokiu atveju žmogus išliks su tavimi ir tu su juo, nubraukia bet kokį pavydą. Bet esti ir tokių žmonių, kurie pavydi visko: žmogaus žvilgsnio, komplimento kitam. Besąlygiškas pavydėjimas ir noras, kad kitas žmogus priklausytų tik jam, mano galva, yra chroniškas ir nesveikas. Dažniausiai tai neretai ir būna skyrybų priežastis, bet mes nepasimokome, ieškome vis kito, o reikalavimų, bei pretenzijų vis neatsisakome. Ištikimybė negali būti susieta su pavydu, kaip ir meilė, jeigu myli tai ir pavydi, netiesa, manau, šie monolitai gyvena kas sau.

Kitas klausimas ar pavydas yra yda, ar ir šiokia tokia dorybė? Sako, pavydulingas žmogus moka suveržti taip, kad antroji pusė nepabėgtų, kitaip sakant, moka tai „prižiūrėti“. Tačiau taip pavydas būna tarsi antrankiai, junga ant pečių kitam asmeniui. Nepavydulingam žmogui turėti pavydulingą žmogų tikriausiai be proto sunku, na, suprantu, kad dėl meilės galima ir kentėti, tačiau negi prikentėsi visą gyvenimą? Juk meilė yra laisva, neturiu galvoje poligaminių santykių, tiesiog kartais atrodo, kad pavydas esti kaip destruktyvi lavina, kuri anksčiau ar vėliau sunaikina save patį, palaužia ir paverčia nelaimingą. O ir neretai pavydulingi žmonės nėra linkę prisipažinti, kad būtent jų pavyduliavimas trukdo jųdviejų santykiams. Lieka kalti tik kiti.

Apskritai žiūriu į jaunus žmones, į savo bendraamžius ir galvoju, kokie jie KVAILI. Na, nepykit, bet taip jau yra. Pagalvokit, vaikinas neparašė tądien sms, maža kas galėjo būti: sąskaita tuščia, labai užimtas, telefonas sugedo, gal šiaip kam nelaimė atsitiko ir pamiršo, bet koks skandalas dėl to kilo, mergina jį kone gyvą surijo. Atrodė, kad tai buvo vos ne pasaulio pabaiga, vaikinas buvo aprėktas, apšauktas ir buvo prieita iki to, kad mergina su juo visą dieną nebebendravo. Ir vien dėl to, kad neparašė sms žinutės. Tokie suvaržyti ir tamprūs santykiai, mano galva, nėra sveikintini. Ir kaip Jūs manote ar tokia pora potenciali dėl savo ateities? Na, aišku, galima būti optimistais ir tikėtis, kad tokia pora dar subręs. Bet neretai tas kvailumas atneša ir skyrybas, po to daugybę ašarų ir galiausiai kai kam net savižudybę.

Pastebėjau tokią keistą tendenciją. Žmonės, kurie sudievina ištikimybės jausmą, dažniausiai būna apgaudinėjami. Kodėl taip yra? Sakysite pasaulyje neegzistuoja kokie dėsniai, bet aš taip nemanau. Kaip ir rašė Sergėjus Lazerovas „Karmos diagnostikoje“, viskas atsigręžia prieš tai, ką tu smerki ir ko neapkenti. Aišku, kad ištikimybei priešingybė yra neištikimybė. Žmonės, kurie dievina ištikimybę, jos besąlygiškai siekia, neretai burnodami prieš paleistuves ir prostitutes, sulaukia likiminio antausio, pastarasis atsiunčia antrą pusę su pažymėta neištikimybės nematoma etikete. Aišku, taip yra ne visiems, tačiau visgi neretai pasitaiko. Šita taisyklė tik patvirtina, kad nesmerk kitos pusės jų nepažinodamas, apskritai nieko nesmerk, jei nenori pats sulaukti atsako į savo mentalinę agresiją ir būti smerkiamas.

Na, kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis visgi gražus, mes gal ir nesame gulbės, gal ir nesame robotai, tačiau turime dėl ko gyventi. Tik gaila, kad kartais susikurdami vertybių skalę instinktyviai kažkodėl paskubame pasmerkti tuos, kurie jos neatitinka. Tai vadinama netolerancija, kuri neretai perauga į neapykantą. Bet juk taip pasaulyje jau sutverta, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Todėl prieš pavydėdami arba sudievindami ištikimybę, verta apsižiūrėti ar neužlipome kam nors ant galvos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aklumas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris mane tikrai įaudrino. Ir šį kartą tai filmas „Aklumas“ („Blindness“) (2008m.). Net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo pačių paprasčiausių žodžių: vauuu. Pagaliau ir vėl geras filmas, kuris ilgam neišeina iš minčių. Daugybė aliuzijų, daugybė nuorodų į dabarties egzistencijos, globalizacijos, tikėjimo ir humaniškumo apraiškas. Tai filmas, į kurį įaugau žiūrėdamas ir tapau vienas iš tų aklųjų, kurie regi.

Siužetas gan paprastas ir realistiškas: žmonės pradeda apakti gatvėje, darbe, namuose, žodžiu, savo įprastiniame gyvenime, bet jie apakę mato ne juodą šviesą, bet baltą. Galiausiai aklumas plinta tarsi virusas ir tie žmonės izoliuojami, prie jų bijoma prisiartinti. Pasaulyje vyksta masiškas chaosas, o pirmieji ligoniai grumiasi bunkerį primenančiame pastate dėl savo vietos po saule. Jie, būdami akli, sukuria savo žaidimo taisykles, kurios neretai praranda viską, kas yra žmogiška. Tarsi vėl reikėtų akliesiems siekti naujo civilizacijos lygio, pradėti viską vos ne nuo akmens amžiaus, tačiau tarp jų yra viena moteris su savo vyru, bet ši yra reginčioji, ji neapakusi ir tik nedaugelis tai žino. Šiai moteriai tenka susidurti su daugybe sunkumų, nepalūžti, ištverti savo pačios kančią, savo tikėjimo ribas ir nepasimesti tarp reginčiųjų, jiems padėti.

Galima tik diskutuoti, kodėl ji neapako, bet tai per daug akivaizdi režisūrinė išmonė. Pasaulis apakęs baltoje šviesoje, kurie yra ne kas kitas, o apvalančioji, gydančioji šviesa. Tai paaiškėja filmo pabaigoje, kai žmonės tiesiog jau ima susitaikyti su savo aklumu, ima tiesiog džiaugtis šia diena. Taip, tai giliai motyvuotas, įdomus filmas, kuris apakina žiūrovą dviem valandom savo gilia fikcija. Aklumas yra tarsi žmonijos sąmonės užtemimas, mes viską esame įpratę matyti vien akimis, tyrinėjame pasaulį akimis ir vienas toks blyksnis ir ši dovana atimta. Atimtas tik vienas pojūtis, tačiau tai pasaulinė katastrofa: žlunga transportas, pramonė, visi ryšiai ir nieko nebelieka. Tušti miestai ir badaujantys žmonės.

Aklumas tampa ir gėdos pašalinimo priežastimi. Nuogumas, šlapinimasis ar mylėjimasis viename kambaryje – na kas čia tokio, juk niekas nieko nemato, visi akli? Aklumas sulaužo visus stereotipus, žmonės tampa arčiau vienas kito, priklausomybė, sąlytis, bet kartu pagimdo ir kitus. Labiausiai tampa pažeidžiama žmonijos kaip civilizacijos didybė, rodos, kokie galini, bet tik užbaltink akis ir nieko iš jų nebeliks, sunyks kaip rudens lapai. Sakau, jums tiesiog reikia pamatyti šį filmą. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta nepaprasta aktorė Džiulija Mūr. Nežinau kaip jums, tačiau man šis filmas buvo tarsi lašas narkotiko į kraują, sunku atsitokėti. Baisiausiai rekomenduoju visiems.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji dukra"

Sveiki mielieji, šiandien noriu labai trumpai pristatyti ir pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Naujoji dukra“ (The new daugther). Tai mistinis trileris apie vyrą, kuris atsikrausto į naują namą su dviem vaikais. Bet staiga čia ima vykti siaubingi ir nepaaiškinami dalykai. Filmas įdomus, nes ne iš tos kategorijos, kad name ima eilinį kartą vaidentis, filmas turi savo specifinį audinį, kuris kažkiek skiria jį nuo serijinių „siaubekų“. Filmas pagrįstas psichologiškumu; vargšas tėvas bando visais įmanomai būdais pateisinti dukters paauglės pokyčius. Juos iš pradžių aiškina labai paprastai: sunkus amžius, taip ir turi būti, viskas praeis. Tačiau darosi keisti dalykai, nes prie namo egzistuojanti kalva nepaprastai traukia jo dukrą ilgoms žaidynėms, iš po kurių visada grįžta purvina ir pikta.

Filmas, sakyčiau, bando remti į mokslinę fantastiką, saikingai į ją įpina senovės indėnų mitą, kuris, mano galva, tik tai tarp kitko, trūko man geresnio paaiškinimo. Mistiką tuojau keičia pabaisos, kurios primena skruzdžių gyvenimą ir valdymą. Na, iš tikrųjų tai nenuobodus, įdomus filmas, kadangi viskas pavaizduota realistiškai, gera seno veterano Kevino Kostnerio vaidyba. Žinot, filmą žiūrėjau labai įdomiai, bet po kokio mėnesio vargiai prisiminčiau, kad jį žiūrėjau, jis kažkaip mano atmintyje labai greitai išgaruoja, tarsi visi patirti filmo metu potyriai būtų jau eilinį kartą išgyventi tie patys, todėl niekas nebestebina.

Bet nepaisant mano užmaršumo, filmą laikyčiau pusėtinu, žiūrėti tikrai galima, galima žiūrėti ir įdomiai, juk visgi tai mistika. Mistikos grandams tai gali būti ir neblogas perliukas filmų rikiuotėje. Galiausiai pagrindinė mintis yra žmonių santykiai apgaubti mistikos. Kaip tėvas vis dar gali žiūrėti į naująją dukrą, kai ši viduje jau nebėra jo dukra, tai yra kažkoks šaltas ir svetimas gyvis. Kalba ir kūnas tas pats, bet dukra kita. Ir vienintelė galimybė išsigelbėti yra paaukoti savo dukrą, tačiau ar tėvas bus toks monstras ir taps žmogžudžiu? Atsakymą sužinosite tik pamatę filmą.

Jūsų Maištinga Siela.

Filmas: "Kuždesių sala"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną filmą. Bet iš pradžių apie tai, kad man darosi baisu, kad šis saitas tampa panašėti į kitus saitus, kuriuose tiesiog aprašomi filmai, bet tikiuosi, kad tai problemų nesukelia, kadangi, mano galva, filmai yra vienas tas blyksnis, į kuriuos mes galime žiūrėti tarsi į gyvenimo atšvaitus. Koks įdomus dalykas yra filmas! Kartais aš pats to neįvertinu, nes tai taip subanalėjo ir tapo įprastu reiškiniu, kad filmas čia geras ar blogas jau nieko nebereiškia, tačiau yra visai priešingai. Filmų daugybė, mes galime ir turime teisę juos pasirinkti, mes turime teisę mėgautis jais, analizuoti, vertinti ir gyventi su jais, patirti tai, ko galbūt realiame gyvenime niekada nepatirsime, nepatirsime to ir knygose.

Taigi apie filmą... „Kuždesių sala“ (Shutter island) 2010 metų kūrinys su legendiniu Leonardo DiCaprio. Paskutinis filmas matytas su juo buvo „Nerimo dienos“, stebėtinai gerą vaidybą demonstravo vyrukas, ko, aišku, mažiau atsiskleidė jo „kietuose“ trileriuose. Iš tikrųjų ir apie „Kuždesių salą“ buvau susidaręs panašią nuomonę. Ir jeigu ne „grupiokas“ Donaldas, tai šis filmas taip ir būtų praslydęs pro mano akiratį, o visai be reikalo.

Filmas tikrai įdomus. Siužetas iš pradžių klaidinantis ir apgaulingas, panašiai kaip „Infiltruoti“, tačiau čia nagrinėjamos visai kitokios žmonių peripetijos. Visų pirma filmas atrodo nieko neišsiskiriantis, tačiau gilus psichologizmas ir žaismas padaromas įdomus kičas su pačiu žiūrovu, tai neabejotinas režisieriaus įdėtas darbas. Kino režisūros meistrystė puikiai atsiskleidžia per filmo aranžuotę, žiūrovui įteikiamas netikras placebas, kurį žiūrovas daugiau kaip pusę filmo „grumuliuoja“ t.y. kramto sau laimingas netikrą viltį, ir štai tik filmui einant į pabaigą, jau darosi nebeaišku, kur yra tiesa, o kur priešai.

Įdomiausia tai, kad filmas parodo iš pradžių priešišką pasaulį, daugybę aliuzijų į antrąjį pasaulinį karą ir žmogų apsėstą geradarystės manijos, tačiau filmo esmė yra tame, kad žmogus dažniausiai būna sau priešas. Taip yra dėl to, kad ilgą filmo dalį vilkinama bepročio realybė, jo siauras pasaulis, kada jis sau susikuria nereikalingas iliuzijas ir jomis kaip sėkmingas mizantropas sau gyvena. O kam? Tam, kad apsisaugotų nuo realybės. Jis įtiki savo sukurtu pasauliu, savo misija ir leidžiasi į gyvenimą, tačiau, realiai jis tėra paprastas potencialus beprotis, kurį aplinkiniai tik bando apsaugoti nuo jo paties iliuzijų, nes šios galinčios jį pražudyti.

Galbūt per daug atskleidžiau čia taukšdamas, tačiau nepraleiskite progos pažiūrėti šį filmą, nes po jo lieka toks labai keistas jausmas, kad galbūt ir mes individualiai esame potencialūs bepročiai, savo sukurto gyvenimo – žaidimo valdovai, o iš tikrųjų mūsų realybę valdo visai kitos personos. Galiausiai kas nuo ko turi apsisaugoti? Ar įmanoma išgyti nuo beprotybės? Kartais tas pagijimas reiškia totalų žmogaus susinaikinimą, tiesa ne tik gali žeisti, bet ir būti labai pavojinga. Kad išliktume, mes gebame ne tik fiziškai, bet ir psichiškai prisitaikyti ir susikurti adaptuojančią savo gyvenimo versiją. Filmas būtent apie tai. Siūlau jį Jums pažiūrėti!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veronika nusprendė mirti"

Sveiki mielieji, šiandien netikėtai prisiminiau, kad pamiršau pristatyti dar vieną filmą „Veronika nusprendė mirti“ (Veronika Decides to die). Gal atsitiktinis paradoksas, o gal ir ne, tačiau taip jau nutiko, kad beveik visi mano komentuojami filmas yra pastatyti pagal knygą. Šis filmas turi ir savo knygą, lietuvių kalboje labai panašiu pavadinimu Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Prisipažinsiu, kad knygos neskaičiau, ir apskritai man pakako vienos knygos įlįsti į autoriaus bibliografija, tai buvo panašaus pajučių knyga „Vienuolika minučių“. Manau, kad „Veronika ryžtasi mirti“ yra panašios ausenos ir stiliaus knyga, kalbanti apie viena ir tą patį.

Taigi apie filmą. Filmą laikyčiau vėlgi visai neblogu. Režisierius, aišku, labai jau susikoncentravo į vidinį Veronikos pasaulį, pritirštino, mano nuomone, melancholiškos spalvų. Galiausiai filmas, tiek, manau, ir pati knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą, apie jo vertinimą ir branginimą čia ir dabar. Na, bet pabaigoje režisierius visgi suderina šį jausmą ir atskleidžia gyvenimo troškimą. Gražios scenos puošia filmą: bepročių namai, lietus, pianinas, netikėta masturbacija tik parodo, kad toks veiksmas visgi gali būti estetizuotas ir suprastas kaip išsivadavimas, savo kūniško prado ir gyvenimo malonumų pripažinimas.

Trumpai apie siužetą: pradžia stebinanti, Veronika nusprendžia mirti, tvarkingai suvartoja tabletes ir vos nemiršta, tačiau atsibunda jau bepročių namuose, ji intensyviai gydoma pagal neįprastus metodus – jai pasakoma, jog savaitės bėgyje ji vis vien mirsianti, nes jos širdis pažeista... Veronika dar kartą ryžtasi mirti, tačiau kažkas ją sulaiko, galiausiai ji įsimyli beprotį, su kuriuo visiems laikams pabėga iš beprotnamio, tačiau ji nežino, kad jos būsima staigi mirtis kiekvieną akimirką yra tik išgalvotą. Jai niekas to nepasako ir pabėgusi ji džiaugiasi kiekviena diena, džiaugsi taip, lyg kiekviena valanda būtų paskutinė...

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra įkvėpiantis, įdomus kiekvienam, kurie ieško gyvenimo prasmės. Filmas tik parodo, kad prasmė yra kartais daug arčiau, negu mes jos ieškome. Mūsų laimė slypi mūsų buvime, ne visada priklausoma nuo aplinkybių. Filmas parodo, kad žmogui kartais reikia placebo, netikro tikėjimo, kad jis pasijaustų išties laimingas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytinti žvaigždė"

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą „Švytinti žvaigždė“ (Bright star). Tai talentingo režisieriaus dar vienas kūrinys, sakyčiau, labai jau neproduktyvus režisierius, bet turintis savo stilių ir skonį. Teko matyti jo itin jaudinantį filmą „Pianinas“ 1993m. Senas buvo filmas, tačiau nepaprastai jautrus, įžvalgus ir įdomus, panašus laikmetis pavaizduotas ir „Švytinčioje žvaigždėje“.

Kaip jau sakiau filmas labai jautrus. Visai nenuostabu, nes filmas yra paremtas autobiografija, čia pasakojama garsiojo romantinio poeto Džono Kytso meilės drama. Režisieriui puikiai pavyko pastatyti filmą interpretuojant savo diktuojamą stilių, kuris, mano nuomone, tiko šiam filmui. Romantinis žavesys ir filmo gracija sunkte sunkiasi, nors iš kart užbėgu už akių, kad tai tėra tik mano filmo vertinimas. Šiaip filmas kitiems pagrįstai gali atrodyti labai nuobodus, ištęstas, visiška beprasmybė, bet, manau, kad tokį negailestingą įvertinimą prilipintų vienažanrinių filmo etatininkai, kuri taip ir neišsilukštena iš savo begalinių trilerių, siaubekų ir amerikietiškų komedijų. Filmas rizikuoja neįtikti daugumai, tačiau, mano akimis, jis turi nemažai ir privalumų.

Filmas persmelktas laiko dvasia, Kytso gyvenimo peripetijomis, jo beviltišku skurdumu, ligomis, meilėmis ir idealizavimu. Net sunku patikėti, ką tais laikais reiškė poezija, tai buvo vientisas darbas, monolitas, o dabar ką daro poetas? Dirba penkis darbus, kad prasilaikytų, o poezija lieka tik antraeilis dalykas. Bet jau ir tuometiniai poetai klimpo skolose, Kytso atvejis tik leidžia dirstelti į skirtingas epochas ir viską susintezuoti. Filmo grožis savotiškas. Iš šių dienų žvelgiant, jį galima laikyti net banaliu, per daug saldžiu, per daug idealizuotu, tačiau, kas galvelėje turi bent kiek išmonės ir supratimo apie laikmečio tendencijas, supras, kad tai puikus būdas atskleisti romantizmo idėją. Man asmeniškai tas nepaprastas naivumas buvo gražus, tie drugiai, žydinčios obelų šakos... Na, tiesiog gražu. Pasaulis tarsi pilnas romantikos, bet filme parodoma, kad tojau už šio idealistinio šydo slypi visai kitoks pasaulis: skurdas, badas, ligos, blogos gyvenimo sąlygos, rutina ir kasdienybė.

Pasirinkti neprasti aktoriai. Kytso vaidmenį atliko Ben Whishhaw, pastarasis jau buvo atlikęs stulbinantį vaidmenį filme „Kvepalai“. O ir merginos Fani vaidmenį atliko neprasta aktorė Abbie Cornish. Meilė pavaizduota iki beprotybės, saldi, nežemiška, beprotiška, bet kartu ir reali, pavaldi visuomenei, žmogiškosioms riboms. Režisierius – detalių meistras, jam rūpi sukurti filmo nuotaiką, aurą, jo siužetas neįtemptas, ramus, tarsi tekantis laikas. Manau, kad „Švytinčią žvaigždę“ puikiai įvertins romantikai, gero filmo gurmanai, žmonės mėgstantys poeziją arba šiaip žmonės, kurie domisi literatūra, istorija ir giliais žmonių jausmais.

Jūsų Maištinga Siela

Žmogus = Gyvūnas

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Matote, buvo metas, kada iš tikrųjų nusprendžiau neberašyti šio blogo, bet taip jau atsitiko, kad atsisėdau prie rašomojo stalo su arbata ir sakau, jog kažko gyvenime trūksta, kažką ir vėl turėčiau daryti. Todėl persvarsčiau iš naujo galimybę rašyti ir tęsti blogą, taip jau nutiko, kad nepraėjus nuo atsisveikimo kelioms dienoms, aš ir vėl sugrįžau. Juokinga, bet būna visiems tokių nesveikų dienų, kada atrodo, tuoj visko atsisakysi, net ir savęs.

"Taigi vakar gal visai tyčia, o gal visai netyčia perskaičiau tokį straipsnį, kuris mane sugraudino. Negaliu žiūrėti ramia „dušia“, kaip sako žemaičiai, į tokius reginius, todėl nutariau tuo pasidalyti su jumis. Pridedu straipsnį:

Sukrečiantys vaizdai, kuriuose užfiksuotas vyriškos lyties katinas, mėginęs atgaivinti savo mylimąją, tapo internetine sensaciją. Kızılsaray rajone, netoli Antalijos (Turkija), mašinos sužeistai katei jos partneris, laukdamas veterinaro, dvi valandas darė širdies masažą.

Šį vaizdą stebėję ir filmavę žmonės buvo sukrėsti humaniškai besielgiančio, protingo gyvūno. Paprastai katės neturi prieraišumo jausmo, tačiau šis video įrodė, kad gyvūnai kartais būna daug labiau atsidavę savo išrinktiesiems, nei žmonės.

Balandžio 27 dieną į internetinę svetainę "YouTube" įkeltą video peržiūrėjo virš 1 miln. vartotojų bei paliko daugiau nei tūkstantį komentarų."

Taigi matome, kad net ir gyvūnų pasaulyje esti meilė, atsidavimas ir supratingumas. Todėl žudydami kažką arba vertindami save kaip aukštesnės pakopos žemės valdytojais, pirma apsidairykime, ar tikrai jau tokie „žmogiški“ mes jau esam. Žvėrys žudo tam, kad iš liktų: maistui, gina savo rūšį ar pateles, o štai žmonės kitus gyvius neretai mėgsta tiesiog kankinti dėl pramogos. Joks pasaulyje gyvūnas to nedaro tam, kad tiesiog iš to pasidarytų pramogą! Gal jau nesame tokie ir unikalūs? Pasirodo mylėti gali ir paprastas katinas. O jei katinai visi tokie? Jie myli, jaučiasi vieniši arba svarbūs pasauliui. O kas jeigu tokie yra ir vienadieniai drugiai, kas jeigu ir augalai tai jaučia, ką mes proto žmonės, viską matuodami savo racionalumo radarais, galime žinoti apie kitų rūšių jausmus, gyvenimo būdą? Ogi nieko! Tada užuot „pjovę“ kitų grybą, apsidairykime patys. Aišku, joks gyvūnų kankintojas mano blogo neskaitys ir jam nusispjauti į mano didaktiką, tačiau, patikėkite manimi, pasaulis yra kur kas įdomesnių dalykų, nei žmogus. Mes tiesiog ne tik, kad nebematome gyvūnų ir augalų, bet jau ir vienas kito nebeatpažįstame.

Jūsų Maištinga Siela

Atsisveikinimas

Nutariau, kad metas atsiriboti nuo blogo. Kol kas jo neberašysiu, o gal ir niekada nebegrįšiu. Tai nusprendžiau iš dalies ir dėl piktų laiškų, komentarų, kurie smerkia, graso ir visaip kitaip peikia mano rašliavą. Sakau, jei žmonėm taip nepatinka, vadinasi, neverta. :) Bet tai yra tik pašalinis dalykas, didžiausia priežastis esu aš pats, dėl ko nusprendžiau čia užsidaryti. Kad ir kaip bebūtų, linkiu jums svarbiausio dalyko - gyventi, gyventi, gyventi. Sudie, Maištinga Siela.

Homofobų kaukių galerija

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Ką dabar girdite įsijungę radiją ar televizorių? Ką skaitote atsivertę laikraščius ar internetinį žinių portalą? Taip, vieną ir tą patį – gėjai, gėjai, gėjai. Žinot, man jau pradeda įgristi ta pati eskaluojama tema. Sakyčiau, kiek gi galima bylinėtis? Vienu atžvilgiu tai yra teigiama, kadangi žmonės pagaliau turi progos priprasti, kad visuomenėje yra ta integruota dalis, kuri jaučiasi užguita, tačiau kita dalis iš to naudojasi ir taip kurstoma dar ryškesnė homofobija.

Vienas geriausių pavyzdžių baisioji laida „Kakadu“. Prisimenu momentus, kada ši laida ypatinga puolė Astą Baukutę, jie sukūrė jos tokį įvaizdį, kad neva ji pati kalčiausia Lietuvos Respublikos pilietė. Ir netgi jau buvau tuo įtikėjęs, kol ši laida giliau nepalietė mano įsitikinimų. Galiausiai „Kakadu“ atskleidė savo veidą, jos vedėjai, nežinau, kas jiems rašo tekstus, tačiau yra didžiausi populistai Lietuvoje, dirgina ir kartu padlaižiauja žiūrovams. Žino, kad Lietuvoje daug homofobų sėdi prie TV ir kaip tik pritaria jų požiūroms. Na, sakyčiau, nieko blogo nepritarti tolerancijai, tačiau, kai laidos metu nuolatos eskaluojami žodžiai „pederastai“, „iškrypėliai“ ir dar visokie keiksmai, manau, verta susirūpinti, kur visgi veda mus homofobija?

Sako, reikia vaikus apsaugoti nuo gėjų, tačiau nuo neapykantos ir necenzūruotų žodžių jau niekas nebenori jų saugoti? Tai tik įrodo, kad svarbu homofobijai „prisidengti“ vaikais, o ne juos apsaugoti, vaikų priedanga, kaip kilnus poelgis pridengia neapykantą ir smurtą prieš kitos lytinės orientacijos žmones. Galiausiai kaip viename straipsnyje kažkas sakė, eitynės traumavo vaikus ir labai smarkiai. Traumavo ne spalvoti balionai ir vėliavėlės, bet įniršusi minia, kuri griovė tvoras, mėtė dujas ir keiksmus. Taip, tame tarpe su iššaukiančiais ir piktais plakatais stovėjo paaugliai, kurie pagauti neapykantos jėgos ir ekstazės, rėkavo šlykščiausius žodžius. Bet, juk pyktis ir keiksmai yra normalu, juk nenormalu yra taikingi gėjai. Vis dar vaikais labai manipuliuojama prieš visuomenės podiumą, tačiau realiame gyvenime yra visai kiti dalykai.

Nepatikėsite, bet ir vėl šia tema rašyti mane paskatino į pašto dėžutę plaukiantys pasisakymai; jų būna pačių įvairiausių – smerkiantys ir palaikantys. Nutariau, kad neverta tylėti ir reikia rėkti. Bet dažnas lietuvis nežino, ko rėkia, svarbiausia gi garsiai rėkti. Manau, homofobams reikia pagaliau atvirai pripažinti, kad jie nekenčia gėjų, jų bijo arba negali į juos žiūrėti, kas, aišku, nebūtina. Gana dangstytis šeimos vertybėmis, niekada neskaitytos Biblijos lapais ir vaikais. Kaip galiausiai kažkas teigė, jau daržilinukai drąsiai gali tau paaiškinti, kas yra gėjus ar lesbietė.

Mane iš vis papiktino ponas Petras Gražulis. Taip, tas pats homofobų ikona ir super žvaigždė. Taip, tas pats, kuris pudrino apie šeimos vertybes, taip, tas pats, kuris kalbėjo apie Biblijos šventumą, kuris savo padažytomis blakstienomis ir giliomis žydromis akimis pudrino apie meilę vaikams ir kūrė įstatymus, kaip juos apsaugoti nuo gėjų niekadėjų. Taip, tas pats eitynių dieną tapo nesutramdomas žvėris. Jūs pagalvokite, jis užsakė mėšlo priekabą, manydamas naiviai, kad galės vartytuvu apdergti gėjus. Mūsų šventeiva netverdamas pykčiu, čiupo garsiakalbį ir skatino nepilnamečius ir šiaip susirinkusius stoti į mūšį ir išskersti gėjus. Taip, jis skatino fašistines idėjas, bandė prasiveržti pro policiją, bet buvo suimtas. Aišku, dabar Gražuliui yra iškelta byla dėl tokio kurstymo. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad Petriukas ir parodė savo tikrąjį veidą. Už visų Biblijų, už visų meilių ir šeimos vertybių, kuriuos taip subjektyviai gynė laidose, jis parodė, kad gali ir tuos pačius vaikus skatinti kraujo praliejimą, Bibliją ir Dievo įsakymus sulaužė kaip tikras demonas, juk tikro kataliko pareiga yra mylėti kiekvieną žmogų taip kaip save, net priešus, lyg taikingi gėjai būtų jam priešai. Na, žodžiu, eilinį kartą Petras susidirbo, o dalis apšalusių ir apsvaigusių tautiečių jį vis tiek laiko didvyriu. Taip, čia tokie dalykai esti ne Ganoje, ne Mozambike, bet Lietuvoje.

Pikta, juokinga ir graudu, kad prie tokių demonų kaip Gražulis, niekas per daug lįsti nenori. Bet juk jo ryški neapykanta seksualinėm mažumom yra akivaizdi. Šiandien vėl stebėjau Seimo posėdį, valstybės žmonės kalbėjo ypač rimtom temom, kaip pagerinti žmonių gyvenimą. Kodėl tokiuose debatuose niekada neišvysi Gražulio? Jį pamatysi tik tada, kai reikia kalbėti apie seksualines mažumas. O jei jų nėra, tai jis visada suranda pretekstą, kad jie yra kalti. Kažkada žurnalistė paklausė jo apie moters teises šeimoje, o Petras tiesiai šviesiai beria apie gėjus... Įdomu, kame jo neapykantoje yra ta priežastis? Kažkas, manau, vis tiek turi būti ir slypėti už tos barikados. Juk nepaslaptins, kas garsiausiai rėkia, tas ir pats tuo užsiima. Ar tik Petriukas savo praeityje neturėjo nuoskaudų, pvz.: nelaimingo romano su berniuku? Ak, kad ir kaip ten bebūtų, pripažinkim, kad be tokio juokdario, kaip Petras Gražulis, Lietuvoje būtų mažiau spalvų. Bet kitą vertus, geriau taikinga ir vieninga visuomenė, nei tokie demonai – šventeivos kaip Petras Gražulis.

Ačiū už dėmesį, Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėžė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti mistinį filmą „Dėžė“ (The box). Sakyčiau, visai šviežias 2009 metų filmas su garsiąja Cameron Diaz. Filmą nepavadinčiau siaubo žanro, veikiau, mistifikuotas su fantastiniai elementais, bet svarbiausia – psichologinis trileris, kas dabar iš vis labai populiaru holivudiškuose filmuose. Prisimenu vis siaubo filmą „Našlaitė“ arba „Byla 39“, šis filmas turi kažko bendro, panašių sąsajų.

Filmas yra apie žmogaus pasirinkimą. Vieną dieną šeima, ištikta įvairių finansinių krizių, gauna į namus dėžę, kuri turi raudoną mygtuką, jį paspaudus, mirs tau nepažįstamas žmogus, bet už tai tu gausi milijoną dolerių. Filme prasideda ryški kova su sąžine ir su ateiviais, kurie žaidžia šį žaidimą neatidengdami visų kortų. Galiausiai jie nežino, kad po šio žaidimo, dėžė atsidurs pas kitą šeimą, kuri turės lemti ar jie paspaus mygtuką, bet tada mirs jau buvusios dėžės savininkai. Režisūrinė išmonė beribė, šis filmas taip pat statytas pagal knygą, tačiau pastarasis dar neišverstas į lietuvių kalbą.

Filmas įdomus tuo, kad kone iki pat pabaigos visko negali suvokti ir aprėpti, žiūri filmą tarsi be vienos detalės, negalėtum aprėpti visos istorijos, lyg nuolatos trūktų kažkokios detalės. Aišku, mano draugą, su kuriuo žiūrėjom šį filmą, tai varė iš proto, jis negali žiūrėti filmų, kuriame nėra viskas aišku, bet mane tai dar labiau suintrigavo, galiausiai tai ir buvo visas filmo „cinkelis“, kuris vedė mane į priekį. Juk kaip žinia, neretai tokiuose filmuose jau aiškiai numatoma ir pabaiga, ir mintis, tačiau filmas tai išlaikė iki savo paskutinės minutės, kada šeimos žaidimo taisyklės pakrypo visai kita linkme.

Cameron ir vėl atliko neblogą vaidmenį, matosi, kad moteris užsiangažavusi savo srityje. Po stulbinamo vaidmens „Mano sesers globėjas“, šis vaidmuo atrodo visai kitoks, tačiau aktorinė meistrystė visgi jaučiasi, geras žiūrovas suspės tai pamatyti ir atitinkamai įvertinti.

Kuo filmas Jums gali būti įdomus? Savo nenuspėjamumu, aišku, jame yra šiokių tokių banalybių, siaubo filmų elementai, kurie laikui bėgant ima kartotis filmuose, tačiau filmas patrauks savo psichologizmu ir ryškiomis humanistinėmis vertybėmis. Iš filmo pamatysite, kad žmonės gali būti visokie, jie yra pasiryžę paspausti mygtuką, kad praturtėtų vardan savo egoizmo, bet kartu, kai reikia būti altruistais, jie taip pat yra linkę aukoti. Žmogus yra nevienalytis monolitas, jis yra mylintis ir nekenčiantis, liūdnas ir laimingas, štai kokia viso šio filmo idėja. Rekomenduoju visiems, kurie nori kažko tokio nelabai banalaus ir nelabai sudėtingo, šis filmas išlaiko pusiausvyrą tarp gerų filmų ir prastų filmų virtinės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valandos"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti prieš kelias dienas matytą filmą „Valandos“ (The Hours) (2002m.). Šis filmas mane išties nustebino, kadangi kaip ir dauguma kino statymų yra kuriama pagal knygas, ne paslaptis, kad šis filmas irgi statytas pagal garsų romaną „Valandos“. Prisipažinsiu, niekada neskaičiau tos knygos ir nežinojau, kas joje rašoma. Tik žinojau, jog tai apie tris moteris, tą išduoda ir filmo afiša. Pasirodo filmas kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis režisūrine prasme. Labai geneliai sulipdyta trijų epochų istorijos: Tarpukario istorija, kada Virginaja Woolf rašė savo garsųjį romaną „Ponia Dalovei“, jau po karo amerikiečių šeimos istorija ir šiuolaikiniame, jau mūsų amžiuje gyvenančios šeimos istorija. Visas jas vienija tos pačios lėtai arba greitai slenkančios valandos, laiko tėkmės pojūtis, moters skausmas. Filmas moteriškas, tačiau tinka žiūrėti ir vyrams, sakyčiau, netgi patartina.

Drama psichologinė, kančia ryški ir o režisieriaus meistrystė yra tame, kad jis beveik visą filmą neįvardina dėl ko tos moterys taip kenčia, tai dirgina žiūrovų jausmus ir vaizduotę. Nuostabus ir talentingas laiko pjūvių sulipinimai, paprastos detalės, kurios pasibeldžia ir atsikartoja skirtingų laikų moterų gyvenimuose. Filmas vaizduoja ir realius ir išgalvotus dalykus. Viena linija pasakoja Viginijos Woolf gyvenimo istoriją, jos lesbietiškumą, šeimos netektį ir pamišimą, kita istorija paraleliai kartoja taip, kas buvo rašoma jos romanuose, o dar kita istorija tiesiog atitinka pačios Virginijos gyvenimą, iš dalies ir jos knygų heroję. Filmas sudėtingas. Ne visi pradėję žiūrėti šį filmą žino, kas iš tikrųjų buvo ta Virginija Woolf. Džiaugiuosi, kad paprastos literatūrinės žinios padėjo šiame filme įžvelgti kur kas daugiau įdomesnių dalykų ir sužinoti apie pačią Woolf.

Gerą režisūrinį darbą puošia nuostabus aktorių kolektyvas: Nicole Kidman, kuri įkūnijo pačią Woolf buvo nuostabi ir visiškai nepanaši į save, kad po filmo net nustebau, jog tai buvo ji. Aišku, puikiai savo darbą dirbo „Oskarų“ karalienė Meryl Streep ir Julianne Moore. Visos moterys padirbėjo fantastiškai, kurdamos ir vaidindamos stiprius ir įtaikius, giliai psichologiškai motyvuotus vaidmenis. Rekomenduoju seną, tačiau, mano galva, jau klasika tapsiančiu filmu „Valandos“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dorianas Grėjus"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti filmą „Dorianas Grėjus“. Šis filmas pastatytas pagal garsųjį airių rašytojo Oskaro Vaildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, su kuriuo tikriausiai daugelis esate susipažinę. Prisiklausiau apie naująją ekranizaciją įvairiausių nuomonių, bet sakau, geriau vieną kartą pamatyti ir pačiam įvertinti, nei šimtus kartų išgirsti. Man ekranizacija pasirodė gera, tikrai neprasta, kadangi puikiai atskleidė Doriano Grėjaus laikmetį. Aišku, knyga turi savo prieskonius, Vaildo stilius pilnas estetikos ir gracijos, filmas iš dalies yra knygos interpretacija, jam reikėjo atrasti visai kitokį saviraiškos estetizmą. Visgi šį filmą pavadinčiau sėkmingu, nors ir vėl tenka pripažinti, kad knyga yra geresnis variantas, gal dėl to, kad mes trokštame autentiškų ir panašių potyrių, galbūt.

„Dorianas Grėjus“ man iškart savo statistika ir režisūra priminė jau kino ekranus prasijojęs „Šerlohas Holmsas“. Panašus laikmetis, stilius ir spalvos. Žiūrint „Dorianą Grėjų“, na, nežinau, neįmanoma tikriausiai jokiam matančiajam apakti, kad nekristų pagrindinio vaidmens atlikėjo Ben‘o Barnes grožis. Pastarąjam buvo patikėta sukurti neeilinį vaidmenį. Keista, nes iki tol jis atlikdavo labai nežymius vaidmenis, todėl beveik net neabejoju, kad šiam vaidmeniui jis buvo parinktas vien dėl savo tinkamos „Dorianiškos“ išvaizdos, o visą kitą, turiu galvoje, aktorinį meistriškumą ir vaidybos detales, su juo nudirbo pats režisierius. Sakyčiau, neblogas karjeros šuolis šiam jaunuoliui. Ir visgi, vadumo, mano nuomone, jam baisiai gerai tiko ir jis neblogai atskleidė Doriano Grėjaus dvasią. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, kartais graži išorė slepią supuvusią sielą, teigia filmas. Kokią baigią paslaptį slepia Dorianas Grėjus? Kodėl jis staiga nustojo senti ir pasilieka amžinai dvidešimtmečiu? Ar po jo oda kas nors slypi?

Filmas kraupokas, galbūt labiau sumistifikuotas, nei iš pažiūros atrodo knygoje, čia neapsieita ir be specialiųjų kino efektų, bet jie, mano galva, tikrai nemaišo, atvirkščiai, atskleidžia filmo pagrindinę esmę: grožis ir jaunystė prieš laiko tėkmę. Nesiruošiu pasakoti viso siužeto, jį galite „pasigoglinti“. Bet man dar labai įstrigo ir tai, kad „Obuolys“ pasidarė su šiuo į Lietuvos kino teatrus atžygiavusiu filmu neblogą komerciją. Perleido Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“, jo labai pasigendu knygynuose. Tik labai bijau, kad knygą bus išvertęs koks nors neprofesionalas ir visas autentiškas Vaildo stilius bus šluote nušluotas. O knygą norėčiau įsigyti, prisipažinsiu, pirmą kartą „Obuolio“ leidykla mane sukompromitavo.

Filmas tikrai nepabosta, geras įsijautimas garantuotas, kad nenorėsite per filmą net atsistoti ir nueiti į tualetą, kentėsite iki paskutinės sekundės. Žodžiu, rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju!

Jūsų Maištinga Siela

Ką lietuviai mano apie Airijoje nužudytą gėjų?

Sveiki mielieji, šiandien einu iškart prie reikalo. "Lietuvos ryte" aptikau straipsnį, kuris mane išvertė iš kojų, o tiksliau t.y. mane išvertė iš kojų to straipsnio komentrai. Nežinau, kaip jūs galvojate, ar tai žmogiška, ar ne, o gal jiems net pritariate? Kartais man baisu, tarp kokių žmonių aš Lietuvoje gyvenu. O dar ginama Briuselyje ir sakoma, kad Lietuva nehomofofiška. Tai iš kur kyla ši neapykantos banga? Pridedu straipsnį ir straipsnio komentarus:

Du vyrai iš Lietuvos Šiaurės Airijoje nuteisti už kraupią žmogžudystę. Dunganono mieste 23 metų Andrius Dunauskas ir 26-erių Ramūnas Balseris negailestingai dėl jo seksualinės orientacijos užmušė homoseksualų pardavėją Shauną Fitzpatricką. Lietuviai kalės iki gyvos galvos.Kitą mėnesį paaiškės, kiek mažiausiai laiko jie turės praleisti už grotų.

Sh.Fitzpatrickas buvo užpultas pakeliui į namus. Lietuviai jį smarkiai sumušė, o po to paleido šūvį. Po lietuvių užpuolimo ant vyro kūno buvo rastos 52 žaizdos skirtingose kūno vietose. Teismo posėdyje abu vyrai prisipažino dalyvavę įvykio vietoje, tačiau kaltino vienas kitą.

Po nuosprendžio Sh.Fitzpatricko sesuo pasakė, kad visa šeima meldžiasi, kad tokie pikti žmonės daugiau neįžengtų į Š.Airijos gatves“. Anot jos, Sh.Fitzpatrickas buvo mylintis sūnus, geras brolis, nuostabus dėdė, darbštus ir geraširdis.

Detektyvas Davidas McConville'as teigė, kad surasti nusikaltėlius padėjo glaudi miesto bendruomenė. Anot jo, nors žudikai yra iš Lietuvos, jie neatspindi visos lietuvių bnedruomenės, gyvenančios Dunganone.

O štai ką apie tai mano mūsų šalies piliečiai, cituoju net neredaguodamas teksto:

PIDERASTU JUDEJIMAS IR PIDARU PROPOGANDA FINANSUOJA ZYDU MASONAI, NES TIEMS GANDONAMS TAI PIDRASTAI YRA IRANKIS JU PASAULINESE AFIOROSE, TIE PATIS NUOPISOS IR KOMUNIZMO MARA FINANSAVO IR PASKLEIDE PO PASAULI, ZYDAS TROCKIS IS NIUJORKO ATPLAUKE I RUSIJA DARYT KARINI PERVERSMA(REVOLIUCIJA) SU TU PACIU PADLU ZYDO MASONU PINIGAIS.

gaila... aisku ne piderastu....

PIDERASTAI XXIa SIFILIS PLINTANTIS KAIP VEZYS, UZTEKO LEISTI PIDERASTAMS LEISTI ISLISTI IS KANALIZACIJOS IR JIE JAU NORI ISIVAIKINTI VAIKUS NORS PATIS PER SIKNA NEGIMDO, PIDERASTAI RAUSS.

Dievo akyse ar homoseksualumas, ar melavimas , ar netikėjimas, ar vagystė yra nuodėmė, kuri atskiria mus nuo Dievo.Kaip kalio cianidas-jo daug ar mažai-vistiek neišvengiama mirtis.Visa problema, kad nepažįstam nei Dievo, nei Jo požiūrio į mus, nuodėmę, gyvenimo tokslą..." Pažinkite Tiesą , ir Ji padarys jus laisvus ..."

" Už gėjaus nužudymą.." , kaip galima leisti publikuoti straipsnį su tokiu pavadinimu??? O kokią reikšmę turi sex orientacija? Juk žmogų nužudė. Gerai, kad Airijoj, tai nors nuteisė teisingai.

gal visus gyventojus skirstyti i dvi skirtingas ne zmoniu veisles - lietuviai arba piderasai ???

mirties bausme tokiem pakarent ! jau tiek tie lietuviai visur skamba, kaip padla jau but lietuviu...nu uzsimkit jus kazkuo, uz ka ta " terpila" tiek dauzyt reikejo, jis jau po pirmo blyno melde pasigailet, bet gi pas mus 2 vieno nebijo, tai kapojo kol mire, o dabar viens ant kitu varo, pidaronai, pakart tokius 2 siuksles!

manau kad tai sureiksminta iki negalejimo jie nuzude issisokeli o jis pasirodo gejus tai dabar ir pagal visas pjaro tradicijas. Ir dar tiem kuriem, homoseksualizmas seimos vertybe, juos nuteise uz zmogzudyste o ne uz geju naikinima, tai manau du skirtingi dalykai. O jus netik kad siknaskile naudojet ne pagal paskirti bet ir juodaji pjara geraio ivalde.

SLOVE DIDVYRIAMS

Ir kare nusauna, ir sikanti pgauna. Toks gyvenimas.

Man tai butu geda jei buciau pedikas.

kartais iškrypėlių aistros veda prie kraštutinumų-pripila migdomųjų, kad turėti auką ir pan., tai ką jie neluošina normaliųjų gyvenimo?aš tai juos laikyčiau spec.įskaitose, skirčiau psichoterapijas, kaip atatinkmam socialiniam keliančiam daug rizikų sluoksniui.Pažįstu ne vieną gėjų-jiems reikalinga psichologinė pagalba visiems.Ir manau yra atlikti tyrimai dėl jų psichikos pažeidžiamumo, tik neviešinami.

piderasta uzmuse...

dieve mano, nors 2 pasodino, bet kiek tokiu paciu liko lietuvoj !!!

ranka spaudziu.

Gyvenu kurortineje saloje netoli afrikos, cia lietuviu nera ir skaitydamas zinias kieviena diena dziaugiuosi! Kai prades atsirasti tai reiks vel kur nors ieskoti kur ju nera! Skaudu kad taip apie savo tautiecius manau bet ka padarysi! Toks gyvenimas...at least the sun is shining everyday! : )

Man keisciausia, kad Lietuvoje susidariusi tokia kritiska, dievobaimiska nuomone apie homoseksulaus. Ar kas nors bent pirsta pajudino ir pasisake pries kataliku kunigus, kai skeliabma apie pedofilijos skandalus? Juk kataliku baznycia knibzdete knibzda pedofilais. Ir kiek gi tu davatku stojo pries kataliku baznycia??? Dar neteko sutikti ne vienos. Taigi atsibuskite jus toje Lietuvoje pagaliau ir nustokit buti homofobais!

Įsižiūrėkit į foto, taip atrodo tikro pederasto veidas, kažkoks paplaukęs saldus veidas, kažkokios spindinčios per šikną dulkinamo veršio akys, ir neadekvatus situacijai lipšnumas... Žinokit, reik vengt vyrų su tokiais vaidais, jie arba pradės už šiknos graibyt, arba lys bučiuotis, arba siūlys nusipirkt narkotikų. Žodžiu su tokiu žmogum negali jaustis saugus ir atsipalaidavęs.

gėjai, gėjai, gėjai , ar yra sveikų normalių vyrų .....

Baisu iki ko homofobija priveda. Prakeikti zmogzudziai!!! Visa lietuva tokiu pilna!!!

Jo, jūs, gėjai labai švarūs. Ir šūdai, kurių jūsų užpakaliai nelaiko, kvepia. Galit praustis nors kas 5 minutes, vistiek iš jūsų sudraskytų užpakalių varvėjo ir varvės. Nepamirškit dažniau pampersus keisti. Švaruoliukai - gražuoliukai mat atsirado...

O jei butu nuzude normalu, tai turbut gautu liktinai. Pagal iskrypelius ir iskrypeliam tarnaujancia purvasklaida taip iseitu.

Žudikai atspindi visą lietuvių bendruomenę, geriau nepudrink sau smegenų. Atspindi ne tik Airijos, bet ir viso pasaulio lietuvių bendruomenes, taip jau yra, evoliucija juos aplenkė

man atrodo jus patys norit kad jus padarytu, sitaip stugaujat: DDD normalus zmogus nekreiptu demesio, bobos blogai duoda, kad pikti ant viso pasaulio: DDD eikit issimaudykit, susitvarkykite, kad i zmones panasus butumete: DDD bet vat kazkokiam lochui susisviete kad jo nori matai: DDD ot prajuokinote pasauli: DDDD nuo plugo muzikai kokios nuomones apie save, tiesiog playbojai: DDDD eikit savo treningu skalbti: DDD

visi degsit pragare nes gyvenate nuodemeje

uzmuse pedala, tai gaus iki gyvos galvos, uzmustu normalu vyra - gautu max. 10 metu ... va jums ir lygybe ... greitai pedalai ir Lietuvoje prades klykt " as giejus, as giejus, suteikite man isskirtines teise" ... slykstu, kur ritasi pasaulis

Matyt norėjo vargšus lietuvius per subinytę padaryti. (Beje, beveik visi jie nuolat bando įtraukti heteroseksualius vyrus į savo ratą.)

tai ka mielieji " priesgejistai" , tai cia jums normalu? gejai pirmyn!

Galima netoleruoti kitos lytinės orientacijos asmenų, bet viskas turi savo ribas, teismas priėmė teisingą sprendimą.

koki dar pirmyn, aisku eikit i galtves rodykit savo iskrypimus ir tada spardys subines kas nores. esi pyderas tai ir buk pyderas, bet kam cia rodytis.kodel valstybe is vaiku atima pasalpas, o va kazkokiems pyderams duoda pinige susiktoms eitynems, subines isdraskytos per mazai? kai kokie rimtesni pagaus gatvej taio bus nenuostabu, kad dar viena pideriuka nudes. fuj slikstynes, kai rodo jus per telika as isivaizduoju jums byby dantyse

idomiai jus suvokiate ne bananu respublika: pederastu laisve ir gireztos bausmes. Hm...panasu, kad esate bananas : )

Dievas is pradziu sukure Adoma (zmogu), po to sukure Ieva (moteri) o pidaras mutavo is makakos, tau dabar aisku?...: -)))

Idomu, kiek metu butu gave, jei butu nuzude normalu Airi, ne pederasta?

geda skaityti daugumos komentarus...ZMOGUS buvo, o seksualine orientacija nieko nekeicia.99 % cia rasanciu tautieciu buki ir berasciai, net be gramatiniu klaidu sakinuko suregzti nesugeba.Kuo greiciau ismirsim, pasauliui lengviau bus...PIRMA KARTA NUO ZAGRES VISI, BAUDZIAUNINKU AINIAI-TIK JIE KITOKIE BUVO-O CIA-ZMONIJOS ATMATOS

O tu i kelnes prisivarytum jei reiketu kariauti uz Lietuva. Koks tu didvyris, primusei niekuo nekalta geju mirtinai.

visus jobanus sudpederastus susaudyt prie sienos pastacius kas pries tie tokie pat jobani pyderai.gerai ir padare ka toki pedala padejo i vieta .

siaubas.kokia geda buti lietuviu

gejai yra is angl. zodzio " gay" - pazodinis vertimas - pavasariskai linskmas : )