Apie ištikimybę ir pavydą

Sveiki mielieji, žinot, šiandien noriu pakalbėti apie ištikimybę ir pavydą. Na net nežinau kodėl į galvą šovė ši tema, tiesiog netikėtai vakar pietavau prie įjungto televizoriaus, kuris kalbėjo apie sniegines žąsis. Kažkaip paminėjo tokį atsitiktinį faktą, kad tos snieginės žąsys pasirenka sau porą visam gyvenimui. Man iškart galvoje iškilo posakis: „Ištikima kaip gulbė“. Ir tikrai ištikima kaip gulbė. Šie paukščiai nuostabiai gražūs, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad gulbės yra labai ištikimos tikrąją šio žodžio prasme. Jeigu kas nors iš poros netikėtai žūsta, tai neretai gulbė ar gulbinas skrenda tiesiai į dangų, ten suklykia taip kaip niekada gyvenime niekas nėra suklykęs ir iš visų jėgų krenta žemyn, tai būna tragiška žūtis. Taip, gulbės savižudės, tačiau be antros poros jos nebegali gyventi. Tai ir gimė šios dienos tema.

Kaip jau žinome, žmonės taip pat ne robotai. Jie ir žudosi iš meilės, ir nekenčia, ir visko pridaro gyvenime. Būti ištikimam... Ką tai reiškia santykiuose? Ne kartą esu sulaukęs priekaištų dėl pavydo, nu nepavydžiu, o ką aš galiu padaryti. Giluminis žinojimas, kad bet kokiu atveju žmogus išliks su tavimi ir tu su juo, nubraukia bet kokį pavydą. Bet esti ir tokių žmonių, kurie pavydi visko: žmogaus žvilgsnio, komplimento kitam. Besąlygiškas pavydėjimas ir noras, kad kitas žmogus priklausytų tik jam, mano galva, yra chroniškas ir nesveikas. Dažniausiai tai neretai ir būna skyrybų priežastis, bet mes nepasimokome, ieškome vis kito, o reikalavimų, bei pretenzijų vis neatsisakome. Ištikimybė negali būti susieta su pavydu, kaip ir meilė, jeigu myli tai ir pavydi, netiesa, manau, šie monolitai gyvena kas sau.

Kitas klausimas ar pavydas yra yda, ar ir šiokia tokia dorybė? Sako, pavydulingas žmogus moka suveržti taip, kad antroji pusė nepabėgtų, kitaip sakant, moka tai „prižiūrėti“. Tačiau taip pavydas būna tarsi antrankiai, junga ant pečių kitam asmeniui. Nepavydulingam žmogui turėti pavydulingą žmogų tikriausiai be proto sunku, na, suprantu, kad dėl meilės galima ir kentėti, tačiau negi prikentėsi visą gyvenimą? Juk meilė yra laisva, neturiu galvoje poligaminių santykių, tiesiog kartais atrodo, kad pavydas esti kaip destruktyvi lavina, kuri anksčiau ar vėliau sunaikina save patį, palaužia ir paverčia nelaimingą. O ir neretai pavydulingi žmonės nėra linkę prisipažinti, kad būtent jų pavyduliavimas trukdo jųdviejų santykiams. Lieka kalti tik kiti.

Apskritai žiūriu į jaunus žmones, į savo bendraamžius ir galvoju, kokie jie KVAILI. Na, nepykit, bet taip jau yra. Pagalvokit, vaikinas neparašė tądien sms, maža kas galėjo būti: sąskaita tuščia, labai užimtas, telefonas sugedo, gal šiaip kam nelaimė atsitiko ir pamiršo, bet koks skandalas dėl to kilo, mergina jį kone gyvą surijo. Atrodė, kad tai buvo vos ne pasaulio pabaiga, vaikinas buvo aprėktas, apšauktas ir buvo prieita iki to, kad mergina su juo visą dieną nebebendravo. Ir vien dėl to, kad neparašė sms žinutės. Tokie suvaržyti ir tamprūs santykiai, mano galva, nėra sveikintini. Ir kaip Jūs manote ar tokia pora potenciali dėl savo ateities? Na, aišku, galima būti optimistais ir tikėtis, kad tokia pora dar subręs. Bet neretai tas kvailumas atneša ir skyrybas, po to daugybę ašarų ir galiausiai kai kam net savižudybę.

Pastebėjau tokią keistą tendenciją. Žmonės, kurie sudievina ištikimybės jausmą, dažniausiai būna apgaudinėjami. Kodėl taip yra? Sakysite pasaulyje neegzistuoja kokie dėsniai, bet aš taip nemanau. Kaip ir rašė Sergėjus Lazerovas „Karmos diagnostikoje“, viskas atsigręžia prieš tai, ką tu smerki ir ko neapkenti. Aišku, kad ištikimybei priešingybė yra neištikimybė. Žmonės, kurie dievina ištikimybę, jos besąlygiškai siekia, neretai burnodami prieš paleistuves ir prostitutes, sulaukia likiminio antausio, pastarasis atsiunčia antrą pusę su pažymėta neištikimybės nematoma etikete. Aišku, taip yra ne visiems, tačiau visgi neretai pasitaiko. Šita taisyklė tik patvirtina, kad nesmerk kitos pusės jų nepažinodamas, apskritai nieko nesmerk, jei nenori pats sulaukti atsako į savo mentalinę agresiją ir būti smerkiamas.

Na, kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis visgi gražus, mes gal ir nesame gulbės, gal ir nesame robotai, tačiau turime dėl ko gyventi. Tik gaila, kad kartais susikurdami vertybių skalę instinktyviai kažkodėl paskubame pasmerkti tuos, kurie jos neatitinka. Tai vadinama netolerancija, kuri neretai perauga į neapykantą. Bet juk taip pasaulyje jau sutverta, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Todėl prieš pavydėdami arba sudievindami ištikimybę, verta apsižiūrėti ar neužlipome kam nors ant galvos.

Jūsų Maištinga Siela