Sveiki,
O,
žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai
seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai
apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker
International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų
kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du
metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk
knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur
kilti...
Gal
vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą
intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių
kūryba nepasiekdavo britų...
Šiandien
noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai
smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik
Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai
būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“,
kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų
atradimu.
Šiemet,
kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau
yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų
autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą?
Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis
tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai,
knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs
šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos
pasakų...
Žodžiu,
tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas,
kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis
sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.
Taigi
pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.
Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)
„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir
kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius,
aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa
finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu
dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir
atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas
literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga,
kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į
išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo
ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!
Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)
„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga,
kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių
ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame
Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi
siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius
santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo
literatūroje?
Samanta Schweblin „Little Eyes“ (Argentina)
„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama
iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna
paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi
visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo
kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali
pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas,
kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant
rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad
anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...
Emmanuelle
Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)
Tikriausiai
reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria
atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos
provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir
vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni
apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje
visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus
žinome labai mažai.
Yoko
Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)
Ką
tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“
nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“
tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie
atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir
viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama,
vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis
pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos
visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui
žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis
romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir
su šiuo romanu.
Fernanda
Melchor „Hurricane Season“ (Meksika)
„Uragano
sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus
dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių
vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos
ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos
kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties
pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte
geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus
prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W.
Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai
skaityčiau lietuviškai.
Daniel
Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)
Tiesą
sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“,
kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad
šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją
pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis
dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir
tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis
romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas
nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra
keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių
atsiliepimų.
Michel
Houellebecq „Serotonin“ (Prancūzija)
Šitas
jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos
yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai,
todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir
provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“
prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad
smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.
Nino
Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)
Tai
knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per
4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama,
abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado
gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria
kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi
iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys
likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių
asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir
pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.
Jon
Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)
Pirmosios
dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame
miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš
tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą
gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias
pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip
mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus
nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame
kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.
Gabriela
Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“
(Argentina)
Gerai,
man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai
išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos
tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten
ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos
pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia
į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu.
Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu
pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda
aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant
ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira
upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei)
užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš
savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga
išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką.
Shokoofeh
Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)
Literatūra
iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių
prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė
forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio
apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią
atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė
ir karas, politika ir religija.
Willems
Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)
„Raudonasis
šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje
išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo
pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas
pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio
gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie
atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis
milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir
nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti
šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų
kalbą.
Na
štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau
balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?
Jūsų
Maištinga Siela