Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela