Sveiki,
In
memoriam įrašas Kęstučiui Navakui.
Niekada
nesupratau jo kūrybos. Absoliučiai. Pilni lagaminai sniego, gyvūnėlių
gyvenimai, šimtieji pavasariai, vyno kopijos ir kiti tekstai tiesiog prašaudavo
pro mane kaip kulkosvaidžiai. O juk ir bandžiau atidaryti tuos snieguotus
lagaminus. Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne prieš dešimtį metų perskaičiau
pusę jo knygos ir nieko nesupratau. Kaip galima taip aistringai kalbėti, rašyti
iš savo kūrybinės energijos ir nesuteikti man jokio poveikio.
Jau
po daug metų bandžiau įveikti romaną „Vyno kopiją“. Bandžiau. Ir niekaip...
Kęstutis Navakas man rašytojas iš tos rašytojo vištidės, kurie sau patys yra
rašytojai. Dideli. Aistringi. Patys sau įdomūs. Rašytojas, kuris būdamas tokiu,
turėjo ir tebeturi būrį didžiausių gerbėjų, skaitytojų, o poeto (visų pirma jis
buvo poetas, ne rašytojas) legendiniai facebooko post‘ai – tai tikriausiai
vienintelis jo man patikęs žanras, neskaitant nuotraukų su silke, vynu ir
raudona rytietiškų raštų staltiese. Tam tikra prasme jis buvo rašytojas
fenomenas, kurio su kitu nesupainiosi.
Kad
ir kaip priešinčiausi jo kūrybai, Kęstutis Navakas visų pirma man patiko ir
įtiko kaip asmenybė ir kūrėjas. Žinoma, apmaudu. Žinoma, kad šokas. Net nesitikėjau...
Todėl
dalijuosi jo pasisakymu apie meilę. Ilgoje kelionėje į kažkur šie žodžiai
teikia nemenkos paguodos, kad nusimetus fizinį apvalkalą mums išties pasidaro
daug lengviau. Kęstučiui irgi.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą