Vidas
Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Metų
knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų
stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo.
Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet
užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma
skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo
proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio,
atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų
vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos
pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi
novelei būdingos netikėtos atomazgos.
Viktorija
Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius
žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra
neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta
kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir
tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai
ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę,
išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.
Viename
iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja
atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o
suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi
traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip
netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius
pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės
klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą
arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“
save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės
naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš
kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija
sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
kasdienybės realijas ir nuotaikas.
Galvodamas
apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo
ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau
krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos
ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme
atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį
egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą.
Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono
palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą
neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui
magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį.
Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti
jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje
plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų,
tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento
esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati
aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo
neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių
detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.
Vidas Morkūnas
Trumposios
prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli
praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus
išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo,
atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo
detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V.
Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus,
vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama
gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė
su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė,
laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai
rąstgaliai (p. 110).“
Pasakotojas
neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip
jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių
literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį,
Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą
keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir
išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia
aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją.
Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą
ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę
dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą
lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių
prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau
labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai
žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį
skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo
kalbine išraiška.
Netipinis
ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800
tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o
ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo
skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi
pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas
atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet
užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio,
bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus
žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis.
Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol
atvažiuos autobusas arba nustos lyti.
Jūsų
Maištinga Siela
Gyvenimas gali būti sudėtingas ir patikėk manimi, gyvenimas man suvaidino daugybę triukų, aš niekada netikiu voodoo ar rašybos mintimis, nors esu apie jas perskaičiusi keletą knygų. Ypatingas vyras, vadinamas dr. Ajayi, man įrodo, kad vudu / burtų liejimas yra tikras ir egzistuoja. Mano vardas Sarah ir aš 45 metų su trim vaikais ir mylinčiu vyru. 8 gerus mėnesius buvau prislėgtoje būsenoje, nes mano vyras vieną rytą prabudau ir išėjo iš namų su savo drabužiais be jokio paaiškinimo, laukiau, kol jis tą dieną grįš namo, bet jo nebuvo kur rasti, t. paskambino ir pasakė, kad jam nebebus įdomu nei apie mūsų santuoką, nei apie vaikus, tai man atvėrė odą ir buvau šokas, nes negaliu atsiminti, kad turėjome kokių nors problemų, vėliau sužinojau, kad jis buvo su kita moterimi, visos derybos ir pastangos priversti jį grįžti namo buvo nesėkmė, jis elgiasi taip, lyg niekada anksčiau manęs nepažintų. Aš skaičiau kai kuriuos straipsnius tinklalapyje, kai pamačiau moters, kuri tvirtina, kad „Ajayi“ padėjo jai išspręsti šeimos problemas, liudijimą ir ji nutraukė ryšį. Aš pasirinkau kontaktą ir prašau rašytojo dr. Ajayi, aš išaiškinau jam savo problemas, jis pasakė, kad neturėčiau jaudintis, kad viskas bus gerai. Aš tuo abejoju, bet apsisprendžiau tai padaryti. Man buvo liepta atlikti tam tikrus dalykus, kuriuos aš padariau, ar žinai, kad praėjus 3 dienoms po rašybos liejimo ryte išgirdau beldimą į duris, tai buvo mano vyras, stovėjęs lauke, jis sakė nežinąs, ką daro ir net negaliu prisiminti, kiek laiko buvo išvykęs iš namų, labai džiaugiuosi, kad susigrąžinau savo vyrą ir dėkoju dr. Ajayi rašybos žinovui, nes susisiekus su juo mano gyvenimas praėjo sklandžiai ir noriu, kad ten būtų žmonių išgyvendamas mano ankstesnę būseną, kad turėčiau greitą pagalbą, tai kodėl aš dalinuosi savo liudijimu. Taigi, jei jūs išgyvenate dėl kokių nors gyvenimo sunkumų, susisiekite su dr. Ajayi el. Paštu: drajayi1990@gmail.com arba „Whatsapp“: +2347084887094 ir džiaugsitės, kad tai padarėte.
AtsakytiPanaikinti