Knyga: Peter Handke "Tamsią naktį išėjau iš tylių namų"

Peter Handke. „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 144 p.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Natūralu, kad po literatūros Nobelio paskelbimo Lietuvoje perleidžiamos seniau išverstos rašytojų knygos, kurios paprastai susilaukia ne tik naujo dėmesio, kaip antai Olga Tokarczuk, bet ir naujos skaitytojų kartos. Tą būtų galima pasakyti apie 2019 metų Nobelio laureato austrų rašytojo Peter Handke (g. 1942) romaną Tamsią naktį išėjau iš tylių namų (vok. In Einer Dunklen Nacht Ging Ich Aus Meinem Stillen Haus), kurią į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Katkus 2000 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Originalo kalba romanas pasirodė 1997 metais.

Tiesą sakant, esu iš tos naujosios skaitytojų kartos, kuri taip ir nepažino P. Handke kūrybos, todėl tai pirmasis romanas, kurį aptikau po Nobelio paskelbimo. Naujo leidimo, prieinamas visiems, paskaitomas, mano suvokimu, ne visų skaitytojų.

Mažos apimties romane pasakojama apie kelių sankryžoje įsikūrusio keisto miestelio Takshamo vaistininką. Iš pradžių pasakojime girdisi aiškus pasakotojo balsas, o Takshamo vaistininkas pristatomas ir kaip pasakotojo draugas, ir kaip tam tikras tiriamasis subjektas. Tiesą sakant, pirmieji puslapiai labai paveikūs ir įtraukiantys. Skaitytojas panardinamas į keisto Takshamo miestelio prezentaciją, kuri asocijuojasi su neseniai skaityta O. Tokarczuk Dienos namai, nakties namai Lenkijos provincijos magiška kaimo atmosfera. Iš vietovės aprašymo tradiciškai prozoje sekama prie „durų slenksčio“ ir pasakotojas pristato vaistininką ir jo šeimą.

Teksto sodrumas, kalbos instrumentacija apgaulingai įteigia, kad skaitysite knygą, kuri turi realumo pagrindą ir tai tikriausiai bus apie vaistininko gyvenimą. Vaistininkas, netekęs sūnaus, dukros paliktas gyventi šaltuose namuose su žmona, kuri gyvena atskirą gyvenimą, atrodo, kad tai bus esminis egzistencinis vyro gyvenimo žemėlapis, kuriame sužinosime visas priežastis ir pasekmes, kad aiškiau romano pabaigoje galėtume dėkingi už įkvėpimą užversti dar vieną tradicinį, bet gerai parašytą knygą. Deja, taip nenutinka.

Pasakojimas greitai netenka realumo pagrindą ir viskas pamažu tampa kaip D. Lyncho seriale Tinpykso miestelis, kur pasakojimas galiausiai evoliucionuoja į absoliučiai absurdišką haliucinogeninį regėjimą. Knyga vienoje iš interneto anotacijų pristatoma kaip įtaigi, nors įtaigumo nepastovume ir logikos laužymo kalvystėje, mano nuomone, kaip tik ir pristigo. Realistiškai prasidėjęs pasakojimas transformuojasi tais įvykiais, kada vaistininkas prisirijęs grybų lietingą naktį iš baro į automobilį įsilaipina poetą ir slidininką, ir jie patraukia Europos keliais velnias žino kur. Vienaip atrodo, kad į Austriją, kitur atrodo, kad į Ispaniją, o dar kitoje plokštumoje atrodo, kad jie nuolat važinėja vietoje t. y. savo įsivaizduojamose iliuzijose, haliucinacijose, kurias sukėlė vaistininko pamėgti grybukai.

Peter Handke

Galiausiai skaitymas apsunksta, nes staiga buvęs tvirtas epinis ir logiškas pasakojimas perauga į postmodernios literatūros šėliones, kitaip sakant, autorius kuria realybės kakofonijos euforiją, kuri neapibrėžta. Vienaip gali atrodyti, kad tai savęs paieškos kelionė, (tokią interpretaciją siūlo atgalinio viršelio anotacija), o kita atrodo, jog tai haliucinacija, viskas vyksta veikėjo vaizduotės euforijos sukeltoje realybėje. Galiausiai skaitytoją nustoja jaudinti siurrealizmo formos ir jis yra priverstas pasiduoti Peter Handke prozos sapniško judėjimo logikai, kuri grįsta tik pasakojimo pradžioje susikurtomis skurdžiomis vaistininko biografijos detalės nuolaužomis. Būtent tos nuolaužos suponuoja vaistininko dvasios kelionės būseną, kurios kertinis akmuo yra sūnaus netekties susitaikymo istorija, tėvystės ir santuokos problemos, kurios raibuliuoja toje dirbtinėje pasąmonės tikrovėje. Nors romane, kai po klajonių vyras grįžta namo, niekur neparašyta, kad viskas vyko tik sukeltoje grybų vaizduotės piešinyje, o pateikiama kaip reali klajonė po pasaulį, manding, knygos istorija tokia sąlygota, kad ją kiekvienas skaitytojas patirs vis kitokią.

Visgi tas psichodelinis pasaulis pilnas skausmo, nuotykiai turi realias nuorodas į vaistininko problemas, todėl atrodo, jog šioji dvasinė kelionė-klajonė-dejonė yra tik paties vaistininko sukelta terapinė progresija. Įdomu tai, kad visąlaik maniausi, kad romanas parašytas dar seniau t. y. hipų pabaigos laikais, pačiu ankstyviausiu rašytojo laikotarpiu, bet 1997 metais t. y. „trupantis“ postmoderniosios literatūros aukso amžius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, todėl nenuostabu, kad psichotropinis pasaulis pilnas paradoksalių vaizdavimo priemonių, nesvarumo būsenų. Paradoksas tampa esmine šio romano priemone, kuriant spalvingą vaistininko pasąmonės būsenų bangavimo kakofoniją: „Taigi man nieko netrūko, – tarė mano pasakotojas. – Bet kaip tik todėl, kad nieko netrūko, kartais man trūko beveik visko (p. 113).“

Romanas pasižymi psichodeliniu virsmo bangavimu. Tai atliepia ir pasakotojo vientisumo neišlaikymu, keičiant pasakojimo struktūrą, žanrus, pereinant iš tradicinio epinio pasakojimo prie postmodernios literatūros raiškos ir vėlei grįžtant prie tradicijos. Tai kartu kelionė ir literatūros virsme, ir kelionė pasakojime, ir protagonisto pasąmonėje. Tai nepastovi ir tamsi, depresyvi terapinė kelionė įvairiomis plokštumomis. Ar man patiko? Nepasakyčiau. Ar padarė įspūdį kaip literatūros kūrinys? Taip. Ar norėčiau daugiau P. Handke knygų? Po šios, dievaži, tikrai nebežinau.

Jūsų Maištinga Siela