Knyga: Florian Illies "1913. Šimtmečio vasara"

Florian Illies. „1913 Šimtmečio vasara“ – Vilnius: Sofoklis, 2014, p. 304.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Pro akis anuomet praslydusi knygų lentynose buvo vokiečių rašytojo Florian Illies (g. 1971) romanas 1913. Šimtmečio vasara. Šįkart į rankas įkrito visai netikėtai. Besidairant kitokio romano naratyvo, knietėjo atrasti neįprastą, bet sodrų bei intelektualų beletristinį tekstą. Romanas Lietuvoje tapo pastebėtas rafinuotos literatūros skaitytojų, tą byloja internete ir spaudoje publikuotos recenzijos, knyga įtraukta kaip viena vertingiausių verstinių metų knygų grožinės literatūros kategorijoje. Tiesa, visai neseniai leidyklos Sofoklio išleista ir antroji šios knygos dalis 1913. Ką norėjau būtinai dar papasakoti.

Autorius romanui pasirinko vieną istoriškai ryškų laikmetį – 1913 metus, kada Europa ir visas likęs pasaulis, apgaubtas dekadanso euforijos, iš esmės nė nežinant amžininkams, klojamas naujos XX amžiaus meno ir politinės santvarkos tendencijos. Autorius įžvalgiai, naudodamasis istoriniais šaltiniais, romane sudeda esminius akcentus, nubrėždamas ne tik tų metų dokumentinius įvykius, bet ir atskleidžia priežastis viso likusio amžiaus. Iki Pirmojo pasaulinio karo liko visai ne daug, niekas nė įtarti negalėjo – Kafka, Picasso, Stalinas, Hitleris, Claudel, – kad netrukus per ateinančius kelis dešimtmečius Europa pasikeis visiems laikams ir to kaina bus sveiku protu nesuvokiama auka – milijoninės žmonių gyvybės.

Knygos fabula primena archyvinę dokumentinę prozą, tačiau tai tik iliuzija. Iš esmės skirtingas istorijos sąsajas jungia pasakotojas, ieškodamas pačių netikėčiausių jungčių. Dingęs iš Luvro Mona Lizos paveikslas, kuris iš mėnesio į mėnesį vis atsikartoja kaip tuščio indo skambesys, rezonuoja dvasinį Europos alkį ir mentalinius persitvarkymus: kažkas turi stoti į senas vėžias naujo. Galiausiai romano pabaigoje atsiradęs paveikslas tampa 1913-ųjų metų persitvarkymo, naujų stabų, mentalinio lūžio, naujų vertybių simboliu, vienijančiu vienoje pasakojimo plokštumoje skirtingus veikėjų likimus literatūriniame tekste, o iš kitos – pasaulio persitvarkymo vaizdinyje.

Autorius pasirenka kultūros epicentrą Vokietiją ir Austriją, todėl atrodo, kad antraeiliai knygos veikėjai, kurie yra tolėliau nuo šių žemių, pavyzdžiui, Virginia Woolf, nėra tokie svarbūs 1913 metų kontekste. Tai, savaime aišku, pateisinama, nes autorius vokiečių kilmės ir jis rašydamas romaną labiau išmano savo tautos istorinius niuansus. Kitą vertus, romano įtaiga labai tvirta – būtent Europos viduryje esti novatoriškas kultūros židinys. Naujas literatūrines ir dailės idėjas skleidžia būtent germaniškų šaknų meno kūrėjai, o prancūziškų, ispaniškų ir angliškų menininkų banga, atrodo, šio romano kontekste kiek prislopusi. Tai susiję su tuo, kad Berlynas pamažu ima kilti kaip vienas iš kultūros ir meno sostinių Europoje.

Florian Illies pasirenka kelis pagrindinius meno pasaulio veikėjus. Labiausiai išryškina Kafką, kuris rašo meilės laiškus savo mylimajai, poetą Rilkę, Budenbrokų romanistą Tomą Maną. Nors romane sekama įkandin istorinių asmenybių – autorius gerai išstudijavęs memuarus, dokumentines knygas bei autentiškus menininkų laiškus, – bet nepamiršta perteikti ir to meto Europos politinių tendencijų. Tiesą sakant, man pačiam mažai žinoma Stalino ir Hitlerio jaunystės laikų sankirta Europoje.

Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad šios istorinės asmenybės, palikusios didelį poveikį meno ir kultūros pasaulyje, yra kiek literatūriškai nuštrichuotos. Pavyzdžiui, beveik visi vyrai menininkai tuo metu apsėsti meilės – neurotiškos, aistringos, nesąmoningos, maniakiškos, – vyrukai, ar jie būtų homoseksualūs, ar jie būtų heteroseksualūs, visi desperatiškai įklimpę savo asmeninių santykių dramose. „Sunku atskirti vis didesnę Brechto hipochondriją nuo tikro širdies ritmo sutrikimo. Bent jau gydytojas, pas kurį jis netrukus apsilanko, konstatuoja „nervų ligą“. Tad išdidų penkiolikmetį Brechtą gali kamuoti tie patys simptomai kaip ir Franzą Kafką ar Robertą Musilį. (p. 134)“ Froido ir Jungo karai paženklinti nauja tėvystės nužudymo idėja. Du garsiausi to meto filosofai ir pasąmonės tyrėjai taip smarkiai susipyksta, kad jie amžiams nutyla. Europa skilinėja idėjiškai, persiskirsto ir politinės jėgos: Austrijos-Vengrijos imperija, Serbijos karo neramumai, sustiprinta vokiečių karo prievolė, Hitleris tapatintis akvarele... Visa tai tampa vienu istoriniu priežasčių ir pasekmių orkestru.

Florian Illies

„Kartais ištisą dieną ramiai sėdi su dažais. Tačiau kambaryje kilusi politinė diskusija jį tarsi nusmelkia. Tuojau pat meta teptuką, akys sužiba, jis sako liepsningas kalbas apie niekam tikusią padėtį pasaulyje apskritai ir Vienoje konkrečiai. Juk negali taip tęstis, rėkte rėkia jis, kad Vienoje gyvena daugiau čekų nei Prahoje, daugiau žydų nei Jeruzalėje ir daugiau kroatų nei Zagrebe. Nubloškia juodą sruogą atgal. Prakaituoja. Ir staiga nutraukęs kalbą atsisėda toliau lieti akvarelių (p. 105).“

Kartais nuostabą keliančių istorinių faktų, kurių nė neįtariai esant, pavyzdžiui, kad Rilkė atvirai žavėjosi šiaip jau kitų rašytojų niekinamu Prusto romanu Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, kuris irgi pasirodė pirmąkart 1913 metais: „Rilke knygą perskaito praėjus vos porai dienų po jos išleidimo. Prasideda ji auksiniais žodžiais „Ilgą laiką miegoti eidavau anksti“ – šitaip Proustas užgauna pervargusio avangardo nervą, man šis visas, nuo Kafkos iki Joyce‘o, nuo Musilio iki Thomo Manno, savo dienoraščiuose girdėdavosi, jei pavykdavo nueiti miegoti iki vidurnakčio. Anksti eiti miegoti – nuolatos neišsimiegojusiems modernybės šaukliams tai buvo drąsiausia kova prieš depresiją, gėrimą, beprasmį prasiblaškymą ir į priekį besiveržiantį laiką (p. 250-251).“

Esminiu mentaliniu laikmečio lūžiu tampa šokiruojantis Malevičiaus Juodojo kvadrato paveikslas, kuris absoliučiai „nunulina“ iki tol visas sukurtas ir besikuriančias meno formas. Juodasis kvadratas tampa nauju meno suvokimo atskaitos tašku, taigi, kaip ir 1913 metų perversmas turėjo pakylėti visus į naujas meno aukštumas, tačiau skaitytojas nuolat žino daugiau, nei 1913 laiko vakuume gyvenantys veikėjai; skaitytojas žino, kad visų jų laukia karai ir mirtys. Atrodo, tai, kas turėjo užgimti itin galingo ir reikšmingo nuo naujos epochos, XX amžiuje karo kontekste išlieka ir iškyla tik nedidelė viso to dalis, daro įspūdį, kad žmonijos potencialas buvo iššvaistytas karams...

Šis romanas – tai literatūrinis atradimas, kuris siūlo naują dokumentinį kalbėjimo būdą grožinėje literatūroje. Iš faktų „sulipdytas“ emocionalus ir skvarbus XX amžiaus pradžios pasaulis, kur galiausiai faktografiją įveikia literatūrinis talentas išgauti iš to prozos melodiją, kurios orkestruotę jaučia akylesnis skaitytojas. Romanas kaip laikmečio muzika, kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą, kad gyvenimas ir istorija tėra tik literatūros kūrinys, visada besikeičiantis nuo dirigento interpretacijos. Galiausiai romanas – tai istorinių asmenybių, jungčių (tikėtų ir netikėtų) žemėlapis, kuris atskleidžia, kaip kiekvienos epochos kartos atstovai „serga“ savomis aistromis. Toji aistra, kuri kartais tokia gniuždanti, nepakeliama ir destruktyvi, tampa visa ko grožiu, suskamba laikmečio natoje kaip gyvas visuotinis organizmas, keliantis melancholišką nuostabą, jog visas gyvenimo grožis vyksta tada, kai tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj.

Jūsų Maištinga Siela