Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: SouQi - Jelas Sakit [Lirik / Lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Taip jau nutinka, kad man patinkanti muzika, bent jau didžioji jos dalis, „ateina“ atsitiktinai ir netikėtai. Šįkart neteisingai vedant raktinį žodį į YouTube. Ėmiau klausytis atsitiktinai išmestos muzikos ir net žioptelėjau. Kas čia per kalba? Beveik negirdėta, primenanti finų-ugrų, gal net suomių, tačiau nė velnio. Man nežinoma muzikos grupė pasivadinusi SouQy Band yra iš Indonezijos. Jeigu kas nors pasakytų užvakar, kad klausysiuosi kažkokios grupės iš Indonezijos, būčiau smilių pasukiojęs į smilkinį. Šiandien klausausi bene garsiausią šios grupės atliekamą dainą „Jelas sakit“ (liet. Aiškus skausmas).

Kelerius paskutiniuosius metus gyvuojanti jaunų vaikinų grupė iš Rytų dainuoja lyrines dainas, pritariant elektroninės gitaros garsams. Internete mažai informacijos apie šią grupę, tad siūlau tiesiog pasiklausyti jų šios dainos ir, kas žino, gal ir jums visai patiks.

Žodžiai / Lyrics / Lirik

LIRIK LAGU JELAS SAKIT

Mengapa ku terus memimpikanmu

Mengapa aku menangis untukmu

Mengapa ku selalu tersakiti

Mengapa aku berharap padamu

 Jelas-jelas kau tak memikirkan aku

Jelas-jelas kau tak menginginkan aku

Jelas-jelas kau tak pernah menganggapku ada

Mungkinkah ini sudah jalan takdirku

Oh mungkinkah ini memang yang terbaik untukku

Namun tak kuasa aku bila terus-terus begini

Aku tak sanggup, sungguh aku tak sanggup

Mengapa ku terus memimpikanmu

Mengapa aku menangis untukmu

Mengapa ku selalu tersakiti

Mengapa aku berharap padamu

Jelas-jelas kau tak memikirkan aku

Jelas-jelas kau tak menginginkan aku

Jelas-jelas kau tak pernah menganggapku ada

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Jūros šventė 2018, kruvinasis mėnulis (užtemimas) ir tvankuma

Sveiki,

Iš tikrųjų labai nemėgstu Jūros šventės. Metai iš metų kiurksau namuose ir niekur nelendu. Nebent vakarais, kai tvankumos prisisunkę namai prašosi gaivos. Tada pėdinu apie tvenkinį, stebiu grįžtančius autobusus, pilnus žmonių. Ir galvoju, kaip jie pailsi toje tvankumoje, toje vienas kitų žvilgsnyje, prisilietimuose, pasistumdymuose, koncertų aikštėse, o jei dar staiga į tualetą užsinori. Tiesiog ne poilsis, o chaosas, į kurį kasmet žmonės neria kaip į nuotykį ir jaučia pasitenkinimą. Prisiminiau vaikystėje karves, kurias pirmąkart išveda į pievą po ilgos žiemos. Nuostabus jausmas, o vasaros gilioje kaitroje jos tik tingiai persisotinusios guli kur paunksmėje. Ir kaskart galvoju, kaip gerai, kad manęs ten, Jūros šventėje, nėra ir kartu pykstu, kad galėčiau būti.

Naktį ėjome stebėti mėnulio užtemimo. XXI amžiuje paties didžiausio ir ilgiausio. YouTube transliavo tiesiogiai, bet joks kompiuteris neatstos, ką galima ir vėl pažiūrėti, o štai gyvai... Išeini, apsuki kvartalą ir supranti, kad iš vakarų atslinkę debesys paslėpė tą XXI amžiuje vmenąkart rodomą Lietuvai vaizdelį. Nė gramo mėnulio. Štai tau užtemimas. Ir likimo ironija – rytuose ir šiaurėje dangus plikutėlis, dar matosi gęstanti žara. Astrologai pasakytų, kad Lietuvai pasisekė, kad užtemimo nesimatė tiesiogiai, nes juk tai kartu ir sąmonės užtemimas, išbandymai, karmos atpirkimo metas ir kt.

Šiandien perskaičiau du įdomius faktus. Vienas iš jų apie rūkymą. Ten rašoma, kad nuo rūkimo sumažėja spenelių kraujagyslės ir jie gali tapti violetiniais, o vėliau dar ir susitraukti bei nuvysti. Įdomu, ar nors viena motina, rūkanti nuo devynerių su bernais, prarado nors vieną spenelį, ar šis faktas pernelyg iš piršto laužtas. O kitų kūno dalių kraujagyslės netampa violetinėmis?

Kitas faktas, apie kurį retsykiais vis pagalvodavau. Kas nutiktų, jeigu Žemė nustotų suktis aplink savo ašį. Regis, net buvo apie tai sukurtas veiksmo fantastinis filmas, tačiau to jie tikrai neparodė. Faktas sako, jei Žemė sustotų, kiekvienas iš mūsų būtų nublokštas 1200 kilometrų per valandą greičiu į Rytus, nes būtent tokiu greičiu sukasi mūsų planeta. Įsivaizduoju Putiną ir Trumpą skriejančius tokiu greičiu. Trumpo priklijuoti plaukai nebeatlaikytų, o ką jau kalbėti apie šlapimo pūslę... Nors gravitacinė jėga vargu ar leistų šitiek skrieti, kaip sako faktas.

O tvankuma iš Lietuvos nesitraukia. Nesinori nieko daryti ir dėl to kiek pikta ant savęs. Žinote, esu žmogus su pretenzijomis sau. Labai noriu veiksmo, kelionių, bet visko su saiku ir kai esu kaip įšaldyta žuvis tvankumoje ir negaliu, ir nenoriu judėti, imu dusti savo paties iškvepiamu oru.

Gerai nebent tie naktiniai pasivaikščiojimai po kvartalą, toli nuo tos beprotiškos Jūrų šventės, šurmulio, žmonių su savo įsitikinimais, požiūriais, alaus bokalais, klykiančiais vaikais.

Bet taip jau metai iš metų, kai karšta, norisi vėsumos, kai vėsu, sakom, kad vasara sušik*a. Ar tai ne pirmas požymis, kad reikia keistis?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Laiko triukšmas"

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946) išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.

Nepasakyčiau, kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs, gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017 metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.

Tam įtakos turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių (1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys „patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps rankos.

Laiko triukšmas – biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas – komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje, kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.

Romanas daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“ Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su žmona Nita, meiluže ir vaikais.  

Julian Barnes

Neretai pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes: „Tironija reikalauja mylėti partiją, valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –  buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo – bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.

Nemažai autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos šnabždesiu (p. 142)“.

Iš tikrųjų Laiko triukšmas, bent man, netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga, nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D. Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti, kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.

P. S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą, kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999) takeliui.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Gustavo Díaz Sosa paveikslai

Sveiki,

Apie dailę ir tapytojus rašau labai mažai, gal dėl to, kad mažai tuo domiuosi. Bet būna tokių netikėtų akimirkų, kada aptinku, kas traukia akį nagrinėti ir tyrinėti tapytojų paveiksluose. Taip nutiko su iš Kubos kilusiu Gustavo Diaz Soso darbais. Tapytojas gimė Kuboje 1983 metais, 2002 metais Kalifornijoje baigė dailės akademiją auksiniu medaliu. Kurį laiką pasiėmęs paskolą gyveno Ispanijoje, vedė įvairius kursus, tapė...

Jo paveikslais pasižymi visuomeniškumu ir yra labai modernūs. Visų pirma Kubos kultūros atributais, bet labiausiai jis vertinamas dėl kafkiško požiūrio į visuomenę. Dažnai atrodo jo paveikslai kaip Babilio bokšto statybos, dominuoja desakralizuotas ir apviltas dangus. Pasižiūrėti galite paspaudę ir išsididinę jo išties dėmesio vertus darbus.

Galite apsilankyti tapytojo tinklaraštyje www.gustavodiazsosa.blogspot.com

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Music to Wach Boys to" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti dar vienu Lanos Del Rey kūriniu pavadinimu „Music to wach boys to“, kuris buvo įtrauktas į jos albumą „Honeymoon“, pasirodęs 2015 metais. Tai antrasis šio albumo singlas. Apskritai tariant, nors singlui ir sukurtas vaizdo klipas, daina nebuvo itin sėkminga komerciškai. Prancūzijoje ji pasiekė 117 vietą, Švedijoje 17, o Britanijoje 186 vietą.

Man asmeniškai „Haneymoon“ kol kas mažiausiai patikęs Lanos Del Rey muzikos albumas, tačiau dainoje „Music to wach boys to“ yra kažkas itin magiško, paženklinta vandens stichija, pripildyta raminančios lopšinės garsų. Puikus ir vizualiai užpildytas vaizdo klipas veikia kvapais, prisiminimais ir asociatyviais vaizdiniais. Siūlau patiems pasižiūrėti ir pasiklausyti.

Žodžiai / Lyrics

"Music To Watch Boys To"

(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah

Pink flamingos always fascinated me
I know what only the girls know
Hoes with lies akin to me

I, I see you're going
So I play my music, watch you leave

(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah

Velveteen and living single
It never felt that right to me
I know what only the girls know
Lies can buy eternity

I, I see you leaving
So I push record and watch you leave

(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah

Live to love you
And I love to love you
And I live to love you, boy
Live to love you
And I love to love you
And I live to love you, boy
Nothing gold can stay
Like love or lemonade
Or sun or summer days
It's all a game to me anyway

(I like you a lot)
Putting on my music while I'm watching the boys
(So I do what you want)
Singing soft grunge just to soak up the noise
(Blue Ribbons on ice)
Playing their guitars, only one of my toys
(Cause I like you a lot)
No holds barred, I've been sent to destroy, yeah

Putting on my music while I'm watching the boys
Putting on my music while I'm watching the boys

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Dainininkė Rihanna turi ką pasakyti apie Donald Trump

Sveiki,

Tiesiog amerikietiška svajonė. O kas nenorėtų gyventi Amerikoje arba bent kartą ten apsilankyti? Bet tiesa yra kur kas paprastesnė: patys amerikiečiai nori tapti kanadiečiais. O kas bent yra pas mus kalbėjęs apie Kanadą kaip apie svajonę? Galbūt pavieniai, negarsiai. Štai Rihanna, kuri turi kai ką pasakyti.

Taigi.

Klintonas privertė mane tikėti.

Bušas privertė mane būti protingu.

Barakas privertė mane tapti geresniu.

Trampas privertė mane trokšti būti kanadiete.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ramunė Jurkuvienė apie vaiko paėmimą iš šeimos

Sveiki,

Užklysti „ant straipsnio“ ir galvoji, kokia taikli mintis, kad turi tai pamatyti ir daugiau žmonių. Ramunės Jurkuvienės mintys vaiko globos klausimais ir ne vien tik tuo klausimu, bet apskritai apie žmonių supratimą, kaip turi būti sprendžiami šie klausimai ir požiūris į individą.

Visą straipsnį galite paskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Demi Lovato - Sober [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pasidalyti naujausiu Demi Lovato kūriniu „Sober“ (liet. Blaivi). Kai tik vakar sužinojau, kad ši stipri atlikėja netikėtai palūžo ir atsidūrė ligoninėje be sąmonės. Šaltiniai teigia, kad Demi Lovato perdozavo narkotikų. Tai išties netikėta, kadangi „Sober“ daina pasirodė tą dieną, kai sukako lygiai šešeri metai, kai atlikėja po reabilitacijos nieko nebevartojo. Bet tikriausiai pati aukštuma ir saugumas yra toji pati pavojingiausia riba, kai galima priklausantiems paslysti. Atlikėja atsigavusi ligoninėje, visas pasaulis siunčia Demi palaikymą ir linkėjimus, na, o aš klausausi jos anksčiau neįvertinto kūrinį „Sober“ ir žinote, man ta daina kuo toliau, tuo labiau patinka.

Dainoje Demi Lovato stulbinamai atvira ir prisipažįsta, kad po šešerių metų pertraukos vėl įniko į alkoholį. Retas pop atlikėjas, kuris gali dainuoti apie savo priklausomybes esamas, o neįveiktas. Dainoje ji atsiprašo mamos, kad nebėra blaivi ir tėčio, kad vėl užpylė grindis alkoholiu... Išties jautrus tekstas. Amerikos Billboard tope pasiekė 58 vietą, skaitmeniniuose pardavimuose 3 vietą.

Daina nėra itin sėkminga, lyginant su kitais Lavato kūriniais komercine prasme. „Sober“ tik Naujojoje Zelandijoje iškopė 1 vietą. Daina kol kas buvo išleista tik komerciniais tikslais, nepriklauso nė vienam Lovato albumui. Šiaip atlikėja šiemet aukštumoje – koncertiniai turai po visą pasaulį, kurie nutrūko, įvairūs duetai – Clean Bandit, Christina Aguilera ir kt. Atrodo, moteris viską turi, bet toji daina tikriausiai laiku ir vietoje išėjęs į pasaulį ne vien tik atsiprašymas, bet ir pagalbos prašymas. Pasiklausykime:

Gyvas atlikimas:

Žodžiai / Lyrics

"Sober"

I got no excuses
For all of these goodbyes
Call me when it's over
'Cause I'm dying inside
Wake me when the shakes are gone
And the cold sweats disappear
Call me when it's over
And myself has reappeared

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm sorry to my future love
For the man that left my bed
For making love the way I saved for you inside my head
And I'm sorry for the fans I lost
Who watched me fall again
I wanna be a role model, but I'm only human

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm not sober anymore

I'm sorry that I'm here again
I promise I'll get help
It wasn't my intention
I'm sorry to myself

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: pamestų daiktų kronikos arba pelėdžiuko sapnas vasaros kaitromis

Sveiki,

Pastaruoju metu namuose dienomis gana tvanku. Norisi tik gulinėti, skaityti, ilgai miegoti, tad visai nenuostabu, kad gyvenu labiau naktimis nei dienomis. Naktiniai pasivaikščiojimai po savo kvartalą tampa tokie pat įprasti, kaip ėjimas į parduotuvę ar pašto dėžutės tikrinimas.

Vakar buvo toji naktis, kai išėjau naktį atsigaivinti pravėsusiu oru. Yra parkelis ir patogus takelis su žibintais aplink gražią cerkvę. Ten ir radau šią pelėdą, kurią matote nuotraukoje.

Ją pametė tikriausiai mergaitė. Galbūt jis buvo raktų pakabutis, o gal pakabutis ant kaklo. Mėlyna pelėda man iškart priminė Janinos Degutytės pasaką „Pelėdžiuko sapnas“, kurioje pasakojama, kaip molinis namų pelėdžiukas ištrūko į miestą ir galiausiai nusidanginęs į mišką, prasmego gilioje žiemos pusnyje. Išties pasaka graži ir liūdna. Mano rastas mėlynas pelėdžiukas tikriausiai irgi klampojo per vasaros tvankius orus į laisvę. Deja, nepavyko ir atsidūrė mano rankose, vėliau ant mano rašomojo stalo.

Galvoju apie tą pelėdžiuko savininkę. Kiek jai galėjo būti metų? Ar ji ieškojo jo? O jei ir ieškojo ir nerasdama ar daug sielvartavo? Sakoma, kad negalima daug išgyventi dėl pamesto daikto, nes atradusiam žmogui gali nutikti nelaimė, nes tos energijos, mintys ir troškimai per atrastus daiktus cirkuliuoja ir mainosi.

Kiek prisimenu savo pamestus daiktus. Dažniausiai pametu pirštines. Iškrenta nelemtosios iš palto kišenių ir kiekvieną sezoną vis reikia kitų pirštinių. Pykstu ant savęs. Bet mano pirštinių tikrai niekas pakelėje nerenka, o tuo labiau parsinešę negalvoja, kam galėjo priklausyti. Veikiau sakytų: neimk, nešvari, gal kokio bomžo... Bet juk dažniausiai gaila ne rūbo, ne bato, ne šlepetės, o pamestų papuošalų. Dar labiau – telefono, palikto kur nors ant sėdynės taksi mašinoje ar parke ant suolelio...

Nors sveiku protu ir suvokiama: visi šio pasaulio daiktai tėra daiktai ir jie priklauso pasauliui ir tik laikinai mes juos galime „padėvėti“. Nes šiaip ar taip jie liks, kai mūsų jau pačių nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Mylima"

Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.

Sveiki,

Ką žinote apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras, yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula. Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne, nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima (angl. Beloved), kuri per aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro knygyne įsigytą egzempliorių.

Romanas apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998 metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah Winfrey.

Romanas Mylima pasakoja apie moterį juodaodę Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija, atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno kaip šuo?

Sitės sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.

Sitė turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių smerkiama...

Toni Morrison

Netikėčiausias T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės, kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.

Negalėčiau pasakyti, kad Mylima priklausytų magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T. Morrison Mylima magija nėra tiesioginė, veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.

Galima be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą, tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną – motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą, kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai, kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.

Jūsų Maištinga Siela