Knyga: Monika Budinaitė "Selfų slėnis"

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p.

Sveiki,

Šiemet iš tikrųjų ėmiau skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros ir vienas rizikingiausių šių metų eksperimentų buvo aklas Monikos Budinaitės knygos Selfų slėnis pasirinkimas. Labai bijojau paviršinių tekstų apie šiuolaikinį lietuvį, įklimpusį į savo socialinius vargus ir dėl to niekinantį save ir visą likusį pasaulį. Nors Selfų slėnio atgalinio viršelio anotacija žadėjo šiuolaikiškumą, ką taip mėgsta Marijus Gailius, irgi trumpai komentavęs šią knygą, visgi lietuvių literatūroje neturime itin daug kokybiškų ir aktualių tekstų. Kitą vertus viskas, kas parašyta anksčiau ir dabar, siejasi su tomis pačiomis bendražmogiškosiomis vertybėmis, skiriasi tik laikmečio kontekstas ir aplinkybės.

Knygą galima įvardyti kaip apsakymų rinkinį, sudarytą iš keturių atskirų istorijų, bet vienijančia žmogaus vienišumo problema. Knyga iš esmės vientisa ir struktūriškai apgalvota, regis, autorė nemažai skyrė dėmesio ir atskirų apsakymų struktūrai. Kai kada taikydama rėminės kompozicijos principą, pavyzdžiui, apsakyme #supermama, kai Luko mama gale istorijos sėdasi rašyti apsakymo ir užrašo tokį pat sakinį kaip ir prasideda pačios M. Budinaitės apsakymas. Nejučia prisiminiau, kad būtent Isabel Allende romanas Dvasių namai irgi šitokios rėminės kompozicijos.

Štai apsakyme #žmonės taip pat iš dalies rėminės kompozicijos. Pagrindinė veikėja Erika atsikelia naktį, sulaukusi po ilgo laiko mylimojo fotografo žinutę ir jau skuodžia pas jį. Kol veikėja viename laiko plane važiuoja, papasakojama dramatiška meilės istorija ir gale jau nujaučiamas pagrindinės veikėjos išsivadavimas. Visgi #žmonės pavadinčiau mažiausiai paveikiausiu tekstu, gal dėl to skaitydamas labai suabejojau, ar tikrai vertą laiko knygą laikau rankose.

Erika įsimyli ilgalaikių santykių nepuoselėjantį fotografą Ridą. Ridas – pripažintas visuomenės grietinėlės žmogus, laisvamanis menininkas, kuris rūpinasi tik tuo, ką apie jį parašys spauda. Jo pasaulis sukiužęs, tačiau visuomenei pateikiamas tik sukurtos tapatybės prototipas, tik tas vaizdas, kurį pats Ridas trokšta matyti – pozityvus, laimingas, o svarbiausia – sėkmingas. „Jų galvosenoje nėra paklaidų, neįmanoma būti šiek tiek geram ir truputį blogam. Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas (p. 27)“. Mums, lietuviams, kiek neįprastas (arba pernelyg amerikietiška svajonė) – pilkoji Erika kovoja įžymybės Rido šešėlyje. Ta turtinė atskirtis ir priklausomybė lietuvių sąmonėje labai toli ir nepažini, todėl nepatikėjau ta M. Budinaitės kuriama realybe.

Antrasis apsakymas #happyfamily patikėjau, kadangi tai toji šiuolaikinė realybė, kurią pažįstu: šeima išvažiuoja atostogauti, smarkiai susirieja ir sūnus pabėga. Tokią realybę atpažįstu, nes ji artima ir pagrįsta, „nenužvaigždinta“. Simona stebi, kaip vyras Robertas vis fotografuoja laimingą šeimą ir dalijasi socialinėje erdvėje sėkmingo tėvo ir vyro įvaizdžiu, tačiau realybė kitokia – jis emociškai apleidęs savo šeimą. Šioji netikrumo ir įvaizdžio formavimo visuomenėje problema labai puikiai atskleista, nes daugelis mėgsta formuoti savo sėkmingo gyvenimo istoriją ir deklaruoti ją viešai, nutylint stresines situacijas, apirusius šeimos santykius ir šaltą abejingumą. „Simona nori būti laiminga, o ypač nori, kad tą laimę matytų kiti. Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina laimė (p. 91)“.

Monika Budinaitė

Panašiai ir toji apleista motina, kuri maniakiškai persekioja savo augantį ir bręstantį sūnų Luką, kiekvieną jo akimirką „mesdama“ į socialinį tinklapį. Užgniaužusi rašytojos ambicijas, ji mano rašanti didžiausią savo kūrinį – fiksuojanti sūnaus gyvenimą, atiduodama duoklę motinystei. Apsakyme #supermama vėlgi kuriama takoskyra tarp nepateisintų ambicijų ir žmogiškumo. Motinos energija, nors pasakojimo centre sukasi apie sūnų, tačiau ji vėlgi nukreipta į save pačią. Egoizmo ir individualizmo laikmetyje netgi terminas supermama tėra tik butaforinės reikšmės, kuris reiškia iš esmės ne super mamą, bet pateisinti tam tikrą visuomenės geros mamos modelį ir, regis, kartais modelis yra svarbiau už pačią motinystę. Akivaizdu, kad kartais tiesiog reikia duoti vaikams ramybę ir leisti augti patiems, o socialinė realybė neatstos užgniaužtų kūrybinių ambicijų.

Paskutinis apsakymas #selfųslėnis tarsi iš kokio filmo apie infantilią ir visomis prasmėmis tuščią Beatričę, kuri ilgus mėnesius užsiimdama prostitucija taupo, kad galėtų surengti įsimintiną vakarėlį ir patekti į žvaigždžių lygą. Skaitytojas jau nuo pat pradžių užprogramuotas, kad pagrindinė veikėja patirs nesėkmę, kaip kad režisieriaus Lars von Trier filmo Prieš bangas veikėja nepatirs pergalės, o tikrai susimaus. Nieko tokio, nes visas rinkinys yra apie iliuzijų sudužimą, bet Beatričei nenuskyla labiausiai. Į jos Pelenės puotą beveik niekas neateina. Skaitant vis galvojama, negi žmonės šiuose pasakojimuose tokie buki ir taip trokšta begalinės tuštybių mugės, pateisinti savo menkavertiškumą, kompleksus, žūtbūt tapti sėkmingais, kad net absurdiškai sau meluoja, kurdami įsivaizduojamas paraleles ir virtualias tapatybes? Knygos paraštėse išryškėja skaudūs mūsų auklėjimo, savivokos ir pasaulėžiūros įtrūkiai. Mums visą laiką kalė į galvas, kad privalome mokytis, būti sėkmingi, nes nusirisime į bedugnę, kad visada reikia siekti kilnaus tikslo ir save realizuotu. Bet visi tokiais tapti negali, todėl ir toji konkurencija tampa kilpa, kai pamatai, jog kitam sekasi kur kas geriau nei tau.

Prisiminiau serialą Juodasis veidrodis, kuris puikiai iliustruotų Monikos Budinaitės Selfų slėnio potekstes – mes vergaujame savo „prisijaukintoms“ iliuzijoms, įtikėję, kad būsime tobulesni, jeigu save pateiksime pasauliui (šiuo atveju socialiniame tinklapyje) mums iš esmės nebereikės vargti, nes jeigu ten, toje erdvėje, kažkas patikėjo, kad tau gera gyventi, kodėl tu negali pats tuo patikėti, paspaudęs enter ir paleidęs melagingą žinią į internetą?

Jūsų Maištinga Siela