2018 m. liepos 9 d., pirmadienis

Filmas: "Dangus virš Berlyno" / "Aistros sparnai" / "Der Himmel über Berlin" / "Wings of Desire


Sveiki,

Žiūrėdamas vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“ – kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba „Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją. „Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių filmo titulą...

Žiūrėdamas šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M. Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti. Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais „Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio kino užuominų ir turime išties gerą kiną.

Gerai, prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją. 

Netradicinė pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų, bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis jau nebe už kalnų.

Filmas išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb:8.1


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą