Knyga: Toni Morrison "Mylima"

Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.

Sveiki,

Ką žinote apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras, yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula. Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne, nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima (angl. Beloved), kuri per aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro knygyne įsigytą egzempliorių.

Romanas apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998 metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah Winfrey.

Romanas Mylima pasakoja apie moterį juodaodę Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija, atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno kaip šuo?

Sitės sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.

Sitė turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių smerkiama...

Toni Morrison

Netikėčiausias T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės, kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.

Negalėčiau pasakyti, kad Mylima priklausytų magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T. Morrison Mylima magija nėra tiesioginė, veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.

Galima be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą, tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną – motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą, kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai, kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.

Jūsų Maištinga Siela