Prisiminimai: mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki,

Vakar sužinojau, kad Klaipėdos onkologinėje mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Šiemet ankstyvą pavasarį netekome rašytojos Jolitos Skabliauskaitės. Jausmas toks, kad ištisa kultūros banga pamažu atsitraukia ir išeina.

Sunku nusakyti santykį su V. Jasukaitytės kūryba. Perbėgau susirankiodamas knygas iš savo bibliotekos – Golgotos vynuogės (2001), La Loba / Kas už nieko (2009), Marija Egiptietė (2002). Rūsyje, nes knygos pas mane nebetelpa, tikrai dar yra senas sovietinis leidimas „Balandė, kuri lauks“ bei didžiulis romanas „Dievas miršta vienišas“.

Iš tikrųjų prisiminiau, kad dešimtoje klasėje per vadinamąjį „dešimtokų egzaminą“ teko teksto suvokimą nagrinėti iš V. Jasukaitytės teksto „Balandė, kuri lauks“. Vėliau netikėtai eilėraščių įvairių autorių rinktinėje apie mamą. Tuokart man eilėraštis taip patiko, kad persirašiau jį į sąsiuvinį. Kažkur palėpėje dar tebeguli. Vėliau, jau studijų metais, perskaičiau jos romaną „Marija Egiptietė“ – nepaprastai graži, turtinga ir įtaigi, netgi aistringa kalba. Poetiškas, netgi puošniai įmantrus sakinys užpildė šio romano sakralią erdvę ir kiek gal net priminė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

Vėliau perskaičiau esė rinkinį „Golgotos vynuogės“, kuri toliau palaikė sakralumo, maldos ir išpažinties įspūdį. Panašiai ir su tuokart itin didėlį įspūdį padariusiu eilėraščių rinkiniu „La Loba / Kas už nieko“. Dabar, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „La Lobos...“, vėl prisiminu ir vartau rinkinį. Žinoma, jau kitomis akimis. Kai kas atrodo, pergyventa, jau nusidėvėję, banalu, tačiau dar toji maldos tonacija vis skamba.

Vis galvoju apie jos mirties laiką. Liepos 14-oji, 9.45 ryto, palatoje žiūrinti mišių transliaciją. Kažkaip tikslūs skaičiai gąsdina. Ir kartu palaima nežinoti savo mirties datos. Stebiu lietų pro langą, po to vėl grįžtu prie „La Lobos...“ ir ten tiek daug dievo, intymių dvasinių patirčių ir jausenų. Dažnai tokius tekstus kažkaip „sumalame į miltus“, nes, ai, neaktualu, pernelyg davatkiška, bet ne. Pas V. Jasukaitytę davatkiškumo nė gramo. Tik ištisas ėjimas link Dievo.

Iš eilėraščio „Dievas supranta viską“

<...>

Dievas supranta mane ir esu tokia, kokią jis supranta.

Esu jo suprasta vienatvėje, miške, senoje trobelėje, kurią

Kažkas pastatė tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais,

Tarp senų pušų, kuriomis jis mane ir supranta,

Ant milijonų sparnuotų skruzdėlių kiaušinių, kurios

Po mano namelio grindim ir kuriomis jis mane supranta,

Ant jų autostradų, tunelių, supermiestų ir superpopuliacijų,

Kuriomis jis mane supranta (p. 49)“

Jūsų Maištinga Siela