Sveiki,
Per
savaitgalį perskaityti Literatūrą ir
menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia,
jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo
ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis
ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo
verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką
pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.
Visgi
šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius
straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi,
kūprinsiu prie literatūros.
Verčiausias
šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“
ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas
Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia
man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir
liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius
pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą
apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?
O
kaip Literatūra ir menas be šauniosios
Benignos Kasparavičiūtės, kuri
kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio
arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog
neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary
pas mane iškart pasidarė gaiviau.
Bandžiau
Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki
galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir
pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau,
neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau
išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal
ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos
nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes
nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet
visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste
šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum
aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.
Priėjęs
Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos
temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais
eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo
Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos
užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo
pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros
Kundrotaitės publikaciją apie A. J.
Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su
Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.
Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis
Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už
savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais
gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų
trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra
vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent
man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.
Eglė Kačkutė
publikuoja straipsnį #Bloomsday2018
ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus
straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos
dalies ištraukas būtent Uliso ir toji
legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent
jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie
tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti.
Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.
Įdomus
pasirodė ir Donatas Petrošius,
publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas
apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į
šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina
juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik
visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų
leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą,
tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis
kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo
literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie
literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio
skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės
gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas
katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro
Karbauskį dievinančias bobulkas ir
neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos
simpatijos.
Linos Ožeraitytės
interviu su Monika Budinaite buvo
pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek
tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra)
užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje,
kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška
rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O.
Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi
jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas
bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių
rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje
ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.
Na
ir Antanas Sheshi šįkart gausiai
apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija
banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje,
kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija
labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius
Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga
– štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų
lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu
nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos
sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus
toji, kurią tikrai įsigysiu.
Tiek
šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką
tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti
pradėjo. Išvis nerealu, a?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą