Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.
Sveiki skaitytojai,
Visai neseniai
perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai
papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame
Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės
literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės
žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji,
tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties
iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos
rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai
skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui,
tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą,
neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam
lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau
ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros
apsuptyje.
Kas toji „grynoji“
afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo
afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją
Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo?
Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie
Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen)
(2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of
Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker
literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė
Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.
Kodėl savo įžangoje
pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio
skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri,
deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M.
Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo
ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų
senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“
tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams
literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių
literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta
Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų
požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.
Žvejai,
be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis
prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama
apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat
miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš
keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į
miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta
vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai
kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę
pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama,
kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau
istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis
auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet
netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą
tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...
Berniukai prie upės
sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio
ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo
kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija
ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis –
turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės,
knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik
ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų
savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir
Abelio istorijos interpretaciją.
Knygoje autorius lengvai
ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą,
kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo
modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais
vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl
berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje
gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis
valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo
pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją:
auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.
Istoriją papildo ir
Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai
1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius
naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi
politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį
perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę –
1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje
buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis
didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“
Galiausiai tarp
vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai,
tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių
lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis
Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos
politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai,
religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga
atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus,
bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą
leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga,
neramia visuomene.
Nors centrinis įvykis –
brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio
matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas,
kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai.
Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir
didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir
garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet
iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių
žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti
Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai
nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip
jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už
savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento
dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit,
kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va,
žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas
nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai
išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti.
Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker
finalo!
Jūsų Maištinga Siela