Knyga: Vladimir Nabokov "Pninas"

 Vladimir Naboko. „Pninas“ – Vilnius: Rara, 2020. – p. 180.

Sveiki,

Šių metų vasaros skaitymus pradėjau su leidyklos Rara dar pernai išleista pirmąją serijos knyga. Rusų rašytojas Vladimir Nabokov (1899-1977) lietuviams tikriausiai labiausiai žinomas dėl romano Lolita, kurį, kaip pasakojama, iš ugnies ištraukė rašytojo žmona. Dėl neįprastos pagyvenusio profesoriaus potraukio paauglei Lolitai knyga buvo ir skandalinga, ir geidžiama. Romanas Pninas (angl. Pinin), laikomas vienu geriausiu V. Nabokovo kūrinių, iki šiol nebuvo išverstas lietuviškai, tai padarė daugeliui puikiai žinomas ir vertinamas vertėjas Laimantas Jonušys.

Lyginant su kadaise skaityta mąslia ir klampia Lolita, Pninas atrodo kur kas taupesnis, platesnis, įdomesnis ne tik dėl temų, bet ir kintančios pasakojimo perspektyvos. Pninas kur kas dinamiškesnis ir gilesnio teminio spektro kūrinys. Romane pasakojama apie pagyvenusį literatūros profesorių Timofejų Pniną, kuris vyksta traukiniu skaityti pranešimo į konferenciją, tačiau dar nežino, kad atsidūrė ne tame traukinyje ir jam teks netrukus išlipti visiškai nežinomoje vietoje ir laukti kito traukinio. Pasakotojas nuolat pirmajame skyriuje nupasakoja Pnino išvaizdą ir per detales „nukeliauja“ į tam tikrus Pnino biografinius štrichus. Ką mes sužinome apie Pniną? Kad jis emigrantas, kuris negali sugrįžti (kaip ir daugelis to meto XX amžiaus vidurio rusų intelektualų) į geležine uždanga atsitvėrusią Rusiją.

Pninas gyvena Amerikoje, kurį laiką dirbo Europoje, jo biografiniai faktai tekste pralekia kaip greitasis traukinys – vėliau jie kitokiu lygmeniu plėtojami kituose skyriuose ir taip per visą knygą susilipdome tai, kas iš tikrųjų yra Pninas ir kodėl jis toks pniniškas. Terminas pniniškumas tikriausiai tinka ne vien tik intelektualiam emigrantui, bet ir visiems, kurie tranzuoja iš konservatyvios rusiškos kultūros į atsainią ir liberalią vakarietišką. Jau vien tas faktas, kad Pninas sėdi ne tame traukinyje, o vėliau turi problemų su savo lagaminu, kuriame yra svarbi medžiaga konferencijai, ir taip, kaip atsainiai amerikiečiai be atsakomybės naštos paima jo lagaminą, trikdo patį skaitytoją: negi iš tikrųjų pradėjome skaityti knygą apie patiktų profesorių, kuris negali perprasti amerikiečių? Pninas visa savo esybe yra rusas, jo tautinė tapatybė reiškiasi tiek kalbiniu akcentu, tiek bendravimo kultūra, tiek vertybėmis. Veikėjas nuolatos atsiduria dviprasmiškose situacijose, jaučiamas prisitaikėliškumas, kuris yra būtinas, norint įsilieti į intelektualų būrį. Kaip vėliau sužinome, Pninas turi ir nemažai žmonių, kurie jo nemėgsta arba tyčiojasi iš jo kalbėsenos ir manierų.

„Pninas į „Pušyną“ vyko pirmą kartą, bet aš ten buvau ir anksčiau. Emigrantų rusų – liberalų ir intelektualų, išvykusių iš Rusijos apie 1920 metus, – ten knibždėte knibždėdavo. Juos matydavai visuose dėmėtos paunksmės vietelėse: sėdinčius ant kaimiškų suoliukų, aptarinėjančių emigracijos rašytojų – Buniną, Aldanovą, Siriną; gulinčius pakibusius hamakuose su rusakalbio laikraščio sekmadienio numeriu... (p. 108). Viena svarbiausių Pnino temų – rusų emigrantų gyvenimas Amerikoje, bandymai išlaikyti savo kultūrinę savastį ir prisitaikyti prie kitos kultūros. Romane išryškėjo rusų emigrantų bendruomenės pastangos: pirmoji Pnino emigrantų karta, kuriai vis dar reikia susitikti su kitais rusais, į kuriuos galėtų vis dar kreiptis tėvavardžiais, gestikuliuoti kaip rusai ir mąstyti kaip rusai. Tai trapiai ir nykstančiai bendruomenei yra skirtas visas skyrius, kuriame išryškėja ir jau antrosios kartos, jau niekada negyvenusios Rusijoje kultūrinis nesitapatinimas: „Atrodė, kad „Pušyne“ jie gyvena visai kitoje fizinėje ir psichologinėje plotmėje negu jų tėvai: kartkarčiais iš savosios plotmės pereina į mūsiškę per kažkokius tarpinio matmens raibulius – ką nors atšauna į geranorišką rusišką pokštą ar patarimu išreikštą susirūpinimą, laikosi visada apatiškai (tad tėvam atrodo, kad pagimdė kažkokią elfų padermę)... (p. 109).“

Vladimir Nabokov

Timofejus Pninas – sudėtingo likimo žmogus, kuris dėl kultūros prisitaikymo ir imitavimo atrodo retsykiais komiškas, pavyzdžiui, bando nusipirkti Džeko Londono knygą, kurią anuomet skaitė Rusijoje, tačiau Amerikoje jos negali rasti. Taip pat jo graudi pirmoji meilė, kuri papuolė į koncentracijos stovyklą ir tapo medicininio eksperimento auka, kelia širdgėlą ir tuo pačiu drastiškus pasirinkimus tarp skirtingo temperamentų moterų. Galiausiai jis įsimyli rusų emigrantę ir prastą poetę Lizą, su kuria užmezga santykius ir beatodairiškai trokšta jai laimės, bet ji pasirenka kitą vyrą. Galiausiai Pninas po daugel metų ima rūpintis jau užaugusiu Lizos sūnumi Viktoru ir savaip realizuoja tėviškus instinktus, tačiau nepažinodamas Viktoro, vėlgi patenka į komiškas situacijas...

Galiausiai Pninas atleidžiamas iš dėstytojo darbo. Šią žinią jis sužino per savo rengtą vakarėlį amerikietiškiems intelektualams draugams ir pažįstamiems. V. Nabokovas itin skausmingai per punšo dubenį ir taures, trapius su stiklu susijusias metaforas atskleidžia Pnino gyvenimo tragediją. Galiausiai finalinėje scenoje sužinome, kas šios istorijos pasakotojas. Jis – Lizos poezijos vertintojas ir Pnino pažįstamas dar iš Rusijos laikų, tačiau Pninas neigia, kad jis kada nors Rusijoje jį pažinojo. Apskritai per šio pasakotojo perspektyvą atsiveria neigiančio, slapukaujančio Pnino charakteristika, todėl, kad ir kaip mums atrodytų, kad pasakotojas viską žino apie Pniną, iš tikrųjų jis tik įtaigiai svarsto ir daro tam tikras prielaidas iš gana skurdžių Pnino biografinių faktų. Koks tas Pninas iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, galime tik interpretuoti ir įsivaizduoti jį esantį vienokį ar kitokį.

Viena svarbiausių šios puikios istorijos sąrangos dalių – teksto stilius. Jis itin jautriai „išgaląstas“, poetiškas ir labai puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Ilgi, sudėtingi sakiniai liejasi kaip muzika ir čia reiktų padėkoti L. Jonušio vertėjo meistriškumui. Autorius šiame kūrinyje randa itin gerą tragikomedijos balansą, kai Pnino gyvenimas bei jo komiškos situacijos atsiskleidžia esant jį neapdairų ir patiklų žmogelį, tačiau už viso to atsiskleidžia ir emigranto traumos. Autoriui be jokių hiperbolizuotų emigranto likimo įvykių per kasdienes situacijas pavyksta išausti taikliai poetišką pasakojimą, skambantį už paties teksto. Iš tikrųjų esu labai sužavėtas tokiu turtingų sakinių sklandumu ir autoriaus jautrumu ir dėmesingumu savo veikėjui.

Nors tekstas vien tik apie intelektualą Pniną, bet iš dalies šioji knyga apie „atskilusius“ nuo motinos Rusijos XX amžiaus pirmosios pusės rusų intelektualus, emigrantų sunkią dalią, visų pirma psichologinę traumą. Mes vis girdime, kokius sunkius fizinius darbus Amerikoje dirbo mūsų lietuvių inteligentija, prisiminkime angliakasius, skerdyklas ar tą patį Antaną Škėmą, lietuvių besikuriančias Čikagoje bendruomenes, lygiai panašiai tą išgyveno ir rusų pabėgėliai ir emigrantai. Skaitant Pniną tampa aišku, kad V. Nabokovas savo kailiu patyrė šį kultūrinį tranzitą, jis gerai žino, ką reiškia universitetinė intelektualų aplinka (pats Veleslio universitete 7 metus dėstė), ką reiškia dėstyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje, todėl nuolat man šiame pasakojime aidi ir tam tikri autoriaus biografiniai motyvai.

Bet kokiu atveju, šioji istorija turtinga istoriniais kontekstais, rusų klasikų literatūros intertekstualumu bei sockultūriniais klodais. Ką reiškia būti rusu ne tarp rusų, manau, labiausiai gali tą pasakyti pats savu kailiu patyręs savotišką dalią, bet be tapatybės išsaugojimo šiame romane taip pat svarbi ir atminties bei prisiminimų tema. Kiek žmogui reikia atsiminti savo gyvenimą Rusijoje, į kurią negali grįžti, kiek galima (reikia?) prisiminti ten pasilikusius žmones – gyvus ir jau mirusius, – kad išlaikytum savastį, bet kartu nebūtum sunaikintas tų prisiminimų keliamų nostalgijos ir sielvarto? Tik bandant surasti aukso vidurį, bandant nuolat būti dvasiniame balanse tarp to, kas yra čia ir dabar, ir kas nutiko praeityje.

Jūsų Maištinga Siela