Filmas: "Pokerio princesė" / "Molly's Game"

Sveiki,

Pasiilgstu amerikietiškai gero sukalto biografinio kino, nuo kurio, tiesą sakant, paskutiniuosius metus buvau labai pavargęs. Po itin politizuotų „Valstybės paslaptis“, „Viso pasaulio pinigai“ ir kitų juostų, kurie atstovauja vienam ir tam pačiam „Oskarų“ nominacijų klanui, bėgau nuo šio perteklinio kino į europietišką kiną arba jau visišką holivudinę banalybę, todėl vakar nustebau, kai patyriau gana didelį malonumą vėlei žiūrėdamas panašaus masto juostą „Pokerio princesė“ (angl. Molly‘s Game) (2017), kurioje pasakojama biografinė realiai egzistuojančios azartinių žaidimų vunderkindės organizatorės gyvenimo istorija.

Nežinau, kiek galima tikėti šia istorija kaip labai įkvepiančia ir pamokančia, o tuo labiau kaip realią istoriją, nes tarp tų visų siužetinių vingių, man atrodo, kad pagrindinė realioji veikėja gyvenime turėjo patirti tikrą pragarą – bemiegės narkotikų ir įtampos paveiktos naktys, o štai aktorė Jessica Chastain atrodo tiesiog pritrenkiamai spindinti, tarytum lėlė, todėl tą aferistinį seksualumą, kokį mėgsta paskutiniu metu amerikietiški filmai, kažin, ar realiame gyvenime buvo taip lengva spinduliuoti... Visgi filmas sukaltas išties puikiai. Pradedant nuo J. Chastain, kuri, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje, baigiant tais smagiais, neįtikėtinais biografiniais štrichais, kurie lyg komikso pasaulyje atskleidžia mums iliuziją, jog galime regėti (ne)legalius turtuolių lošimus, kuriems vienintelis smagumas tiesiog būti tarp žmonių arba sugriauti kitų žmonių likimus.

Be aštrių ir kriminalinio prieskonio šleifą velkančios istorijos, daug įdomiau audrina pagrindinės veikėjos charakterio savybės, kurios stiprios kaip Molotovo kokteilis, sproginėja ir žaižaruoja šiaip jau nelabai moteriškomis savybėmis kaip ambicingumas, fizinė ištvermė, protinis apsukrumas. Jos komplikuoti santykiai su tėvu ir nutraukta sportinė Olimpinė karjera rodo pačią šios istorijos esmę – praradę vieną tikslą, neturėtume ištižti ir palūžti, o susikurti kitą terpę ir atrasti dar neatrastas gyvenimo galimybes realizacijai. Tik, žinoma, nereikia elgtis taip neadekvačiai ir neperžengti įstatymų, kaip tai padarė Molė, sako filmo potekstės. Nors moralas gan paprastas, tačiau nepaisant tamsiųjų Molės gyvenimo niuansų, ji iš šūdų duobės išplaukia (bent jau filme) kaip tikra didvyrė, kuria nori nenori vis tiek lieki abstulbintas ir sužavėtas, todėl šio filmo paveikumas išties veikiantis, o moters gyvenimo vingiai gali jautresniam žiūrovui dar ne kartą suktis galvoje prieš užmiegant darganą rugsėjo pabaigos naktį.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Tylus balsas" / "A Silent Voice" / "The Shape of Voice" / "Koe no katachi"

Sveiki,

Kai norisi tam tikro įkvėpimo gyvenimui ir ramiam, atpalaiduojančiam vakarui, žinau, kad beveik niekada neapvils japonų animaciniai filmai, kurie savitai moka pateikti ir perteikti mintį, kuri tinka tiek suaugusiems, tiek vaikams, todėl daugelis mus pasiekiančių filmų skirti visai šeimai ir kaip pramoga, ir kaip tam tikras auklėjimo būdas. Japonų animacija turi senas ir gilias savo tradicijas, atmetus tuos smurtinius kovų menų paženklintus animacinius serialus, filmų idėjinė kokybė išties skiriasi nuo amerikietiškosios tradicijos ir dažniausiai nėra tokie primityviai naivūs kaip kai kurie Volto Disnėjaus kampanijos filmai.

Štai filmas „Tylus balsas“ (jap. Koe no Katachi) (2016), kuriame pasakojama vienos neįgalios mergaitės, turinčios klausos sutrikimą, patyčių istorija mokykloje. Realistiniu pagrindu papasakotai istorijai nereikia itin aštrių siužetiniu vingių, neįveikiamų fantastinių motyvų, super herojų, kad nuo pat pirmųjų scenų žiūrovas pajustų tapatumą per bendrąsias mokyklines ir vaikų bei paauglių bendravimo problemas, kurios tokios pat Japonijoje, tokios pat ir Lietuvoje. Iš ausies raunami pasiklausimo aparatai, mergaitė, kuri nuolat atsiprašinėja, nors tai jos turėtų atsiprašyti veikia kur kas labiau nei, tarkim, dešimtimis nurėžtų samurajaus kalaviju galvų...

Graudi „atvirkštinė“ istorija yra apie klasės neklaužadą, kuris galiausiai pats tampa traumuojančių patyčių subjektu, kurio pasekmės amžinai pakeičia berniuką; jis tampa uždaras, drovus ir visko bijantis. Visą šią istoriją žiūrint atrodo, kad iš viso to būtų išėjęs neblogas vaidybinis filmas, labai smagu, kad japonai gyvenimiškus vingius geba perteikti animacija. Visa šioji istorija rutuliojasi įvairiais jautriais draugystės, atleidimo aspektais, kurie, manau, sujaudins ne tik jaunąjį žiūrovą, bet ir daugelį suaugusiųjų.

Žinoma, filme yra ir keletas absurdiškų, neskaniai „pritemptų“ dalykų, kurie verčia suabejoti sveika logika. Pavyzdžiui, kai mergaitė bando iššokti per balkoną, o berniukas ją sugriebia už rankos – Titaniko vertas meilės ir pasiaukojimo epizodas! – tačiau, kurių galų puolant ją gelbėti berniukas dar nusiauna baltus prie durų? Rimtai? Arba kai berniukas pabunda iš komos ir naktį ateina prie tilto, ant kurio verkia mergaitė? Kodėl jis neieškojo pagalbos, negrįžo namo, o iškart pas tą mergaitę? Kokiomis nuojautos vedamas jis ten atsidūrė? Kai pagalvoji, kai kurie niuansai iš ties pernelyg dirbtinai meladramatiški, norint pasiekti kuo didesnį emocinį poveikį.

Nepaisant kai kurių trūkumų, mano akimis, „Tylus balsas“ yra vienas geriausių ir prasmingiausių animacinių filmų, matytų per paskutiniuosius metus.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: John Berger "Mes susitinkame čia"

John Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Neturiu tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant, dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai, savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.

Mes susitinkame čia yra knyga „žudikė“. Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais, veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika, todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.

Šioje vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai, ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.

Priešingai nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas, tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą kaip po atminties kapinyną žavesį.

Kūrinys neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita – Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje, kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“ būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name rūgštynių sriubą atvykstantiems.

Rašytojas John Berger

Tikriausiai vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų. Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją. Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.

Kas sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę, istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės: „Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“

Šioje netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys, visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.

P. S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Knygos: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje, "John Berger "Mes susitinkame čia" - poetiškos prozos briliantai

Sveiki,

Beskaitydamas John Berger knygą „Mes susitinkame čia“, negaliu vis atsidžiaugti, kad tai kažin kokia rudeniška knyga, dėl kurios neverta niekur skubėti. Bulvių kasti nereikia, nors žemė šaltai jau įmirkusi ir, atrodo, pats metas, tačiau per šlapia, tikrai per šlapia! O aš lėtai kasdien po truputį mėgaujuosi miestais, gyvaisiais ir dvasiomis iš šio stebuklingai mažos, bet lėtai skaitomos J. Berger knygelės.

Ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri apskritai man stebuklinga vertėja! Kaip ir Nijolė Regina Chijenienė, kuri išvertė Kent Haruf ploną knygą „Mūsų sielos naktyje“, o šioji irgi poetiškai mąsli ir lėtai, kaip šis ruduo už lango, slenka. Jau užskaičiau kelis sakinius ir žinau, kad laukia ne ką prasčiau už „Mes susitinkame čia“.

Bet kaip sutapo, kad dvi elitinės vertėjos „susitiko“ vienu metu, su panašios apimties ir kalibro tekstais ir dar toje pačioje leidykloje? Sutapimas? Žinoma, kad ne! Tai juk vienintelė diagnozė – ruduo, dėl kurio atsitiktinai arba per prievartą, mums dažniausiai nė nežinant, susiburiame dėl vėsumos ir megztų kojinių, ir tais retais atvejais... dėl knygų.

O kas dabar ant jūsų naktinio stalelio?

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis" / "The Death & Life of John F. Donovan"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018) pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas – čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009), režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai, pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...

Tenka pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti, kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006 metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina, kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų, tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos, kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai absurdiška...

Pakviesta Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg „užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X. Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį, kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus, dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa neišryškinta juostele...

Jeigu riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir  iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos, nėra charakterių, nėra beveik nieko.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė" (I knyga)

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 334 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš kelerius metus užsibaigusi Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų serija Silva Rerum mums, skaitytojams, netiesiogiai žadėjo gan ilgą autorės kūrybos pertrauką, – juk šitiek jėgų buvo įdėta į Silva Rerum, – šiandien jau turime kitą autorės istorinį romaną pavadinimu Petro imperatorė, ateityje ketinama išleisti ir antrąją knygos dalį. Kai jau maniau, kad šiemet už Virginijos Kulvinckaitės Malalietką nieko ryškesnio spaudoje ir leidimo fronte nebeketina būti, regis, Petro imperatorė dar nepasirodžiusi nušlavė viską, kas tik stojo skersai kelio (komercijos ir populiarumo prasme) lietuvių literatūroje. Tą patvirtina ir leidyklos pastangos suspėti pakartoti knygos tiražus. Pasitikrinau – ant mano stalo antroji laida, kuri siekia net 13 tūkstančių egzempliorių, o spaudoje jau publikuojamos antraštės, kad knyga sulaukė ir trečiojo tiražo...

Neslėpsiu, kad šios knygos laukiau ir nebuvo jokių abejonių, kad šioji knyga bus kažkuo prastesnė už Silva Rerum darbus. Kai kas spaudoje bando sakyti nuomonę, kad Petro imperatorė beveik niekuo nesiskiria, kad viskas daugiau ar mažiau kaip Silva Rerum dalyse – atseit toks pat stilius, tos pačios idėjos, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, ir akylesnis skaitytojas, kuris jaučia literatūros subtilų pulsą, teksto energetiką, manau, nesunkiai įvardys šios knygos skirtumus tiek stilistiškai, tiek idėjiškai, tačiau visi laukia ne lyginamosios charakteristikos, bet atskiro žvilgsnio į Petro imperatorienę.

Autorė šįkart nuo LDK teritorijos krypsta į Rusiją, Petro I-ojo laikus. Iš Livonijos kilusi lietuvė Marta Skowronska, namų tarnaitė, kuri vėliau tapo visos Rusijos imperatore Jekaterina I. Šioji Pelenės istorija iš tikrųjų tai lemtingų atsitiktinumų ir pačios Martos apsukrumo dėka imperatorės iškilimo istorija, kuri toli gražu nėra tokia saldi kaip Šarlio Pero pasakoje. Istorinio romano struktūra pasirinkta gana patogi, tokią struktūrą naudoja ne vienas rašytojas – pati istorijos pasakotoja Jekaterina I mirties pataluose perpasakoja savo gyvenimą skausmingai kliedėdama, maišydama laikus – čia dabartį, čia vėl praeitį, tačiau pats praeities pasakojimas išlaiko chronologinę įvykių seką, kas dar labiau romanui suteikia stipraus ir stabilaus epinio pasakojimo įspūdį. Romanas suskirstytas į tam tikras valandas, o kiekvienai valandai skirtas lemtingas imperatorės gyvenimo įvykis. Paradoksalu, kad Rusijoje, kur laiko sąvoka niekada iki Petro I nebuvo suvokiame 24 valandų cikle, pačiame romane tampa naujos eros, epochos skaičiavimas ir, deja, Jekaterinai I tai paskutiniųjų gyvenimo valandų aritmetika. Kadangi istoriją pasakoja pati imperatorienė, žinoma, jos balsas perteikiamas pirmuoju asmeniu ir tai skiriasi nuo Silva Rerum, vadinasi, suteikiama skaitytojui iliuzija, kad jis yra truputį šios išpažinties-istorijos liudytojas.

Kalbant apie kalbinius romano niuansus, daug spaudoje minima apie rusicizmą, kurį K. Sabaliauskaitė taikė iš rašytinių šaltinių, ypač iš išlikusių laiškų. Koks tas Martos balsas literatūroje? Vietomis blyksteli gausybė rusiškų keiksmų, kurie tekstą įgalina labiau prie to meto bendravimų formų, suteikia Martai gyvasties, tačiau vietomis ėmiau abejoti. Taip, Marta buvo liuteronų šeimoje juodadarbė, tikėjo į Dievą, nors nebuvo fanatikė davatka, tačiau jos literatūrinis balsas, minties skambesys, žinoma, labiau vietomis tampa K. Sabaliauskaitės balsu. Ypač tada, kai Marta apibendrina kokius nors skausmingus savo likimo vingius, pavyzdžiui, savo vaikų mirtį, arba, pavyzdžiui, bando sulyginti Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus. Tie „akrobatiniai“ minties šuoliai sintaksiškai labai vingrūs, estetiškai vitališki, tikslūs, be minties kliaudos, kas šiek tiek (bent man) nedera su jos kaip beraštės karo vergės patirtimi, nors autorė komentuoja, kad būtent vidinės Martos savybės, emocinis intelektas, o ne kultūrinė ir švietimo dresūra, leido jai ne tik išgyventi, bet ir iškilti. Aišku, negaliu nesižavėti autorės gebėjimu valdyti mintį istoriniuose ribotuose rėmuose, kai turi būti atidus epochos dvasiai, minties tėkmei ir to paneigti neįmanoma – tai K. Sabaliauskaitės dovana, kuria ji moka naudotis.

Marta romane atskleista visapusiškai. Tiek jos istorinis kaip politikės vaidmuo, ypač romano pabaigoje, kai ji tampa Rusijos didvyre, tiek kaip motinos, tiek kaip bejėgės vergės – žodžiu, jos socialiniai statusai primena amerikietiškus linksmuosius kalnelius, būtent turtinga, (nors tenka ir pripažinti siaubinga), gyvenimiškoji patirtis ją užgrūdina, o ir pati nuolat kartoja, kad toji rizika, priešingai nei Rusijos didikams, kilo iš to, kad ji neturėjo ko prarasti, nors ir Petro globojama, ji buvo vergė. Nepaprastai gaiviai ir įvairiapusiškai atskleistas Martos emocinis intelektas ir jos vakarietiškoji kultūrinė patirtis iki karo. Tekste viskas atrodo logiška, kad iš empirinės patirties Marta daro gyvenimiškas išvadas: „Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią (p. 124).“

Regėdama Rusijoje begalinį alkoholizmą, purvą, prievartą, atrodo, visišką priešingą pasaulį nei jaunystėje Marienburge (dabartinė Latvijos šiaurė, netoli Estijos sienos, miestelis Alūksnė, turintis kiek daugiau nei 7 tūkstančių gyventojų), Jekaterina I nuolat jaučia kultūrinius skirtumus, bet nepraranda vakarietiškos dvasios, mąsto ir priima gyvenimo sunkumus paaiškindama taip, kaip gali ir geba: „Rytą sužinojome, kad mažasis Luka Piotras Menšikovas naktį nuo karštligės numirė. Numirė, nesulaukęs nė vienerių. Buvau įsitikinusi, kad tai Dievo bausmė. Mums, už tai, ką padarėme (p. 300).“ Dažnai Marta sau paaiškina negandas kaip Dievo bausmę, ypač persileidimus, negyvus kūdikius, kurie lyg įprasmina psichopatišką Petro I aistrą kolekcionuoti preparuotus organus ir išsigimėlius, atsivežtus iš Olandijos... Dievo svarba Martai „bedieviškoje Rusijoje“ išties kontrastinga. Jau vien ko vertas meniškas Girtojo Bepročių Soboro aprašymas, kuriame paaiškėja absoliučiai eretiškas Petro įsteigtas girtuoklių ir patyčių klubas, skirtas pažeminti religiją ir cerkvių šventikus. O Užgavėnių tradicinis persikrikštijimas su priesaga chuj išvis šokiruoja, kai pagalvoji, kad už milijardą kartų mažesnį įžeidimą (o kartais ir už nieką) kokioje Ispanijoje žmonės buvo tiesiog supleškinami laužuose.

Kristina Sabaliauskaitė (nuotr. Paulius Gasiūnas)

Stebina kontrastinga Petro I ir Martos sąjunga. Petras, kuris liaudies vadinamas Antikristu, žiauriu bedieviu, kraugeriu, kurio bijo visi luomai ir jam lenkiasi net gatvėje, Marta atrodo netgi priešingybė, ji žmogiška netgi gavusi didžiausią galios ir valdžios svertą, ir net atleidžia savo sadistei Kristinai Emerencijai, pas kurią dar prieš karą buvo namų užgauliojama tarnaitė: „Nebejaučiau jokio piktumo – gal, jei ne jos bjaurus būdas, nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau (p. 312)“. Toje visoje brutalumo, prievartos, kraujo aplinkoje Martos vidinė šviesa atrodo tokia plieninė ir tikriausiai atliepianti to meto žmogaus stiprumo beribiškumą, kas, bent man kaip skaitytojui, suponuoja, kad bet kuris šiuolaikinis žmogus toje aplinkoje prarastų sveiką protą...

Vienas ryškiausių šio knygos veikėjų, žinoma, yra Petras I, apie kurio būdą daug esame girdėję iš istorijos ar dokumentinių filmų, tačiau taip gero visuminio vaizdo ir nebuvome susidėlioję. Aukštaūgis karo žygius mėgstantis perfekcionistas, be saiko geriantis, svajojantis apie tviskantį Sankt Peterburgą, apie Rusijos didybę, bet čia pat ją lyg ir savo prieštaringais veiksmais griaunantis – besaikis alkoholis, valdymas, pagrįstas prievarta ir baime... Romane Marta jaučia ir regi Petrą kaip dvi skirtingas asmenybes: vienas jis meilės guolyje, o kitas – pokylių užstalėje. Epilepsijos priepuoliai, silpni nervai, iššaukiantis elgesys ir beprotiški istoriniai faktai, kurie vietomis išties šokiruoja, kaip jis replėmis raudavo didikams ir tarnams sugedusius dantis arba surengė neūžaugų vestuves vietoj cirko... „Paskui pats norėdavo tarnus gydyti: tai votį prapjauti, tai dantį kam išrauti – pats, savo rankomis, su barzdaskučio arba net staliaus žnyplėmis, jei kitų po ranka neturėdavo. Keliems liokajams išrovė, tarnams raudavo, vienam – ir žandikaulio gabalą išlaužė, tas paskui apsirgo, ėmė karščiuoti ir baisiose kančiose numirė... (p. 225)“. Demoniškas Petras atrodo išties dvilypis, atrodo, jis pasitenkina Martos seksualiniais malonumais, tačiau tekstuose daug užuominų apie tai, kad Petras turėjo santykių su savo bendražygiu Aleksandru Menšikovu. Tačiau labiausiai šis veikėjas įsimenamas ne dėl radikaliai žiaurių savo veiksmų, bet dėl troškimo paversti Rusiją vakarietišką, nors jo paties elgesys retsykiais tapdavo hiperbolizuotas visų rusų ydų šou, kurį Marta pateisino kaip antai dar vieną Petro politinį žaidybinį manevrą –rauti ir gėdytis tų ydų, kuriuos demonstruoja caras.

Trečiasis romane svarbus asmuo – Aleksandras Menšikovas, kuris tikriausiai ir būtų vedęs Martą arba laikęs ją meiluže iki gyvenimo galo, tačiau Petras I ją pasiėmė sau... Šioji vyrų „draugystė“, kad ir kokia paženklinta karo trofėjais, vis vien tėra tik Menšikovo kantrus „darbas“. Romano pradžioje Marta myli Aleksandrą, tačiau kai prasideda vaikai su Petru, ji tarsi myli abu, tačiau moteris nesvarsto, kurį labiau, bet akivaizdu, kad Aleksandro prielankumas ne kartą išgelbėjo jai gyvybę: „Užsimanei, kad jis vien apie tave šokinėtų... Bus ir to, tik ne visad, ne visą laiką... Tu atsimink, Piteris mums visų pirma – darbas. Mūsų darbas jį daryti laimingą, kiekvieną jo norą atspėti, kiekvieną užgaidą, net kai jis pats dar to nežino, ko nori, ir kad be mudviejų su tavimi jis – nė iš vietos. Kad be mudviejų gyvent negalėtų! (p. 267).“

Nesunku suprasti, kodėl Petrui ir Aleksandrui į akis krito Marta. Be savo fizinių duomenų, ji labiausiai atitiko Rusijos tautos viziją po Petro įvestų vakarietiškų kultūrinių pakeitimų. Marta nebuvo tokia įnoringa ir išlepusi kaip, tarkime, prancūzės ar kitos vakarų aristokratės, bet ir nebuvo visiška mužikė, kaip visos Rusijos bobos, kurias įstatymiškai reikėjo reguliariai mušti, todėl buvo klusnios, dievobaimingos, nesišypsojo, juodai dažė dantis ir buvo rūškanos, neprieinamos. Petras siekė tokių emocinių humanistinių pokyčių tautos charakteryje, o Marta buvo viso to pavyzdys, nes buvo sukalbama, linksma, mokėjo keiktis, gerti ir buvo gera lovoje.

Pamažu silpstanti Abiejų Tautų respublika, turkų veržimasis į Europą, karai su Švedija... Daug geografinių poslinkių romane, kurie vienaip ar kitaip kalba iš esmės apie kultūrinius mentaliteto skirtumus ir pasiekia aukščiausią literatūros matą – laiko, gyvenimo prasmės epochos apibrėžtyje pasakojimą, kuris kaip tam tikras drabužis, kurį galima pritaikyti ir šiai dienai, suvokiant, kas ilgą laiką mus formavo ir kur mes randamės ir radomės vakar permainingoje istorijoje. Visa knyga byloja, kad Lietuva, – jeigu jau žiūrint visiškai iš patriotiškos pusės, – priklausė civilizuotiems pažangiesiems Vakarams. O juk ir šiandien, kad ir kaip po sovietmečiu įdiegto nuodingo kultūrinio geno atsigaiveliotume, visgi jaunoji karta gręžiasi tik į Vakarus ir gyvena vakarietišku ritmu. Petro imperatorienė, nors ir momentalus epochos romanas, tačiau nepaprastai juslingai gyvas, nes autorė rado priėjimą prie užmirštosios Martos (apskritai kaip moters plačiojoje Pasaulio istorijoje), sukūrė savitą pasakojimo balsą perteikti šią neįtikėtiną istoriją, kuri prievartos ir žiaurumo pasaulyje net ir šiandien leidžia universaliai permąstyti žmogaus gyvenimą ir to trapaus gyvenimo prasmę.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aš graži" / "I Feel Pretty"

Sveiki, filmų gerbėjai,

Dar viena amerikietiška komedija su šiomis dienomis labai iškilusia ir populiaria komike aktore Amy Schumer, kuri pasirodo juostoje „Aš graži“ (angl. I Feel Pretty) (2018). Filmas pasakoja apie plius kūno dydžio moterį, kuri trokšta būti ir patraukli, atitikti modelių standartus, pritraukti vyrų dėmesį, tačiau pasaulis nuo jos nusigręžia, nes ji nepasitiki savimi... Dėl to, kad apkūni, dėl to ji apgailėtina; dėl to, kad apgailėtina, todėl visos jos pastangos nors kiek pasijausti gražia filme pateikiamos kaip nesėkmingos iki lemiamo momento, kai moteris sporto salėje susitrenkia galvą...

Pradėkime nuo to, kad kai žiūrėjau šį filmą, ėmiau nejučia lenkti pirštus, ką jis man priminė? Taip, priminė „Ir velnias dėvi Pradą“, taip, priminė ir amerikietišką serialo versiją „Gražuolė Betė“, šiek tiek „Parduotuvių maniakės išpažintį“, šiek tiek visus kitus filmus, kur šiuolaikiniame Niujorke grožio standartus neatitinkanti mergina išgyvena absurdišką kovą, kol galiausiai ateina akimirka ir ji priima save tokią, kokia ji yra...

Didelio originalumo filme tikrai neįžvelgsite, kaip ir kiek lėkštame ir skystokame scenarijuje, kur esti tipažiniai veikėjai, kurie atlieka standartinius kvailus vaidmenis, o filmo pabaigoje staiga visi kažkiek įgauna proto, todėl apsikabina ir beveik apsiverkia. Gerai, filmas vietomis išties šmaikštus ir pakeliantis nuotaiką, apie tuos paaugliškus standartus, iš kurių bent daugelis lietuvių, mano akimis, išauga gana greitai ir tampa pilnapročiais suaugusiaisiais, tik va, nežinia, kaip ten už Atlanto žmonėms su proteliu...

Visgi filme man labai patiko vienas idėjinis dalykas apie savo pasitikėjimą ir savivertę: nesvarbu, kaip tu atrodai, bet jeigu be tabu sau elgtis teisingai ir laisvai, natūraliai trauki žmones ir esi patrauklus dėl savo vidinių savybių. Atrodo, receptas labai paprastas ir seniai jau žinomas, tačiau vis save patį asmeniškai pagauna limituojant, kaip aš čia vienokiu ar kitokiu atveju atrodysiu, ar ne per kvailai... Filmas sako, kad reikia atsipūsti, reikia gyventi laisvai ir nevaržomai pagal poreikį jaustis laimingam, nepaisant mitybos, nepaisant genų ir kultūrinių subtilybių ir tik laimingi žmonės pritraukia laimingus žmonės – tai gi Visatos dėsnis. Visa toji mintis perteikta, sakyčiau, labai paaugliškai, vietomis pernelyg tiesmukai, netgi lėkštai neįtikinamai, todėl visuminis vaizdelis atrodo, kad toji mintis, kurią galėjo žiūrovas susiformuoti, atrodo, netausojant plastiko, įvilkta į pusfabrikačių maišelius. Kažin, ar toks filmas įkvėps iš tikrųjų taip gyventi, kaip pagrindinė veikėja, nors visuminis sumanymas galėjo ir būti toks, o tai juk kilstelėtų filmo kartelę gerokai aukštyn...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ma" / "Ma"

Sveiki,

Siaubo trileris „Ma“ (angl. Ma) (2019) tikriausiai daugelį viliojo į kino teatrus patirti  tos įtampos, kurią žadėjo filmo anonsas, tačiau, kaip ir daugelis tokio žanro filmų, linkę mus apvilti, nuliūdinti, graužtis išmetus pinigus į balą... Amerikietiško komercinio stiliaus trilerio centre – apkūni veterinarijos darbuotoja, iš praeities turinti daugybę mokyklinių nuoskaudų, kurių iki šiolei negali pamiršti. Vakar kaip tik perskaičiau visai įdomų straipsnį, kad pažeminimas yra didžiausia žmogui psichologinė trauma, kuri dažnai priveda prie savižudybės ar noro kerštauti.

Keršto filme pagrindiniu smuiku griežia „Oskaru” įvertinta aktorė Octavia Spencer, kuri šiam vaidmeniui vėlei, atrodo, be didesnių pastangų atlieka sutrikusios, įskaudintos ir sadistiškai besielgiančios matronos vaidmenį. Visgi žvelgiant į filmo visumą, tą bandymą sukelti įtampą ir kartu nepadorų gėdos jausmą, kai suaugusi moteris girdo mokyklinio amžiaus jaunuolius, atrodo, išties veikia, tačiau jau nuo pat pradžių galima pasigesti įdomesnių ir gilesnių Ma elgesio analizės ir motyvų pateikimų. Viskas pusiau helovyninė pramoga: truputį nuotykis, truputį kraupu, o visa tai galėjo virsti išties į kažin kokį neblogą trilerį apie žmogų, kurį mokyklinės patyčios pavertė monstru. Paviršutiniu žvilgsniu, atrodo, kad taip ir yra, tačiau pramoginio žanro diskursas neleidžia išties būti pačia Ma, leidžia tik ja bodėtis, šlykštėtis, jausti nerimą, įtampą, bet neleidžia iki galo išgyventi jos patirties, kaip, pavyzdžiui, geba lengvai daryti europietiškasis kinas...

Filmas apie jaunuolių nebrendylų gaują, kurie gauna į kaulus nuo sadistės matronos, gal ir pritrauks ne vieną masinio kino žiūrovą, tačiau pasitenkinimo visumine istorija, kažin, ar paliks įsimintiną. Be pagrindinės aktorės natūros tikriausiai likusios filmo sudedamosios dalys bus pernelyg paviršutiniškos, labiau nuotykis siaubų kambarėlyje, kuriame tik atsainiai užgaunamos nagiukais psichologinės arfos stygos – na, nesuskamba gerai šioji muzika, nesuskamba...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela