Sveiki,
Jaučiu
socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus,
savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro
imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri
turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės
sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs
skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.
Visgi
žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet
atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po
pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam
tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai,
neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai
literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų
gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“
bijo įsileisti Sabaliauskaitę?
Žinoma,
jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina
Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš
bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek
raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“
išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva
Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M.
Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir
literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo
kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie
klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne
tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju
ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai,
kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai,
neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad
įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją,
norint iškelti ir kitus autorius...
Grįžtu
prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis
triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia
geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa
„Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į
kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai
pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis
knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar
K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą
literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis
peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė
ar rinkodara? O gal jos balansas?
Palyginus
penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija
– ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą
kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris,
pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus
pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką,
tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko?
Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose,
toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos
poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis
matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros
kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai
skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato
asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.
Visgi
šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas
dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių
puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri,
manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi
penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti
skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui
literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis?
Be jokios abejonės.
Jūsų
Maištinga Siela
Tai kad Sabaliauskaitė jau daugiau nei 10 metų joja ant to paties arklio, ir idealizuot jos naujausią kūrinį gali tik tie, kuriems patinka pasikartojantys dalykai ir aiškūs patternai, kaip tarkime primityvus popsas (tinklaraščio draugai yra Britney pasaulis, should I say more?). Kas kažkiek su literatūra platesnį santykį turi, tarkim komisijai, jau gerokai pabodę šitie jos istoriniai viražai. Universalumo nebuvimas maskuojamas istoriniais motyvais, faktų apkamšymais, nereikalingu Sabaliauskaitės žinių ekshibicionizmu, kurie skaitytojų kartoms nuo žagrės veikia automatiškai pozityviai, taigi čia labai rimta. Bet man labai patiko Staselės iš Pakruojo analogija - nes Staselė iš Pakruojo ir yra Maištinga siela, kuri kažkodėl gyvena didmiestyje.
AtsakytiPanaikintiSmagu, kad man, Staselei, ir vėl parašė mano ištikima skaitytoja ir vėlei nepraleido progos paminėti savo mėgstamosios Britney. Lauksiu kitų Jūsų komentarų. :)
Panaikinti