Knyga: Svetlana Aleksijevič "Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griūvėsių"

Svetlana Aleksijevič. „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

2015 metų Nobelios premijos laureatė baltarusė Svetlana Aleksijevič buvo beveik nežinoma lietuvių skaitytojams. Po premijos paskelbimo greitai perleista ciklo Utopijos balsų knyga Černobylio malda, kuri jau guli mano knygų lentynoje, bet kol kas reikia jėgų suvokti tai, ką perskaičiau naujausioje ir jau paskutinėje A. Alekcijevič ciklo knygoje Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. 

Dokumentinės literatūros žanras yra nuostabus tuo, kad viskas jame autentiška ir jautriai gyva, ko, rodos, kartais nepavyksta sukurti net itin talentingam rašytojui. Itin tikslaus ir realaus gyvenimo literatūroje. Trisdešimt metų autorė važinėjo po Sovietų Sąjungą ir kalbino įvairaus likimo žmones, kurių žodžiai, patirtys ir atmintys sugulė į penkias knygas. Tiesą sakant, sunku nusakyti tą jausmą, kada vos pradėjus skaityti pirmąjį skyrių, jau drėko akys ir keitėsi apskritai suvokimas apie Homo Sovieticus kartos žmones. Pamenu: tą patį vakarą pribėgau prie facebook ir parašiau, kad ši knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių. Va, iš tokios knygos turėtume mes mokytis istorijos, priežasties ir pasekmių istorijos, neprarandant emocinio intelekto.

Kad knyga puiki, unikali ir ją verta turėti savo namuose, aš tikriausiai šito nebekartosiu. Knyga sukrečianti. Knyga „nuginkluojanti“. Knyga, kuri liepia užsičiaupti ir paklausyti. Įsiklausyti. Sakyčiau, autorei pavyko kitų žmonių balsais parodyti didingą žmogiškosios valdžios mechanizmą. Smagu, kad knyga visgi išėjo ne žurnalistinė, o literatūriškai „įvilkta“ ir primeninanti išpažintį. Mes esame itin veikiami interesų, politinių srovių ir įsitikinimų, kad netgi sunku įvertinti ne tik nūdienos visuomeninius reiškinius, o ką jau sakyti apie ištisą epochą, ant kurios pamatų tenka gyventi. S. Aleksijevič kalbinami žmonės itin skirtingi, tačiau jų kalba, mintys daug ką pasako apie Homo Sovieticus sielą. Vieni palaiko socializmą, kai kurie nori, kad grįžtų Stalinas ir išpjudytų visus turtinguosius, dar kai kurie jaučia nuoskaudą dėl tremčių, bado, tardymo, šnipinėjimų... Tarp dviejų epochų, žmonių begalinis nusivylimas po pertvarkos 1991 metais. Kartais atrodo, jeigu tie kalbinami žmonės stovėtų greta, jie vieni kitus kirviu užkapotų dėl savo įsitikinimų. Šitaip sukiršinti ir stigmomis pažymėta tauta, kuri visą šimtmetį vien tik kariavo arba ruošėsi karui.

 Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Dažnam lietuviui tikriausiai nė į galvą nebešautų, kad reiktų grąžinti sovietų valdžią, na, nebent tiems seniesiems, kurie su nostalgija mena kolūkius ir dabar skursta dėl menkos pensijos. Tie gal. Knygoje akivaizdu, kad žmonės taip pat pasiskirstę kartomis, kurie didįjį pralaimėjimą patyrė po Sovietų Sąjungos griūties ir tie, kurie kentėjo sovietiniais metais. Labiausiai šokiruoja kai kurių žmonių įsitikinimai, kad prie sovietinės valdžios buvo geriau. Liudija tie, kurie buvo kankinami ir tardomi, mat, buvo orūs ir socialiai lygūs. Tau į burną farširuoja išmatas, bet orumo tu neprarandi, nes tavyje pasėti idealai ir socializmo idėja. Iš šalies atrodo netgi nesuprantama, kaip epochos laikas gali šitaip iškreipti žmonių ne tik savivertę, bet gyvenimo bei gyvybės reikšmę: numirti kare tampa šventė, o išlikti gyvam – gėda visai giminei. Šiandienos skaitytojas į epochos masinės sąmonės vertinimus gali pasižiūrėti kaip į nenormalius dalykus, kaip į carinę atgyveną, bet viskas dar gyva, dar prieš 50 metų visa tai buvo netgi Lietuvoje. Niekas dar nepamiršta.

Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad visi žmonės, kurie trokšta Stalino ir botago, iš esmės trokšta palaidoti savo nusivylimą, trokšta galingos idėjos ir Rusijos, nes tik tokioje valdžioje žmonės jautėsi užtikrinti, bet negi jie jau pamiršo virtuvės pasikalbėjimus ir persekiojamus? Jie ilgėsi garbės, orumo ir Pažadėtosios žemės, todėl tiek daug atsiranda agresijos ir nacionalizmo, noro sugrąžinti tai, kas jau pražuvo. Dabartinė Putino ir Lukašenkos politika smarkiai laikosi tos krypties ir savo politikos pusės patraukia visus „nostalgininkus“. 

Knyga žavi savo polifonija, daugiasluoksniškumu. Visas susiskaldžiusių žmonių balsas suteka į vieną teksto lauką, kuris atveria neįtikėtiną epochos paveikslą, kurio centre – rusų tauta, paprastas žmogus, veikiamas šitiek negandų, politikos, nusivylimų, „plaunamų smegenų“ ir kitų baisių dalykų, galiausiai atsiveria jo žmogiškoji prigimtis. Ir gera, ir bloga prigimtis. Istorijų paraštės laiko atžvilgiu labai plačios: nuo carinės Rusijos griūties iki masinio protesto Minske 2010 metais. Viena mergina pasakoja, kaip tie patys žmonės, su kuriais ji važiuoja metro, kitą dieną stoja į kitą barikados pusę ir besijuokiantys kankina ir žemina žmonės. Mūsų sūnūs ir dukros. Užtenka tik idėjos ir net brolis, ir tas gali tapti žiauriu savo sesers budeliu. Pabaigoje S. Aleksijevič pasako iki tol neįvardytą knygoje mintį, kad su idėjomis reikia kovoti kaip su blogiu. Idėja yra kartais blogosios žmogiškosios prigimties jėga ir ją reikia tramdyti.

„Laikas iš antrų rankų“ – tai knyga ne tik apie rusus, bet apie visus, kurie penkiasdešimt metų gyveno po Stalino saule, kurie godžiai tikėjo idealais, tuo, kas sakoma ir po to didžiulis lūžis ne tik ekonomikoje, bet ir kiekvienoje Homo Sovieticus sąmonėje, kuris nepažinojo laisvės ir nežino iki šiol, ką su ja daryti. Ir tikriausiai to tikėjimo reikia dabarties žmogui, bet kaip padaryti, kad idėja netaptų monstru, ryjančiu savo paties vaikus? Tokiu monstru, koks jis tapo socializmo epochoje. Labai stipri knyga, iš kurios verta pasimokyti ne tik apie socializmo epochą, bet apie tai, kas apskritai yra žmogus ir kaip jis veikia laikmetyje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Narvelis" / "The Birdcage"

Sveiki,

Sako, kad geriausios komedijos tos, kurios senos. Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti... Kritikų kuo puikiausiai įvertinta komedija „Narvelis“ (angl. The Birdcage) (1996) su ištisu būriu puikiai žinomų aktorių visgi sužiūrėjo truputį prėskai. Labai džiugu, kad kažkaip tokių komedijų nebelabai ir kuria, kurioje komedijinės situacijos būtų šitaip akivaizdžiai teatralizuotos, nenatūralios ir konstruojamos pagal lėkšto anekdoto principus. Iš kitos pusės visgi galima žiūrint pajausti nostalgiją tokiam kinui, su kuriuo mes užaugome.

Filmas „Navelis“ pasakoja apie du pagyvenusius gėjus, kurių sūnus nusprendžia vesti, tačiau nuotakos tėvai labai konservatyvūs ir politiški. Iš esmės viso filmo juokeliai laikosi tarp dviejų nesuderinamų pasaulių: karnavališkai spalvingas homoseksualų gyvenimo būdas bei griežto sukirpimo respublikonų gyvenimas. Filmo pradžia ganėtinai nuobodi ir ryškiai ištęsta, tačiau visas „smagumas“ prasideda likus pusvalandžiui iki pabaigos. Ar šis filmas kartu pamoko tolerancijos? Sakyčiau, taip, bet kartu jis ganėtinai stereotipinis, nes vaizduoja gėjus vieno sukirpimo „subobėjusius“ vyriokus. Lietuvio smegenėlėms tai šiek tiek sunkoka suprasti, bet filmas skirtas ne homoseksualams, o visai žmonijai, kurioje galima pasijuokti ne tik iš konservatyviųjų, bet iš esmės ir pačių gėjų stereotipų. 

Filmas smagus, lengvas, nepretenzingas, kai kada pernelyg viskas itin lėkštai perteikiama ir apteikiama, bet dėl puikiai žinomų aktorių „Narvelis“ gali visai neblogai susižiūrėti. Apskritai tai toli gražu negeriausia komedija, o režisieriaus Mike Nichols, kuris sukūrė filmą „Arčiau“ (2004) ar tokį šedevrą kaip „Angelai Amerikoje“, manau, šis darbas nėra jau toks blizgantis ir privalomas kinomanams.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela