Sveiki, skaitytojai,
Apie Antrąjį pasaulinį
karą filmų prikurta begalės. Pasitaiko vis prastesnių, mėgėjiškų,
pseudoterapinių, skirtų giminei atminti su menkais aktoriais ir skurdžiu žiūros
tašku. Bet visada tame sraute kas nors blyksteli ryškaus ir netikėto, galingo
ir stipraus. „Oskaru“ įvertinta vengrų režisieriaus Laszlo Nemes kino juosta „Sauliaus sūnus“ (vengr. Saul fia) (2015), kuri buvo pristatyta „Scanoramoje“
yra tikriausiai tas ryškus blykstelėjimas.
Vienas retesnių atvejų,
kada režisierius sukuria hermetišką aplinką ir leidžia pačiam žiūrovui
pagyventi koncentracijos stovyklos sąlygomis, užuot stebint teatrališkas
sadistines scenas. Visur stambiu planu slankiojanti kamerą paskui Saulių
sukuria ne paaiškinimo apie holokaustą vaizdinį, bet sakyčiau būvį įvykyje. Tai
sukrečia, tai nežmoniškai įtaigu ir žiauru. Saulius visur ieško rabino, kad
galėtų palaidoti svetimą berniuką, kurį vadina savo sūnumi. Kai mirties tiek
daug, kai ji nieko nebereiškia, Saulius dar kažkur pasąmonėje lyg „iš ano
gyvenimo“ vis dar veikia pagal žmogiškumo programą. Vėliau paaiškėja, kad ta
veikla tėra kažkoks nepaaiškinamas psichologinis impulsas, kada žmogus bando
apgauti save, kurdamas bergždžią prasmę mirties akivaizdoje. Neretai Saulių
galime laikyti savotišku Sizifu, jo „žygis“ per stovyklą tampa žygdarbiu,
tačiau kur visa to prasmė? Žiauriausia šalia tos mirties yra žmogaus melas sau,
pasiliekant žmogiškumą kaip galimybę išlikti, tačiau, kaip žinia,
koncentracijos stovyklose žmogiškumui ir paaiškinimams vietos nėra.
Prieš keletą savaičių
žiūrėjau prancūzų filmą „Gaudynės“ (2010), tai dabar galvoju palyginęs aną
filmą su „Sauliaus sūnumi“, kad anas turėtų sudegti iš gėdos. „Sauliaus sūnus“
yra vienas iš stipriausių šia tema filmų europinio kino kontekste ir
nerekomenduoti jo žiūrovams, ypač užkietėjusiems kinomaniakams, būtų tarsi
nusiųsti juos ne į dušą, o į dujų kamerą.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą