Sveiki,
Kaip ir kasmet... Jurgos
Ivanauskaitės gimtadienis kažkoks ne gimtadienis, nes gimtadienio aš jos
neprisimenu. Prisimenu mirties dieną. Prisimenu itin šaltą ir ledinį vasarį. Tiesiog
garas iš burnos veržėsi, kvepėjo eglių skujomis, o nosies gyvaplaukius traukė
šerkšnas. Laidojo ją. Jurgą.
Praėjo devyneri metai,
kai Jurga Ivanauskaitė sustingo ir amžinai mūsų sąmonėje liko tokia, kokia buvo
paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Viršvalandžiuose. Mano atmintyje,
praeities lede: praėjo devyneri metai, o ji nė kiek nepaseno, tik mano santykis
pasikeitė. Nebeatsiverčiu kaip anksčiau pasiskaityti jos knygų ir eilėraščių.
Bet kaskart galvoju, kokią žymę ji paliko mano savivokoje ir net sunku
patikėti... Dabar, aišku, net juokinga, šiek tiek neigiu tą didžiulę įtaką. Matyt,
laikas bus nuplovęs kažką iš manęs, bet taip, tai tiesa. Jurga buvo, Jurga
veikė ir tebeveikia kaip asmenybė. Tarsi programa. Tarsi savaime suprantama
lapkričio 14-oji. Gimtadienis, kuris kartu žymi ir jos netektį, nesgi kas
skaičiuoja gimtadienius žmogui po mirties? Lyg šventė ir ne šventė. Keista būsena.
Pakalnutė, pražydusi vienai dienai, tarp pirmųjų sniegų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą