Knyga: Svetlana Aleksijevič "Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griūvėsių"

Svetlana Aleksijevič. „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

2015 metų Nobelios premijos laureatė baltarusė Svetlana Aleksijevič buvo beveik nežinoma lietuvių skaitytojams. Po premijos paskelbimo greitai perleista ciklo Utopijos balsų knyga Černobylio malda, kuri jau guli mano knygų lentynoje, bet kol kas reikia jėgų suvokti tai, ką perskaičiau naujausioje ir jau paskutinėje A. Alekcijevič ciklo knygoje Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. 

Dokumentinės literatūros žanras yra nuostabus tuo, kad viskas jame autentiška ir jautriai gyva, ko, rodos, kartais nepavyksta sukurti net itin talentingam rašytojui. Itin tikslaus ir realaus gyvenimo literatūroje. Trisdešimt metų autorė važinėjo po Sovietų Sąjungą ir kalbino įvairaus likimo žmones, kurių žodžiai, patirtys ir atmintys sugulė į penkias knygas. Tiesą sakant, sunku nusakyti tą jausmą, kada vos pradėjus skaityti pirmąjį skyrių, jau drėko akys ir keitėsi apskritai suvokimas apie Homo Sovieticus kartos žmones. Pamenu: tą patį vakarą pribėgau prie facebook ir parašiau, kad ši knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių. Va, iš tokios knygos turėtume mes mokytis istorijos, priežasties ir pasekmių istorijos, neprarandant emocinio intelekto.

Kad knyga puiki, unikali ir ją verta turėti savo namuose, aš tikriausiai šito nebekartosiu. Knyga sukrečianti. Knyga „nuginkluojanti“. Knyga, kuri liepia užsičiaupti ir paklausyti. Įsiklausyti. Sakyčiau, autorei pavyko kitų žmonių balsais parodyti didingą žmogiškosios valdžios mechanizmą. Smagu, kad knyga visgi išėjo ne žurnalistinė, o literatūriškai „įvilkta“ ir primeninanti išpažintį. Mes esame itin veikiami interesų, politinių srovių ir įsitikinimų, kad netgi sunku įvertinti ne tik nūdienos visuomeninius reiškinius, o ką jau sakyti apie ištisą epochą, ant kurios pamatų tenka gyventi. S. Aleksijevič kalbinami žmonės itin skirtingi, tačiau jų kalba, mintys daug ką pasako apie Homo Sovieticus sielą. Vieni palaiko socializmą, kai kurie nori, kad grįžtų Stalinas ir išpjudytų visus turtinguosius, dar kai kurie jaučia nuoskaudą dėl tremčių, bado, tardymo, šnipinėjimų... Tarp dviejų epochų, žmonių begalinis nusivylimas po pertvarkos 1991 metais. Kartais atrodo, jeigu tie kalbinami žmonės stovėtų greta, jie vieni kitus kirviu užkapotų dėl savo įsitikinimų. Šitaip sukiršinti ir stigmomis pažymėta tauta, kuri visą šimtmetį vien tik kariavo arba ruošėsi karui.

 Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Dažnam lietuviui tikriausiai nė į galvą nebešautų, kad reiktų grąžinti sovietų valdžią, na, nebent tiems seniesiems, kurie su nostalgija mena kolūkius ir dabar skursta dėl menkos pensijos. Tie gal. Knygoje akivaizdu, kad žmonės taip pat pasiskirstę kartomis, kurie didįjį pralaimėjimą patyrė po Sovietų Sąjungos griūties ir tie, kurie kentėjo sovietiniais metais. Labiausiai šokiruoja kai kurių žmonių įsitikinimai, kad prie sovietinės valdžios buvo geriau. Liudija tie, kurie buvo kankinami ir tardomi, mat, buvo orūs ir socialiai lygūs. Tau į burną farširuoja išmatas, bet orumo tu neprarandi, nes tavyje pasėti idealai ir socializmo idėja. Iš šalies atrodo netgi nesuprantama, kaip epochos laikas gali šitaip iškreipti žmonių ne tik savivertę, bet gyvenimo bei gyvybės reikšmę: numirti kare tampa šventė, o išlikti gyvam – gėda visai giminei. Šiandienos skaitytojas į epochos masinės sąmonės vertinimus gali pasižiūrėti kaip į nenormalius dalykus, kaip į carinę atgyveną, bet viskas dar gyva, dar prieš 50 metų visa tai buvo netgi Lietuvoje. Niekas dar nepamiršta.

Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad visi žmonės, kurie trokšta Stalino ir botago, iš esmės trokšta palaidoti savo nusivylimą, trokšta galingos idėjos ir Rusijos, nes tik tokioje valdžioje žmonės jautėsi užtikrinti, bet negi jie jau pamiršo virtuvės pasikalbėjimus ir persekiojamus? Jie ilgėsi garbės, orumo ir Pažadėtosios žemės, todėl tiek daug atsiranda agresijos ir nacionalizmo, noro sugrąžinti tai, kas jau pražuvo. Dabartinė Putino ir Lukašenkos politika smarkiai laikosi tos krypties ir savo politikos pusės patraukia visus „nostalgininkus“. 

Knyga žavi savo polifonija, daugiasluoksniškumu. Visas susiskaldžiusių žmonių balsas suteka į vieną teksto lauką, kuris atveria neįtikėtiną epochos paveikslą, kurio centre – rusų tauta, paprastas žmogus, veikiamas šitiek negandų, politikos, nusivylimų, „plaunamų smegenų“ ir kitų baisių dalykų, galiausiai atsiveria jo žmogiškoji prigimtis. Ir gera, ir bloga prigimtis. Istorijų paraštės laiko atžvilgiu labai plačios: nuo carinės Rusijos griūties iki masinio protesto Minske 2010 metais. Viena mergina pasakoja, kaip tie patys žmonės, su kuriais ji važiuoja metro, kitą dieną stoja į kitą barikados pusę ir besijuokiantys kankina ir žemina žmonės. Mūsų sūnūs ir dukros. Užtenka tik idėjos ir net brolis, ir tas gali tapti žiauriu savo sesers budeliu. Pabaigoje S. Aleksijevič pasako iki tol neįvardytą knygoje mintį, kad su idėjomis reikia kovoti kaip su blogiu. Idėja yra kartais blogosios žmogiškosios prigimties jėga ir ją reikia tramdyti.

„Laikas iš antrų rankų“ – tai knyga ne tik apie rusus, bet apie visus, kurie penkiasdešimt metų gyveno po Stalino saule, kurie godžiai tikėjo idealais, tuo, kas sakoma ir po to didžiulis lūžis ne tik ekonomikoje, bet ir kiekvienoje Homo Sovieticus sąmonėje, kuris nepažinojo laisvės ir nežino iki šiol, ką su ja daryti. Ir tikriausiai to tikėjimo reikia dabarties žmogui, bet kaip padaryti, kad idėja netaptų monstru, ryjančiu savo paties vaikus? Tokiu monstru, koks jis tapo socializmo epochoje. Labai stipri knyga, iš kurios verta pasimokyti ne tik apie socializmo epochą, bet apie tai, kas apskritai yra žmogus ir kaip jis veikia laikmetyje.

Jūsų Maištinga Siela