Raudonas sausas vynas: Famille Castel (Reserve de France) Cabernet Sauvignon 2012

Sveiki,

Prieš kelerius metus, o gal ir dar seniau, buvau pradėjęs rašyti apie ragautus vynus. Nutariau pratęsti savo įspūdžius apie vyną – ypač raudonąjį sausą vyną. Mūsų kultūra kažkaip labiau propaguoja stipriuosius alkoholinius gėrimus, o štai pietų Europos šalyse vynas yra visur, kur tik galima – prie maisto, prie draugų stalo ir t. t.

Mėgstu vyną. Mėgstu jo skirtingus kvapus, jo skonį, aromatą, galvoti, ką aš veikiau, kai vienokia ar kitokia vynuogė sirpo tokiais ar anokiais metais. Tai neįtikėtinai įdomus ir intelektualus gėrimas. Tokiu užtenka mėgautis visą vakarą, kartais su draugu atsidarius vieną butelį ir teliūskuojant didžiulėje slovakiško stiklo taurėje.

Aną vakarą išsirinkome prancūzišką vyną. Na, prancūziškų vynų yra visokiausių, kartais bijau „užtikti“ ant pjuvenų skonį turinčio vyno – jis man nepatinka, pjudo gomurį nuo pat pirmųjų gurkšnių. Mėgstu aromatingus, šokolado, vaisių net gėlių turintį vyną. Susigundžiau, aišku, vyno akcijomis ir etiketė, kuri žadėjo, kad Famille Castel (Reserve de France) „Cabernet Souvognom“ 2012 metų bus juodųjų serbentų ir kitokių prieskonių aromato.

Spalva neįtikėtinai sodri, man patinka sodrūs vynai. Atidarius buvo neįtikėtinai geras kvapas – užuodžiau sodrų vaisių ir gėlių aromatą. Pirmasis gurkšnis buvo labai geras, tačiau antrasis šiek tiek suprastėjo, ėmiau jausti vandeningumą, nuslopo skonio sodrumas ir vynas tapo šiek tiek „nukvėpęs“ skonio prasme. Gėriau kambario temperatūros, kaip ir rekomenduojama gerti raudonąjį vyną. Nemėgstu, kai vyne jaučiasi vandeningumo aromatas, tačiau kištelėjus nosį prie taurės, kvapas tapdavo aukščiausios prabos. Juodųjų serbentų, kaip buvo rašyta etiketėje, nejaučiau, tačiau vaisių skonis jautėsi, gal labiau slyvų ir gvazdikėlio mišinys – neapsigaukite, vyne priemaišų nėra, jį sukuria vynuogių tipas, fermentacija, laikymas, metai ir t. t.

Šiaip šis vynas tikrai neblogas. Esu gėręs kur kas neskanesnių vynų, o šitas man patiko labiausiai kvapu, na, ir, neprastu beveik sodriu skoniu.

Mano įvertinimas: (aštuoni su minusu) -8/10

Kaina mūsų parduotuvėse: ~19 lt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo žuvis" / "Big Fish"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti Tim Burton filmą „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. Big Fish) (2003), kuris tikriausiai labai daug kam patiko, kaip ir „Edgaras žirkliarankis“ bei kiti šio režisieriaus darbai. Tai savito matymo ir vaizdo kine režisierius. Ne visi man patinka jo darbai, tačiau pripažįstu jį kaip įdomų, originalų režisierių.

„Mano gyvenimo žuvis“, galiu pasakyti iškat, kad patiko labiau nei „Edgaras žirkliarankis“ dėl savo scenarijaus ir realizavimo. Pasakos motyvai, realybės ir pasakos motyvų lipdinys tapo kažkokiu įdomiu, savitu kalbėjomi, o dialogai retkarčiais panešėjo į „Forestą gampą“. Nors kino kritikai išliko pakankamai dungi, bet žiūrovams šis filmas tapo labai mėgiamu.

Man asmeniškai filmas patiko, nors vėlgi tas patiko... Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, pritrenkė. Tai savito žanro filmas, kuris nuteikia pozityviai, verčia kurti ir mąstyti kūrybiškai, patikėti pasakojimais. Žodžiu, vienaip ar kitaip pasakoja apie utopinį ir idilinį pasaulio matymo modelį. O kas pasakys, kad tai nėra žavu? Šiaip pozityvi juosta, kuri tiks visai šeimai, ypač patiems mažiesiems, bet neapsirikite, filme yra nemažai slėpinių suaugusiems.

Labai patiko pamatyti viename filme ištisą būrį nuostabių aktorių, kurie gal ir nesukūrė kažkokių nuostabių, išskirtinių ar aktoriaus išmėginimą lemiančių vaidmenų, tačiau atrodė vienas šalia kito nepaprastai įdomiai. Evan McGregor, Marion Cotillard, Jessica Lange, Helena Bonham Carter ir kt., kurie jau ne sykį yra vienaip ar kitaip dirbę su režisieriumi Tim Burton.

Žinau, kad filmas daug kam tiks ir patiks, ir kaip graži istorija, ir kaip meno kūrinys.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių žemėlapiai" / "Kelias į žvaigždes" / "Maps to the Stars"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Žvaigždžių žemėlapiai“ dar kitur verčiama tiesiog kvailai ir banaliai „Kelias į žvaigždes“ (angl. Maps to the Stars) (2014). Iškart pasakysiu, kad tai su realiomis žvaigždėmis, dangaus kūnais, neturi nieko bendro. Tai įžymybių gyvenimas Holivude, kur sudarinėjami specialūs gyvenamųjų vietų žemėlapiai, kad turistai keliaudami po Holivudą, galėtų šalia įžymybės pirkios pastovėti ir nusifotografuoti. Apie tokį žemėlapį reikėtų kalbėti, o ne apie kelius į žvaigždes... 

Na, pradėsiu nuo to, kad tai tikriausiai trečiasis režisieriaus David Cronenberg filmas, kurį man tenka matyti. „Rytietiški pažadai“ buvo įdomus filmas, o štai „Kosmopolis“ buvo vienas iš tų, kurių neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo – scenarijus pasibaisėtinai monotoniškas, filmas statiškas, viskas pilka, neįdomu, na, kur tau bus įdomu žiūrėti, kaip milijonierius trankosi limuzino gale su moterimis, visą laiką važinėdamas po miestą... O štai „Žvaigždžių žemėlapiai“ kaip ir toliau tęsia pradėtą temą, kaip šlovė ir pinigai sumaišo žmogui protelį, kaip jį nužmogina, tačiau scenarijus kur kas įdomesnis, kur kas įdomesnės vaidmenų ir charakterių rolės, o ir akivaizdžiai išplėtos veikėjų biografijos nuspalvina, desakralizuoja Holivudo žvaigždžių gyvenimus. 

Kadras iš filmo "Žvaigždžių žemėlapiai".

Nesitikėjau, kad filmas taip patiks. Tikėjausi išvysti tik gerus aktorius, nuostabų Julianne Moore darbą, už kurį šiame filme ji buvo įvertinta Kanuose „Auksine palmės šakele“ kaip geriausia aktorė. Ir ji šiame filme buvo pritrenkianti, gal šiek tiek savo būdu priminė „Ką žinojo Meizė?“ vaidmeniu, bet iš esmės buvo kažkas naujo ir įdomaus, o ir jos blondinės šukuosena išskyrė jos vaidmenį iš daugelį puikių vaidmenų karjeroje. Mia Wasikowska jau atranda tendenciją, kad išlieka jos vaidmenys kažkokie vieno braižo – rimti, santūrūs, bet reikia manyti, kad gaus ateityje žaismingesnių vaidmenų, nes šitas suluošintos mergaitės charakteris vėl priminė „Stokeriai“ povyzą. Filme dar pasirodo daugybę puikių Holivudinių aktorių, kurie sukuria išties neprastus antraplanius vaidmenis, tarp jų ir tas pats R. Pattinson‘as, kuris išdulkina J. Moore personažą ant galinės sėdynės.

Vietomis scenos išties neįtikėtinai nepatogios, atviros, bet to filmas tampa tik dar įdomesnis, netikėtas, žaismingas. Sužaista vaizduote, fantazijomis, tabletėmis, aplenkiant tas banalias komedijose atsibodusias scenas su „žolytės“ rūkymu. Įdomios biografijos, dialogai, susitikimai šeimos problemos, karjeros siekimo aršumas, konkurencija. Šiame filme rasite viską, ką esate blogo girdėję apie Holivudo pasaulio negandas ir prastą reputaciją. Tik klausimas, o kur viso šio pasaulio gėris? Ar jis vis dar yra Holivude?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babadukas" / "The Babadook"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vis burnoju, kad paskutiniu metu siaubo filmų fronte nieko gero ir tenka žiūrėti klasiką, tai šįkart noriu pasidžiaugti režisierės Jennifer Kent filmu „Babadukas“ (angl. The Babadook) (2014). Kino kritikai, recenzijos ėmė tiesiog žerti puikiausius įvertimus tikriausiai išsiilgę to paties – bandymo nors kiek pramušti iki kraujo užciklintą, nusibodusį, įsiėdusį siaubo kino žanrą, kuris paskutiniu metu tapo toks neoriginalus ir nuobodus, kad daugelį jų praleidžiu, savęs nebekankindamas.

Jau radosi ir tokių, kurie iš Lietuvos, prisivalgę šabloniškojo „siaubeko“, ėmė pulti šį filmą, kaip itin nepatikusį, nuobodų. Neįpratę, dėl to nepykim, bet aš noriu pasakyti, kad „Babadukas“ gal pernelyg savo raiška nenutolsta nuo dabartinių siaubo filmų ir nesukurta tokios tirštos atmosferos kaip filme „Kiti“, bet atmosferos turi, energetikos irgi. Filmas stiprus dėl savo scenarijaus, kažkoks kitoks dvelksmas, kitoniškas – aprėpiama motinystės ir netekties temos, ne šiaip sau sausai, bet su emocijų evoliucija, kurią ištransliavo efektingai aktorė Essie Davis. Ji atrodė iš tikrųjų gerai – nuo bejėgės, pervargusios motinos iki Babaduko užvaldytos beprotės.

Gerai šįkart atrodė ir mažylis, nes neretai vaikų vaidmenys atrodo šalti, netikroviški, lyg jaustųsi režisieriaus maldavimai anapus kameros „pabūk ramiai“, šįkart to nejutau. Mistiniai subtilūs elementai, kaip antai knygos grąžinimas prie durų, vaiko psichologinis elgesys, motinos nervų pakrikimai ir, žinoma, Babaduko pasirodymas, kurį galėtume traktuoti netgi visiškai simboliškai, kaip motinos nervų krizės sutramdymo išraišką, uždarymą į rūsį savo piktąją asmenybės, motinystės vargų pusę, kurios šitaip bijojo vaikas, bet instinktyviai jautė, kad vieną dieną motina pratrūks. Aišku, galima interpretuoti ir savaip, kaip tikrąjį Babaduką, nors nemanau, kad režisierė norėjo viską suspausti ir pateikti kaip ant lėkštutės.

Patiko scenarijus, emocija. Iš esmės buvo tikrai įdomu žiūrėti, nereikėjo stebėti laikrodžio ir laukti, kada filmas pasibaigs. Na, gal tik finalinės kovos scena truputį užsitęsė, bet visgi buvo efektinga ir įdomu. Rekomenduoju ne tik siaubo kino mėgėjams, bet ir kino gurmanams, kurie gal siaubo kino nelabai temėgsta. Turiu įtarimo, kad patiks.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tušti namai" / "3-iron" / "Bin-jip"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti bene paties garsiausio Pietų Korėjos režisieriaus Ki-duk Kim filmą „Tušti namai“ (angl. 3-iron) (2004). Na, filmas laikomas vienas iš stipriausių šio režisieriaus darbų, bet vėlgi, man vėl nepralenkė meditacinio pobūdžio ir itin estetiško, budistinio jo filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (2003). Po labai patikusios „Pietos“, bet nuvylusios „Mėbijaus juostos“, žinojau, kad vis tiek grįšiu prie senesniųjų šio režisieriaus darbų peržiūros.

„Tušti namai“ vėl sugrąžina Ki-duk Kim kaip subtilųjį režisierių. Iš esmės man patiko šis filmas, nors pradžia gana nuobodoka. Aišku, patraukia savo mįslingomis užuominomis, kurios gal ir banalokos, bet žinant režisierių, žinai, kad iš viso to kažkas būtinai išsirutulios. Taip nutiko ir šįkart. Kaip visada ėmiau klausti – kodėl jo personažai vienaip ar kitaip elgiasi, ar tai įprastą Azijos kultūrai, ar tai motyvuota? Čia kaip visada personažai kalba labai nedaug, o pagrindinis personažas net neprabyla visai, todėl retkarčiais įgauna filmas neregėto statiškumo, yra scenų, kada tikrai norisi, kad personažas mesteltų kokį nors žodį, nes atrodo taip, lyg turėtų kažkokį kalbos sutrikimą arba būtų apskritai koks nors nebylys.

Šiaip daug gražių rytietiškos kultūros niuansų, tradicijų, tačiau meilė ir yra tikriausiai meilė visoje Žemėje. Išskirtinė raiška, įdomi režisūra, scenarijus ir mintis. Tik patekus pagrindiniam personažui į kalėjimą, man ėmė po truputį vertis šio filmo prasmės, kai žmogus tampa šešėliu, kai ir taip jis mažai kalbėjo. Labai įdomios perifrazės, kartais, rodos, visiškai neįtikinamos, sukuria visiškai simbolinį, netgi magiško realizmo filmo įspūdį. Patiko, tikrai patiko, bet man asmeniškai tai nėra pats geriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela