Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alejandro Zambra "Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas"

 

Alejandro Zambra. „Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 120.

 

Sveiki,

 

2022 savo literatūrinius metus pradėjau su leidyklos Rara knygų asortimentu ir šįkart susipažinau su Čilės rašytoju Alejandro Zambra (g. 1975) ir jo pirmuoju vertimų į lietuvių kalbą (vertė Alexander Bondarev) Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas (ispan. Bonsai / La vida privada de los arboles). Tai du garsaus ir pripažinto rašytojo apsakymai, kurie išmoningai knygoje pateikti veidrodiniais viršeliais t. y. apvertus knygą iš kitos pusės galima skaityti kitą apsakymą kaip naują kūrinį, tačiau abi istorijos pasakoja apie vieną ir tą patį subjektą Chulianą. Būtent su pirmuoju debiutiniu apsakymu Bonsai 2005 metais įsiveržia į Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, o po metų pristato ir Asmeninį medžių gyvenimą.

 

Su tokiais floros pasaulį žyminiais pavadinimais galima tikėtis itin glaudaus pasakojimo apie gamtą, kaip, pavyzdžiui, Richard Powers Medžių istorija, tačiau autorius absoliučiai nenagrinėja nei gamtos, nei medžių, nors keliais taupiais epizodais apie juos užsimena. Pasakojimo centre – jaunas vyrukas Chulianas, kurį iš abiejų apsakymų galima apibūdinti kaip vienišą vyruką, kurio gyvenimo ašį sudaro nuolatinė moterų kaita ir bandymai tapti tikru rašytoju. „Iš tikrųjų jis nenorėjo rašyti romano – norėjo tiesiog susikurti miglotą ir vientisą erdvę prisiminimams kaupti. Jis norėjo įdėti atmintį į maišą ir nešiotis šį tol, kol svoris sukniuždinsiąs jam nugarą (p. 29).“ Bonsai apsakyme Chuliano jaunystės dienos. Jis bando įsidarbinti teksto kompiuteriu rinkėju, sudaryti darbo sutartį su garsiu rašytoju, o šalia rutuliojama jo meilės istorija su Emilija, kuri galiausiai jį palieka ir išvyksta į Madridą, kuriame panyrą į beprasmį narkotikų gyvenimą ir galiausiai miršta. Chulianas bando terapinį procesą t. y. išgirdęs iš kažkur, jog tikras menas yra užauginti tikrą dekoratyvinį medį bonsai, jį nuolat prižiūrėti ir aprašinėti.

 

Antrojoje apsakymo dalyje tas pats Chuilianas po maždaug dešimties metų gyvena su kita moterimi vardu Veronika. Veronika ilgai negrįžta namo, o jis migdo jos dukrelę ištikimai laukdamas jos sugrįžtant. Kuo toliau, tuo tampa aišku, kad Veronika niekada nebegrįš, todėl jis pasakoja Danielai, jos dukrelei, istorijas apie medžius, tačiau kartu permąsto savo santykius su Veronika, prieš tai turėtus santykius su Karla... Jeigu kas nors skaitėte G. G. Marquez plonytį romaną Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes, galima sakyti, kad šių apsakymų ašis gana panaši t. y. nostalgiškai iš vyriškosios perspektyvos permąstyti savo seksualinį, šeiminį ir socialinį gyvenimą, įterpiant menininko realizavimo problematiką. Nieko nepridursi, siužetas daugiau nei banalus, jis vienkryptis, literatūroje gana nualintas XX amžiaus rašytojų ir ne paslaptis, kad būtent vyrų rašytojų. Vienišo vyruko, kuris yra meniškos prigimties, niekaip negali susikurti tvarių santykių, jį nuolat palieka moterys. Belieka svarbiausias šių apsakymo klausimas: kaip klasikinę istoriją papasakoti taip, kad ji suskambėtų kitaip?

 

Žvelgiant į apsakymo struktūrą ir pobūdį, ryškėja esminės A. Zambros kūrybos ypatybės. Viena ryškiausių yra pasakojimo fragmentiškumas, nėra vientisos struktūros. Pasakojimas sudurstytas iš kintančių laikotarpių, tarsi po trupinėlį, o trūkstamas veikėjo gyvenimo dalis nesunkiai skaitytojas užpildo įsivaizduojama čilietiška tikrove. Autorius modeliuoja dviprasmiškas tikroves, tarsi Chulianas perrašinėtų savo gyvenimą, todėl kartais nebeaišku, kur tikroji riba tarp pasakotojo ir veikėjo, ar tik ne Chulianas kuria pasakotoją nuolat sekmadieniais rašydamas savo asmeninį gyvenimą, kurį literatūriškai „prižiūri“ tarsi bonsai, jautriai ir fundamentaliai apsvarstydamas kiekvieną savo gyvenimo seismologinį virptelėjimą, lapelio prasikalimą, šakelės pasvyrimą. Iš tikrųjų bonsai yra išklaipytas medukai vazoje, jie neauga tiesūs ir yra tikras menas jį suformuoti tarsi architektūrą, todėl medžio paraleli sąsaja su Chuliano gyvenimu būtų tokia: ar gali užsiimti kruopščia filosofiška medžio kūrimo architektūra ir kartu prisiimti atsakomybę valdyti ir konstruoti savo paties gyvenimą?

Alejandro Zambra

 

Apsakyme esama ir įdomesnių pasakojimo semiotika, pavyzdžiui, pasakotojas pasakoja apie Chuliano vaikystę, kai šis su šeima žaisdavo Monopolį, o tuo pačiu pasakojimo dabartyje brėžiamos Santjago, Čilės sostinės gatvės, kurias veikėjas jau yra nugyvenęs, todėl vaikystėje žaistas Monopolis primena tam tikrą pranašystę, jog veikėjui bus lemta gyventi nuolat geografiškai kintančiose miesto erdvėse tarsi žaidžiant Monopolį, kitaip sakant, kiekviena gatvė – atskiras patirtas meilės romanas.

 

Apsakymuose išryškėja ir kasdienis kritiškas požiūris į Čilės socialinę santvarką, vienoje scenoje veikėjas pateisina, kad jo įdukra Daniela nemoka anglų kalbos, nes jų šeima nepataikauja imperialistinių šalių kalboms. Kitoje kritiškai išsako Čilės gyventojų netvarumą: „Bet Čilėje nėra taip jau baisu dėstyti italų poeziją nemokant itališkai, mat Santjagas pilnas anglų kalbos dėstytojų, nemokančių angliškai, ir dantistų, vargiai tegalinčių ištraukti dantį, ir asmeninių trenerių, turinčių antsvorio, ir jogos instruktorių, kurios nesugebėtų vesti pamokos prieš tai dosniai neįkalusios raminamųjų (p. 18).“

 

Abi Chuliano papasakotos gyvenimo atkarpos išmoningai sulietos: Chuliano tikrovę dengia jo galvoje nuolat dėliojama autobiografinių detalių prisodrinta kita istorija, todėl įspūdis toks, kad Chulianas nėra įsižeminęs, jis pasiklydęs tarp įsivaizduojamo užrašomo gyvenimo ir savo patirčių, todėl tikrovės nesėkmes, nelaimingas santykių atomazgas jis tarsi pateisina kaip rašomos knygos istoriją. Ar tai būdas menininkui išgyventi? O gal jis tik pateisina savo nesėkmingą gyvenimą? Užsiima saviapgaule? Sunku pasakyti, kadangi kiekvienas įžvelgs šiame pasakojimo prasmių akrobatikoje vis kitą pateisinimo perspektyvą.

 

Visgi knyga taupiai poetiška. Antrąjį apsakymą skaičiau klausydamas Lanos del Rey albumą Ultraviolence, kuriame daug melancholiškos psichodelinės muzikos garsų. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad abu pasakojimai šioje knygoje taip pat sukuria psichodelinio pasakojimo įspūdį, ypač, kai Chulianas ima įsivaizduoti ateities galimybes ir gyvenimo vingius, kaip Daniela skaitys jo parašytą knygą, kai ji ieškos savęs jo knygoje... Bet ar ne taip ir yra? Juk mes vis skaitydami knygas ieškome ne tik malonumo, bet ir to naujo savęs suvokimo. Knygoje ne kartą minima Lotynų Amerikos dainininkės Violetos Parros (1917-1967) dainos eilutė: „Lai mano sodo gėlės / tampa mano slaugėm (p. 50)“, kuri labai svarbi Chulianui, galima svarbi ir pačiam Alejandro Zambrai, kadangi šie žodžiai tampa ir esmine knygos paaiškinimo visrakčiu: kai žmonių gyvenimas toks nepastovus ir besikeičiantis, tave gali paguosti tie vienoje vietoje pasodinti augalėliai, kurie visada ištikimai laukia tavęs skausmingą valandą, nepriklausomai nuo to, kas ir koks tu esi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis: aukštyn kojom" / "Hotel Transylvania: Transformania"

 

Sveiki,

 

Ketvirtoji animacinio filmo serijos dalis „Monstrų viešbutis: aukštyn kojom“ (angl. Hotel Transylvania: Transformania) (2022) vėl sugrąžina (jeigu neklystu, jau 4 sykį) mums, kurie žiūrėjo nuo pirmosios dalies, tuos pačius animacinius veikėjus. Vampyrui, viešbučio savininkui, sukanka 125 metai, jis kantriai kenčia žento netobulai suruoštą šventę ir jau ketina savo mylimosios paragintas išeiti į pensiją, tačiau išgirsta iš žento apie viešbučio modernizavimo pertvarkas. Nepaisant to, vampyras dar parodo, kad yra šiek tiek žmogafobas ir nelabai norėtų žmogui perduoti viso gyvenimo verslą...

 

Žentas irgi nepėsčias, jis pasiverčia monstru su stebuklingu akmeniu, galiausiai akmuo sugenda ir jiems tenka keliauti į Pietų Ameriką naujo... Žodžiu, filmas „susmaigstytas“ ant kelių probleminių ašių. Viena iš jų – socialinė: kaip priimti kitokius savo monstriškoje terpėje? Ir stebuklinės personažo išorinės bėdos: kaip atvirsti tuo, kuo buvai? Istorija gana primityvokai vystoma šiomis linkmėmis, perteikiant baisuoklio vampyro infantilias ir komiškas reakcijas. Šis „koziris“, jeigu jį galima tokiu laikyti, dominuoja beveik be išimties visuose amerikiečių animaciniuose filmuose.

 

Kitą vertus, nebūkime pretenzingi, šis filmas išartikuliuotas pagal šabloną (tarsi iš natų), nieko originalaus nepateikia, o ir tam tikri nuotykiai, kad ir nuspėjami bei (ypač finale) didaktiškai erzinantys, visumoje filmas turi savo ašį, savo šeiminį žiūrovą, kurie tikisi labai lengvo pramoginio nuotykio su banalia, bet net septynmečiams suprantama pamokoma žinute. Toks filmas ir yra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Kas yra viežlybieji, būrai, nenaudėliai ir ponai? (Kristijonas Donelaitis poema "Metai")

Sveiki,

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ sudėtingai paskaitomas pirmasis grožinis lietuviškai parašytas kūrinys, nes jame pilna nesisteminių ir bendrinei kalbai nepriskiriamų žodžių. Pravartu turėti šiaip jau sudarytą šiuolaikinį „Metų“ žodynėlį. Suvokti kiekvieną žodį svarbu, kad išryškėtų vientisas autoriaus meninis pasaulis.

 

Nepaisant archajiško žodyno, autorius taip pat naudoja ir socialinius luomus įvardijančius to meto žodžius. Būrus jis poemoje vadina tuos baudžiauninkus, tarnaujančius ponams. Poemoje jie skirstomi dvejopai: į viežlybuosius ir būrus nenaudėlius. Viežlybieji būrai yra dori, turintis moralinius ir religinius įsitikinimus, kurie paremti krikščioniško pasaulio vertybėmis. Tokie poemoje yra Krizas ir Pričkus. Nenaudėliai būrai yra tie, kurie vagia mišką, išsisukinėja nuo darbų, geria ir visaip kitaip pažeidžia krikščioniškojo pasaulio vertybes. Tokie veikėjai yra Dočys, Enskys ir Slunkius.

 

Ponai visi vaizduojama išskirtinai ydingi. „Gerasis“ ponas irgi egzistuoja, bet poemoje jis minimas, kaip pernai miręs. Ponai apskritai gyvena nuodėmingą gyvenimą, nuolat apsivalgo ir su būrais elgiasi žiauriai ir neteisingai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Carson "Raudonos autobiografija"

 Anne Carson. „Raudonos autobiografija“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 160.

Sveiki,

 

1998 metais pasirodęs kanadiečių rašytojos Anne Carson (1950) kūrinys Raudonos autobiografija (angl. Autobiography of Red) beregint tapo postmodernizmo klasikiniu pavyzdžiu, kaip į mažos apimties kūrinį galima sulipdyti istorinius faktus, fikciją, pačius įvairiausius žanrus ir jų formas. Skaitant Rara leidyklos išleistą kūrinį, kurį į lietuvių kalbą mums išvertė Alexandra Bondarev, darosi sudėtinga apibrėžti šio kūrinio tinkamą žanrą ir įvardyti tinkamą nišą. Iš vienos pusės knyga tokia postmoderni, kad vien perprasti jos struktūrą ir vidinę logiką reikia laiko.

 

Nedidukėje pačioje žinomiausioje savo knygoje autorė sukuria fiktyvią autobiografiją, remdamiesi Antikos laikų kūrėjo Stesichoro išlikusio kūrinio apie raudoną pabaisą Gerijoną, kurį per dešimtąjį savo žygį Heraklis nužudo. Nors raudona sparnuota pabaisa, atrodo, nieko blogo nepadarė, Heraklis nudaigoja saloje esančias karves, raudonos pabaisos šuniuką ir patį Gerijoną. Autorė Stesichorui skiria ypatingą vietą, tikriausiai tarp savo atraminių autorių – Homero ir Gertrūdos Stein. Pasak legendos, pats Stesichoras buvo apakintas Trojos gražuolės Helenės, nes šis savo kūryboje atsiliepė apie ją negražiai... Kuo skiriasi Stesichoras nuo aklojo Homero? Ogi tuo, kad jis susigrąžina regėjimą atgailaudamas. Autorė taip pat išskiria iš jo kūrybos fragmentus, kurie turėjo papasakoti kiek kitokią Raudonos pabaisos istoriją, kadangi ši per amžius sudūlėjo, pasimetė, ji ryžtasi atstatyti neteisybę ir suteikti Raudonai kitą balsą.

 

Ką galima rekonstruoti iš skurdžių užuominų? Autorė yra Antikos literatūros profesorė, ji išmoningai pasakoja visai kitą istoriją apie Raudoną pabaisą Gerijoną, kuris gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. „Ar daug berniukų manosi esą / Pabaisos? Bet mano atveju aš teisus tarė Gerijonas / Šuniui jiedu sėdėjo ant skardžio Šuo žvelgė į jį / Su džiaugsmu (p. 20).“ Esminis viso kūrinio klausimas (nors jų kyla daug) visgi, mano galva, yra ką reiški būti kitokiu? Po pateiktų išlikusių originalių fragmentų, autorė kuria Gerijono paveikslą. Iš pradžių pasakoja, kaip Gerijonas su broliu eina į mokyklą, kurioje pasireiškia visi Gerijono autizmo bruožai. Galiausiai skaitytojas pradeda suvokti, kad galbūt tai ne autizmas, o tas prigimtinis kitoniškumas. Gerijonas – raudonas, po savo drabužiais slepia sparnus. Augdamas yra priverstas tenkinti vyresniojo brolio seksualinius įgeidžius, kęsti nepritapimą mokykloje, motinos silpnavališkumą, o galiausiai būdamas paaugliu sutinka jaunuolį vardu Heralis, su kuriuo užmezga romaną...

 

Nors originalioje istorijoje Heraklis nužudo Gerijoną, šioje alternatyvioje istorijoje autorė kuria vienoje plotmėje LGBTQ+ meilės istoriją tarp jaunuolių, o iš kitos – žaidžia, interpretuoja žudančios meilės istoriją. Pamažu Gerijonas ima pažinti pasaulį, domisi menu ir fotografija. Heraklio namuose daug klausosi apie ugnikalnius. Pastarasis pavaizduotas ir ant šios knygos viršelio. Heraklio namai lyg ir paprasti, žmogiški, kurioje nuolatos sutiksi močiutę ir antrame aukšte esančią mamą, o iš kitos – tai dievų buveinė. Ugnikalnis ir jo karšta lava iš esmės rezonuoja su Gerijono spalva ir prigimtimi. Ar jis gimęs iš ugnikalnio lavos, todėl toks raudonas? Ieškodamas egzistencinių atsakymų Gerijonas išvyksta į Buenos Aires, Argentiną, ir ten kurį laiką gyveną, kol jis vėl sutinka Heraklį ir jo naująjį Andų kalnų draugą. Visi trys, įsivėlę į meilės ir geismo trikampį, leidžiasi į Peru provinciją, kur vietos gyventojai tokius kaip Gerijonas laiko prakeiktaisiais ir jų saugojasi. Autorė į savo pasakojimą įpina ir Lotynų Amerikos mitologijos.

Anne Carson

 

Visgi šis kūrinys, kurį būtų galima skaityti kaip modernų romaną, o kai kada kaip poemą, skaitomas asociatyviai. Nuolatos balansuojama ant netikrumo ribos. Tai tarsi idėjų romanas, kurio ritmą ir mintį plėtoja tikrovės neapčiuopiamumas. Autorė integruoja Antikos veikėjus taip, tarsi vienu metu jie būtų žmonės, o kitą – jau mitologinės būtybės. Nesvarumo būsena ir pasakojimo turbulencija sukuria daugiasluoksnį literatūrinį pasakojimą, kuriame veriasi istoriniai, kultūriniai, socialiniai kontekstai, sužiba intertekstualumas. „Heraklis paaiškino, kad jiedu su Ankašu keliauja po Pietų Ameriką /drauge įrašinėdami ugnikalnius. / Čia filmui, – pridūrė Heraklis. Apie gamtą? Ne visai. Dokumentika / apie Emili Dikinson. / be abejo, – tarė Gerijonas. Jis stengėsi pritaisyti šitą Heralį prie to, kurį pažinojo. Mano vulkaną dengia žolė“, – / tęsė Heraklis, – vienas jos eilėraščių (p. 113).“

 

Knygoje taip pat yra ryškių aliuzijų į žymiausius Antikos filosofus, kurių idėjas pagrindinis veikėjas savaip išgyvena, ieškodamas gyvenimo tiesos. Galiausiai simboliška pabaiga apie Andų ugnikalnių papėdėje kepamą duoną išvengia Heraklio tiesioginio žudymo. Ir tai keista, nes ilgai po perskaitymo grįžinėjau prie atomazgos ir bandžiau suvokti, kodėl ji tokia. Galiausiai tikriausiai aiškaus atsakymo ir nėra. Gerijonas priartėja prie ugnikalnio ugnies, prie savo tikrosios prigimties, regi ir mato, priima pasaulį ir savo baisumą tokį, koks jis yra. Gerijono gera širdis, jis jautrus ir jo monstriška išvaizda neatitinka prigimtinio jautrumo. Ši fiktyvi autobiografija tarsi įsiterpia iš laiko nuotolio į Antikos literatūros nišą ir byloja tuo balsu, kurio stigo anų laikų literatūroje. Galgi tos visos pabaisos ir monstrai, kurių bijome, kuriais šlykštimės ir džiaugiamės, kai herojai pusdieviai juos pribaigia kaip pasaulio blogio pradą, iš tikrųjų yra nesuprasti ir neišgirsti. Galbūt jiems (čia labai tinka tas Gerijono homoseksualumas) iš tikrųjų įkūnija grožio ir žiaurumo stereotipinius šablonus, įsitikinimus tiek literatūroje, tiek realiame gyvenime.

Galiausiai knygos pavadinime esantis būdvardis tampa vienu iš tūkstančių kitų būdvardžių, įsiterpiančių tarp veiksnio ir tarinio, tarp veiksmo ir subjekto. Koks galingas kartais yra būdvardis, kuris gali suartinti ir tuo pačiu atskirti nuo pasaulio. Veikėjas nagrinėja laiką ir jo prasmę, bando suvokti, kaip laikas veikia, pasitelkęs mokslinius apibrėžimus apie taškus ir judėjimą erdvėje, tačiau iš tikrųjų veikėjas už šio klausimo turi ir tą tikrąjį, knygoje neištartą: kodėl mes gyvename tik tam tikrą skirtą laiką? Ilgą laiką laukiau sprogimo, ugnikalnio išsiveržimo, Heraklio dešimtojo žygio ir Gerijono galo, tačiau tam tikroms istorijoms, kad ir kokios jos būtų panašios į antikines, nelemta pakartoti tokios pačios lemties. Autorė tyčia nieko nesusprogdina, ugnikalniai tyliai rusena, Gerijonas toliau sau gyvena nuolat kintančiame savivokos pasaulyje; kol Antikiniuose mituose dažniausiai viskas išsprendžiama herojų pergalėmis ir mirtimi, šioje alternatyvioje šiuolaikinio Gerijono visatoje leidžiama patyrus dvasinį lūžį atsitiesti ir pradėti viską iš naujo. Vilties kupina istorija apie nelengvus gyvenimo procesus.

Išmoningai parašytas kūrinys, kuris stebina savo neapčiuopiamumu, autorės gebėjimu kurti originalią realybę, kuri perteikia galimai istorijos tėkmėje prislopintus ir kiek nepatogius balsus ir nepopuliarius žiūros kampus. Antiką „įvilkdama“ į šiuolaikinį gėjų meilės istoriją, ji moderniai perteikia tai, ką kritikai įvardija kaip „tolimo artumo paradoksą“ susiedama tiek literatūrą, tiek žmogaus brandos amžinąsias problemas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Michael Buble – To Be Loved [Vinyl, LP] (2013)

 
Informacija apie albumą: Michael Buble – To Be Loved [Vinyl, LP] (2013)

Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor – The Song Diaries [Vinyl, 2LP] (2019)

 
Informacija apie albumą:  Sophie Ellis-Bextor – The Song Diaries [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Hurts – Faith [Vinyl, LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Hurts – Faith [Vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Hurts – Desire [Vinyl, LP] (2017)

 
Informacija apie albumą: Hurts – Desire [Vinyl, LP] (2017) 

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Kylie Minogue [Vinyl, LP] (1994)

 
Informacija apie albumą:  Kylie Minogue – Kylie Minogue [Vinyl, LP] (1994)

Vinilinė plokštelė: Elton John – The Lockdown Sessions [Vinyl, 2LP] (2021)

 Informacija apie albumą: Elton John – The Lockdown Sessions [Vinyl, 2LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Mariah Carey – Merry Christmas [Vinyl, LP] (1994)

 
Informacija apie albumą: Mariah Carey – Merry Christmas [Vinyl, LP] (1994)

Vinilinė plokštelė: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

 
Informacija apie albumą: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

Vinilinė plokštelė: Coldplay – Kaleidoscope EP [Vinyl, LP] (2017)

 
Informacija apie albumą: Coldplay – Kaleidoscope EP [Vinyl, LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Coldplay – A Head Full of Dreams [Vinyl, 2LP] (2015)

 
Informacija apie albumą: Coldplay – A Head Full of Dreams [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Clodplay – Ghost Stories [vinyl, LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Clodplay – Ghost Stories [vinyl, LP] (2014)

Filmas: "Didžioji laisvė" / "Grosse Freiheit" / "Great Freedom"

 

Sveiki,

 

Aktorius Franz Rogowski tikriausiai po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip „Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“ (2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021), kurį režisavo Sebastian Meise.

 

Istorija pasakojama trimis laiko atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę, priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams, kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...

 

Įsimintinas bebaimis veikėjas nė nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo, atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo, nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.

 

Šiame charakteringame filme išryškinti gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką, kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas (trumpametražis): "Pasiruošk su manimi" / "Get Ready With Me"

 

Sveiki,

 

Tokių trumpametražių filmų kaip švedų režisieriaus Jonatan Etzler „Pasiruošk su manimi“ (angl. Get Ready With Me) (2018) nepamatau daug. Vengiu trumpametražių dėl paprasčiausių priežasčių, o ypač dėl stereotipų, kad „ką čia per pusvalandį galima spėti įsijausti ir apmąstyti?“. Tačiau kaskart tais retais atvejais įsitikinu, kad be reikalo. Prieš pat Kalėdas LRT išleido tris trumpametražius, skirtus jaunimo pasaulio problematikai perteikti ir vienas iš buvo „Pasiruošk su manimi“ (Kurį laiką filmas dar bus talpinamas ČIA, todėl galite pasižiūrėti).

 

Filmas puikiai tinka klasės valandėlei, pilietiniam ugdymui, literatūros pamokoms, gilesnėms ir aktualesnėms diskusijoms apie nuolat technologijų veikiamą jaunuomenę. Istorija filme pasakoja apie mokinę Vendelą, kuri turi savo asmeninę portalą YouTube kanale ir svajoja, kaip ir daugelis pradedančiųjų mėgėjų influencerių, apie armijas sekėjų ir komentatorių. Jaunoji Vendela per pamoką pristato mokytoją Luką sujaudinusį ir šokiravusį vaizdo įrašą apie tai, kaip reikia taisyklingai persipjauti venas. Mokytojas jaunystėje pats tuo užsiėminėjo, todėl besąlygiškai ima išgyventi dėl mokinės, beldžiasi į jos namų duris, seka jos profilį, pats nesuprasdamas, kad tampa tik menkos savivertės, bet internetinės sėkmės besivaikančios naujos kartos manipuliatorės auka.

 

Filme scenos „susluoksniuojamos“ gana šokiruojančiais probleminio kartų elgesio išsišokimais, kuriuose randasi nemažai mūsų tikrovės. Režisierius taip pat scenas bando sujungti simboliais (kruvini beržai, per religines giesmes norinčią nušokti mokinę), tačiau filmas didžiąją savo dalimi gana tikroviškas ir įtikinamas. Silpnų nervų pedagogas trokšta apsaugoti ir ginti, o nekaltą aukos avele apsimetusi mergioti iš jo pasipelnyti socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinis medijų dėmesio troškulys verčia net pilkiausiuosius griebtis kraštutinumų dėl populiarumo, nes kitaip nesi įdomus niekam. Naujas žmogaus tikrovės vertės ir pripažinimo matas nebėra nauji Dolce and Gabana bateliai, tai persikėlė į internetą: kuo gali sudominti šokiruodama(s) aplinkinius savo vaizdo įrašais?

 

Šiaip filmas stiprus dėl savo aktualijų. Kad ir kaip bežiūrėtumėte (jautresnį gali ir šiek tiek šokiruoti), filme galime ieškoti ne tik socialinių tinklų elgseną formuojančių faktorių, veikiau tai tik rezultatas. Galima analizuoti veikėjos santykius su motina (ji sudaužo telefoną, bet ir vėl nuperka naują, kad mergina kartotų tą patį), galima diskutuoti apie pedagogo tinkamą elgesį (kodėl jis elgiasi šitaip? kodėl nesikreipė į tos srities specialistus? Kodėl joks suaugęs nevertino patyčių iš mokytojo ir t. t.). Galima kalbėti apskritai apie tapatinimąsi su trauma ir šiuolaikinio jaunimo antipatijos jausmą žmogiškiesiems dalykams... Šiaip vertas pusvalandžio filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Čia galite originalo kalba peržiūrėti visą filmą (su angliškais titrais).

 

Jūsų Maištinga Siela