Sveiki, knygų gurmanai,
Skaitydamas naujausią rašytojos Ann
Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House)
prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros
dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė
Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau,
tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių
romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos
sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau
su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo
pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai,
netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir
naujausiame romane.
Olandų namas –
tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės
iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus,
jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po
karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų
namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj,
kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl
ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti
skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai
didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo
pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas
numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams
Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie
yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai
pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir
kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų
interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris
dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą
iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant
ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.
Nuostabus romanas, jau perkopęs 50
puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš
pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir
tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie
brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš
tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina,
vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies
jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės
istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o
vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios
šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.
Kaip ir romano pavadinime, taip ir
pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas
namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis.
Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo
išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos
ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas
nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir
paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas
namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį
gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą
dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį.
A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai,
manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į
savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi
buvo gyvi ir kitokie.
Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa
gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir
juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą
studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir
paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad
ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant
kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai
taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.
Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų
yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų
perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip
keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena,
bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas
apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas
nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau
amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga,
2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva
patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su
savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su
Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima
Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie
kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“
Vienas keisčiausių ir daugiausia
klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai
kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką
autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo
vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir
skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir
kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi
keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų
prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas,
o kas ne.
Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų
našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog
panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu,
įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad
nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi
savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai
klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers
bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas
prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir
jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A.
Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug
niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia
didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti
gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą