Sveiki,
Aktorius Franz Rogowski tikriausiai
po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino
aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip
„Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“
(2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima
teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo
vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021),
kurį režisavo Sebastian Meise.
Istorija pasakojama trimis laiko
atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už
homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties
šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten
likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės
atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę,
priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo
prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams,
kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų
kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja
jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais
kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug
prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi
į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus
ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...
Įsimintinas bebaimis veikėjas nė
nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai
netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius
santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo,
atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl
natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas
apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per
rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir
suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo,
nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į
laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę
nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.
Šiame charakteringame filme išryškinti
gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera
režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog
nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste
byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką,
kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti
žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ
pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir
įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir
požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad
visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia
kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę
empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą