Sveiki,
Vienas naujausių pripažinto ir
žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“
(angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis
režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus.
Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš
kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą
ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip
Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius
personažus šiame filme.
Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir
jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio
garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi
drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos
šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet
gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš
geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba
apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi
lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma,
filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis
Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo
dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno
pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.
Nepaisant visko, įsiminė M. Streep
sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir
kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas
negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas
daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt
lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys
trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja
nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą
asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis
nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo
gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną
išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės
sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“
vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai
stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą