Filmas: "Jaunatis"

Sveiki mielieji, man penktadienis buvo išties labai turininga diena, spėjau pabuvoti ir filmo „Jaunatis“ premjeroje. Kaip žinote kinas yra kone pati populiariausia meno šaka, į kurį suplūsta daugiausiai žmonių, tokio dėmesio nesulaukia net dailės parodos, nei dramos teatrai, nei kitos menų šakos. Nenuostabu, kad po labai sėkmingo filmo „Saulėlydis“, tęsinys „Jaunatis“ susilaukė beprotiško pasisekimo. Jaunimas tiesiog saldžiai alpsta dėl vampyrų, nors dar prieš keletą metų visi tik ir traukė į save Hario Poterio magiškus burtus. Žmonėms patinka magiški dalykai, už tai jų negalima kaltinti ar smerkti. Iš pačios aukščiausios kino teatro ložės teko stebėti „Jaunatį“, nesibaigiančios mirtingosios ir vampyro meilės istorijos. Pakomentuosiu ir salės reakcijas, kurios kėlė man didelį juoką. Ypač merginų reakcijas pamačius pusnuogį raumeningą vaikino kūną. Visos kone išsiskietusios kaip vištos alpėjo, atrodė, kad pagrindiniams vyriškos lyties aktoriams atiduotų savo kūną nė nemirktelėjusios. Nemažiau bandos jausmą pagavę kvatojo ir iš vieno kvailelio, kuris juokėsi be priežasties, o iš paskos savo nevalyvu juoku užkrėtė pusė salės, o žemiau sėdinčioji eilė tik ir blizgino į akis savo prabangiais spalvotais mobilaizeriais, trukdydami mėgautis filmu. Nepaisant visų humaniškumo kultūrinių trūkumų, man filmas patiko. Aišku, buvo tokių scenų, kurios galėjo labai greitai užbaigti. Romantinės scenos, kurios beveik nieko, mano akimis, naujo nepasakė, buvo ištęstos iki begalybės. Kur kas įdomiau buvo nagrinėti vampyrų įstatymus, kraugeriškus vilkolakių ir vampyrų susitarimų peripetijas ir Belos šaltakraujišką balansavimą tarp mistinių būtybių, sergant nesibaigiančia depresija. Prie visko buvo labai gerai suderintas filmo niūrumas, tas tirštai apsiniaukęs dangus, po kuriuo kaip po prekybos centru trainiojasi vampyrai ir vilkolakiai tarp miškų ir žmonių. Viską netikėtai pakeičia saulėtoji Italija, kuriame mane pašiurpino vampyriškoji herarkija, kuri į savo požemius atsivilioja turistų grupes ir skaniai pasisotina jų klyksmais ir krauju. Dar vienas kabliukas užmetęs intrigą buvo Belas mokėjimas atsispirti vampyriškoms galioms. Niekas nesugeba skaityti jos minčių ir nukreipti kitų vampyriškųjų galių. Kuo ta Bela tokia ypatinga? Šioje dalyje tai neatskleidžiama, belieka laukti tik sekančios filmo dalies „Užtemimo“. Dabar sėdžiu ir mąstau, kur yra ta riba tarp gero ir populiaraus kūrinio ir nepažabotos laukinės komercijos ir totalaus šlamšto. Kur yra ta riba kai geras kūrinys ir „totalus prifarširuotas briedas“ yra suplakama taip gardžiai, kad sunku atskirti nuo šedevro. Galiausiai turime mokėti individualiai atsirinkti, kas mums priimtina. Galiu pasidžiaugti nors tiek, kad kinas kol kas vis dar gyvena savo aukso amžių ir yra be galo populiarus. Nenustebčiau, kad sekančioji „Užtemimo“ dalis bus dar labiau laukiama ir dar labiau populiaresnė. Neseniai Lietuvoje išversta jau ketvirtoji žymios amerikiečių sagos rašytojos knyga „Brėkštanti aušra“. Nereikia nė sakyti, kad ši knyga tuoj bus visų topų viršūnėse. Kaip keista, kad paskui knygą arba paskui filmą glaudžiai susikabinusios skirtingos menų šakos tempia viena kita už ausų ir kelia į viršų. Šį dešimtmetį labai glaudžiai bendrauja kinas ir knyga, dailė su muzika. Ar galime ateityje laukti šių menų šakų susidvejinimo? Galbūt belieka tik pagyventi ir pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela

Vandai Juknaitei sukanka 60 metų!

Sveiki mielieji! Šį penktadienį teko garbės pabūti savo mielos dėstytojos Vandos Juknaitės vakare. Mūsų mylimai rašytojai sukanka 60 metų, bet vis dar kuo puikiausiai supranta humorą ir, atrodo, atradusi gyvenimo pilnatvę. Vanda Juknaitė Lietuvoje puikiai žinoma kaip rašytoja parašiusi "Stiklo šalis", "Šermenys", "Išsiduosi. Balsu" ir "Tariamas iš tamsos". Po paskaitų Juknaitė skubėjo į savo garbei rengiamą vakarą „N klausimų Vandai Juknaitei“, nors iš tikrųjų jos gimtadienis šį šeštadienį, bet rašytojų sąjunga ir VPU atstovybė surengė nepakartojamą penktadienio vakarą su rašytoja ir jos buvusiais mokiniais (Mindaugu Stasiuliu (Saulėnu), rašytoju Antanu Šimkumi ir t.t.) Buvę mokiniai nestokojo gerų klausimų savo buvusiai dėstytojai. Klausimai buvo susiję ir su pedagoginiu darbu, ir su asmeniniu, ir šiaip humoristiniai, pvz.: ar esate užsiregistravusi facebook?). Vanda Juknaitė ir tą vakarą nestokojo savo nuostabios iškalbos ir pasidalijusi savo pastarųjų metų sukrėtimais. Ji pasakojo istoriją apie žmogiškumą (kuris aktualus jos kūryboje) ir apie tai, kaip spalio mėnesį ji lankėsi kalėjime ir turėjo bendrauti su kaliniais, nuteistais iki gyvos galvos. Kaip tai buvo sunku ir kokią įtampą išgyveno bijodami pažiūrėti viens kitam į akis. Tą vakarą Juknaitė vėl nestokojo savo „legendinio“ juoko, kuris iš pradžių gąsdina pirmakursius, daug šypsojosi ir atrodė kaip niekad patenkinta savo metų tėkme. Atrodo visą gyvenimą vargusi ir vienatvėje nemažai gyvenusi rašytoja, sulaukusi 60 draugų susirado į valias, nes jos laukė pilnutėlė salė. Smagu buvo pabuvoti tokioje sueigoje, kuriame sukosi nemažai žinomų - literatų ir kitų menų atstovų. Vakare taip pat viešėjo dailėtyrininkė ir J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė, filosofė Jūratė Baranova, Vandos Juknaitės kolegos iš VPU universiteto, Lietuvos sąjungos rašytojai. Iš tikrųjų man teko pabuvoti pirmą kartą Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje, kurioje buvo ir tarpukario meto garsioji Lietuvos lakštingala Salomėja Nėris ir kiti. Iš tikrųjų tą rašytojų būstinė ir dvelkia ta kultūra, kurios niekada nesinori liautis semtis į save. Ir vakaras vykęs po nuostabiomis ir puošniomis lubomis tik skleidė pagarbą rašytojų luomui. Ir nenorėjau sutikti su to vakaro pasisakiusiu vienu rašytoju Donatu Petrošiumi, kuris teigė, kad literatūra dabar yra vien tik komercija ir nieko daugiau. Taip, yra ir komercinių dalykų, bet šalia jos egzistuoja ir kitokia literatūra, kuri nedvelkia populizmu, o atvirkščiai, skaidrina individualią žmogaus dvasią, kurią raidėmis ant popieriaus gebame kiekvienas atsigaminti, įkvėpti gyvybės. Na kas ta knyga be gyvo skaitančio žmogaus? Kas tas žmogus, kuris nenori skaityti knygos? Juknaitė pasakė nuostabią kalbą apie knygą ir jos gyvybingumą apie kultūros barų puoselėjimą ir neužmirštumą. Kas žino ant kiek išliks knyga vertinga kaip žmonijos paveldas, kai jas nuolatos keičiame internetu. Juk knygas dabar skaitome net per kompiuterį! (Nekalbu apie finansines galimybes, nes knygos irgi kainuoja), bet kalbu apie besikeičiantį pasaulį. Nors Vanda Juknaitė sulaukusi 60 metų lyg ir turėtų gręžti mintimis atgal į praeitį ir viską permąstyti iš naujo, bet ji daro atvirkščiai - daug kalbėjo apie ateitį ir tolimesnę humaniškumo, menininko, lituanistų ir rašytojų raidos likimą. Džiaugiuosi galėjęs sudalyvauti šiame renginyje! Kaip ir visi kultūriniai renginiai, skatinantys humaniškumą, atskleidžiantys žmogiškumo vertybes yra vertos egzistuoti. Šis vakaras buvo vienas iš tokių.

Jūsų Maištinga Siela

Lapkritis - plaučio vėžio mėnuo

Sveiki mielieji! Vakare lėtai slinkau Gedimino prospektu, šiltas ir šiek tiek drėgnas oras teikė nuostabią nuotaką. Aplinkui tarytum užtrauktukai zujo žmonės ir buvo nepaprastai gera tarp visų tų magiškų Vilniaus šviesų bei lengvai atsipūtusių žmonių. Tolumoje pamačiau baltas palapines ir nutariau prieiti ir pasižiūrėti, kas gi čia dedasi! Ogi tai – nuotraukų paroda! Palapinėje stovėjo dvi didelės garso kolonėlės, pro kurias ėjo kvėpavimo ritmas – prisipildantys plaučiai ir tuštėjantys plaučiai. O visa nuotraukų paroda buvo susijusi su plaučiais. Prie baltosios palapinės stovėjo vyras, dalijantis skrajutes apie plaučių vėžį. Pasirodo, kad plaučių vėžys yra viena iš pagrindinių ligų, dėl kurių miršta žmonės ir kasmet šia liga suserga 1,3 milijono žmonių, pvz.: 2006 metais Europoje vien nuo šios klastingos ligos mirė beveik pusė milijono žmonių. Ir kas liūdniausia, kad 80-90 procentų plaučių vėžio atvejų sukelia rūkimas, o šalia būnantys žmonės (pasyvus rūkimas) sukelia 25 procentus. Todėl tie, kurie rūkantys giriasi, kad neva nerūkantiems labiau kenkia, iš tikrųjų taip nėra. Pasyvus rūkimas kenkia žymiai mažiau, bet jis taip pat yra žalingas. Visa nuotraukų paroda, kurioje pavaizduoti miesto aplinka, jūra, paukščiai ir t.t. yra vienaip ar kitaip susiję su plaučiais. Paroda – spalvinga, įdomi ir nuotraukos yra gyvos, dinamiškos. Žmonės mielai susidomėję lauko palapinėje apžiūrinėjo nuotraukas ir galiu pasakyti, kad aplinkui bent jau tuo metu nemažiau nė vieno rūkoriaus, kuris prie šios garbingos akcijos būtų taip žemai nusiritęs. Pavyko užfiksuoti kelis kadrus, juos pridedu.

Jūsų Maištinga Siela

Po Seimo langais bučiavosi jaunuoliai, pasipiktinę homofobija Lietuvoje

Sveiki mielieji! Vilniuje įvyko įdomus manifestas, apie kurį sužinojau tik iš laikraščių. Lietuvoje kol kas to dar nebuvo, kad kova su homofobija būtu išreikšta tokiais būdais. O jūs išdrįstumėt tokiais būdais ginti tuos, kurie negali apsiginti nei prieš liaudį, nei prieš įstatymus svarstančius seimūnus? Jau numanau, kad šios akcijos dalyviai kokiuose Šiauliuose, Kaune ar Panevėžyje būtų žaibiškai nušvilpti, bet sostinėje jie surengė tikrą manifestinį pasirodymą, pridedu straipsnį:

Ketvirtadienio pavakarę prie Seimo rūmų homoseksualams tolerantiški jaunuoliai surengė akciją „Bučiniai kovai su homofobija“, kurios metu keliolika vaikinų ir merginų atvirai bučiavosi su tos pačios lyties atstovais tiesiai po parlamento langais. Į aikštę prie Seimo subėgo keliolika jaunuolių, kurių nugaras puošė tokie užrašai, kaip „Lesbė“, „Pederastas“, „Iškrypėlis“, „Gaidys“ anglų bei lietuvių kalbomis. Netrukus kelios poros vaikinų ir merginų puolė glamonėtis ir bučiuotis. Iš pradžių po du, vėliau – ir po tris. „Sharing is caring“, – sušuko trys merginos, prieš suglausdamos lūpas (angl. „Dalintis reiškia rūpintis“). Mes norime parodyti, kad gali būti ir vienalytės šeimos, – sakė V.Juknelis.Po kelių intymių minučių jaunuoliai patraukė arčiau Seimo ir tęsė „bučinių akciją“ prie pat senuosius Seimo rūmus juosiančios tvoros bei parlamento ženklo. Vykstant akcijai, Seimo rūmų prieigose pasirodė ir parlamento apsauginiai. Tačiau juos sudomino ne intymi akcija, o neleistinoje vietoje žurnalistų pastatytas automobilis. Jį patraukus, apsauginiai grįžo į Seimo rūmus. Akcija nesudomino ir parlamentarų – pabendrauti su tolerantiškais jaunuoliais nepanoro nė vienas Seimo narys, mat tuo metu vyko plenarinis posėdis. Abejingai jaunuolius nužvelgė ir pro šalį atsitiktinai ėjęs „tvarkietis“ Julius Veselka. Akciją organizavo žmogaus teisių aktyvistai iš Lenkijos, Baltijos ir Šiaurės šalių. Tos pačios lyties atstovų bučiniais prie Seimo jie siekė atkreipti dėmesį į negerbiamas žmogaus teises Lietuvoje. Pavyzdžiui, jie piktinosi Seimo priimtais Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pakeitimais, kuriais numatoma drausti informaciją apie homoseksualizmą. Numatoma, jog minėti įstatymo pakeitimai įsigalios kovo mėnesį. Papildyta. Tačiau tuo akcija nesibaigė. Jau pradėjus skirstytis žurnalistams iš Seimo išėjo parlamentaras Rokas Žilinskas. Jis bučiniu apdovanojo netoliese stovėjusį homoseksualų aktyvistą su visų vaivorykštės spalvų vėliava. Skubiai prisistačiusi (Seimo apsaugos iškviesta akcijos dalyviams tramdyti) policija nežinojo ką daryti. Pastovėjo, surašė lietuviškai kalbančių jaunuolių duomenis (dauguma buvo užsieniečiai) ir pasišalino. „Lietuvos ryto“ televizijos reporterio K.Vaitkevičiaus paklaustas, kodėl pabučiavo vaikiną su gėjų vėliava, Rokas Žilinskas atsakė: „Kodėl aš galiu nepabučiuot žmogaus, jei jis to prašo. Sako, pabučiuok mane. Pabučiavau".

Knyga: Leene Lander "Tegul užeina audra"

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai ir nesergate kiaulių gripu! Kol kas ir jis manęs nepuola, kažkaip nesinorėtų juo susirgti, nes vaistai tai kainuoja vieną jautį! O tai, mano akimis, yra daug. Bet galvokime pozityviai ir neprisišaukime sau bėdos. Šiandien noriu pakalbėti apie knygą. Kaip bebūtų keista, po gerų knygų virtinės ateina ir tokia knyga, kurios net valios pastangomis negali įveikti ir perskaityti. Šį kartą man taip ir nutiko. Knygyne įsigijau labai patraukliu viršeliu ir recenzija papuoštą knygą Leene Lander „Tegul užeina audra“. Iš tikrųjų recenzija mane suviliojo tuo, kad joje kalbama apie moteris, tradicijas, magišką bendravimą su akmenimis. Ši tema man aktuali, kadangi panašia tema jau kuris laikas renku medžiagą, bet knyga mane išties nuvylė. Negaliu pasakyti, kad tai – bloga knyga. Tai per daug individualu, kad būtų galima skirstyti knygas į geras ir blogas, jos gali skirstytis į banalias, intelektualias ir t.t. Ši knyga nėra iš banaliųjų, bet šios istorijos koncepcijos pateikimas manęs „neužvedė“. Prasikankindamas perskaičiau vos 100 puslapių ir neapsikentęs mečiau. Prisipažinsiu, buvo vietų, kurios tikrai įtraukdavo, bet siūlas tuojau nutrūkdavo ir gaudavosi tokia išmėsinėta fabula, kad iš faršo turi imti dėlioti kiaulę. O tai ne man. Šiaip mėgstu knygas, kurios yra „sunkesnės“, o fabula netradicinė, bet šioje man žiojosi per didelės skylės, be to, ir pats siužetas nė iš tolo nekvepia ta dvasia, kuria švytėjo knygos viršelio recenzijoje. Mielai šią knygą išmainyčiau į kitą arba parduočiau bei nusipirkčiau naują, bet jaučiu, kad ji liks pas mane kaip pavyzdys, kad ne visas knygas galiu imti į rankas ir tatai skaityti, kaip sakė mūsų literatūros tėvas Martynas Mažvydas. Galbūt man trūko valios ir kantrybės, galbūt knygai persiritus į kitą pusę, būčiau jau atradęs aliuzijų į bendrą suvokimą, bet pajutau, kad šios knygos skaitymas man neatneša jokio katarsio (meninio kūrinio suvokimo orgazmo), todėl nutariau nebekankinti savęs, kai eilėje laukia jau nebe dešimtys knygų, o šimtai, kurias turiu ir noriu perskaityti. Vertinu autorės pastangas individualią grožinę fikciją sujungti su moksliniu stiliumi ir visa tai pateikti kaip faktus (intarpus kūrinyje) apie uolienų klodų susidarymą, jos kasybą ir išgaminimą. Prie visų šių sunkiai prisimenamų dalykų paraleliai vystosi ir intriguojantis siužetas apie mirusią mergaitę. Kodėl ji mirė? Šis kabliukas mane ir traukė skaityti tuos šimtą puslapių, bet nuolatinis blaškymasis tarp senelės pasakojimo ir dabarties pasakojimų, kurie kaskart vis totaliai skiriasi ir neabsorbuoja bendrosios fabulos, mane pradėjo erzinti. Ką galiu pasakyti apie stilių? Kadangi ši knyga versta iš suomių kalbos tai ir vėl nuopelnai – vertėjai, kuri iš dalies ir formulavo šios knygos stilių. Autorė rašo lengvai, bet nepaprastai, kiekvienas žodis šį bei tą reiškia. Nėra ilgų pastraipų, ilgų beprasmių aprašinėjimų, perdėtų detalizavimų ir bereikalingo daugžodžiavimo. Bet kartu knygos leksikonas nėra sausas, kadangi kaip sakiau, jis sumišęs su moksliniu stiliumi. Ar verta skaityti šią knygą? Galbūt ir verta, kad susivoktumėte literatūriniame kontekste, o kas žino, galbūt jums ši knyga kaip tik patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Bastūnas ir fotografas Paulius Normantas: “Maniau, kad lietuviai geriau atlaikys Vakarų atakas”

Sveiki mielieji, radau puikų straipsnį apie mūsų klajoklį – bastūną Paulių Normantą. Jeigu nežinote, kas jis toks, interviu metu apie jį sužinosite. Pridedu:

Su fotografu Pauliumi Normantu susitikome sekmadienį po pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje. „Einam ten, kur galima pavalgyti sriubos be lavonienos. Beveik niekur nėra, Lietuvoje neįmanoma normaliai pavalgyt“, – niurzgėjo mėsos nebevalgantis pasaulio bastūnas. Prisėdome vegetariškoje užeigoje, tačiau ten sriuba jam pasirodė ataušusi, o perlinės kruopos priminė sovietmečio valgyklą.

Tačiau P.Normanto veidas nušvito, kai iš kuprinės, kurią vadina žmona, išsitraukė naujutėlį fotografijų albumą. Šiandien, trečiadienį, 18 valandą Vilniaus Rotušėje jis pristatys tai, ką pavyko nuveikti budistinėse šventyklose. Klajojantis kaip vėjas fotografas į Budos ramybę pro fotoobjektyvą žvelgė Indijoje, Butane, Mianmare, Tailande, Tibete.

***

– Kaip jūs, klajūnas, jaučiatės Lietuvoje?

– Jau šeštą mėnesį esu tėvų žemėje. Daugiausia drastiški tie jausmai. Į tą patį vandenį upėje du kartus neįlipsi. Buvau naivuolis, prieš dešimtį metų maniau, kad lietuvių tauta geriau atlaikys Vakarų atakas. Tačiau pasirodė, kad lietuviai nė kiek ne protingesni už vokiečius, suomius ar prancūzus. Visur dabar Šėtono imperija.

Skubu iš Lietuvos kuo greičiau išvykti. Planuoju lįsti į savo namučius Himalajuose. Per šimtą šešiasdešimt dienų Lietuvoje nebuvo, kad bent pusdienį pabūčiau vienas. Pavargau.

– Ką patiriate budistinėse šventyklose, kurias nuolat fotografuojate?

– Dalai Lama – vienas mano mokytojų. Porąkart buvau jo glėby. Vienąkart gal dvidešimt minučių dariau interviu ir jis mane buvo dešine ranka apkabinęs. Tai buvo milžiniška dovana. Kitą kartą buvau Budapešte jo knygos pristatyme ir jis praeidamas trinktelėjo man į dešinį smilkinį, taip savo slapta technika perdavė man jėgų ir žinių.

Bet aš nesu budistas. Kol gyvas, griaunu tą mitą. Galbūt mano draugui profesoriui Audriui Beinoriui, kuris mano fotografijų knygai parašė puikius straipsnius apie teravados budizmo sklaidą, tai ne visai patinka, bet jis nutyli kaip draugas, kai studentams paaiškinu, jog esu budistinių pažiūrų Romos katalikas. Šį sekmadienį meldžiausi Šv.Mikalojaus bažnyčioje.

– Budistinių pažiūrų katalikas?

– Manau, kad bet kur būnant svarbiausia išlikt žmogumi. Ne mirusiu, ne kurčiu, ne internetiniu žmogumi. Dalai Lama čia man didžiulis pavyzdys. Daug rytiečių guru buvo atvykę į Lietuvą, visi jie ieškojo avelių. O Dalai Lama kiekvieną savo paskaitą pradėdavo: išpažinkit savo tėvų tikėjimą. Jei norite pastudijuoti budizmą, mes padėsime, bet iškilus pirmai dvejonei būtinai grįžkit į tėvų tikėjimą.

Todėl man jis toks ir mielas. Net nelengva kalbėt, dreba balsas.

– Tai Dalai Lama jus ir sugrąžino į katalikybę?

– Ne, jis tik labiau paskatino. Praktikuojančiu kataliku tapau pabendravęs su Tėvu Stanislovu. Žiūrėkit – štai ši jo dovanota maldaknygė matė šešiolika Himalajų kelių. Į ją įdėta trispalvė, kurią ką tik pašventinau Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kad kelionėse išlikčiau gyvas. Tai padeda ligos atveju, saugo rizikos zonose

Mane poetas Gintaras Patackas pirmąkart nuvežė į Paberžę 1989 metais. Pabuvau savaitę, paskaldžiau malkas. Jau turėjau bilietą į Tibetą. Tėvas Stanislovas atkalbinėjo – sakė, nevažiuok, turi maitinti šeimą Vengrijoje, grįši paliegęs. Tas šventas aiškiaregis neapsiriko – tikrai po trijų mėnesių grįžau leisgyvis ir sirgdamas po visokių bado streikų prie Kinijos sienos.

Tačiau paklausiau Tėvo Stanislovo raginimo nesimėtyti. Vakare prie arbatos jis sakė: „Normantėli, tai pradėsi dabar kolekcionuoti religijas?“ Sakiau, kad nepradėsiu, nors slapta melavau, nes galvojau tapti budistu. Ačiū Dievui, nepavyko.

– Kokius esminius skirtumus matote tarp budizmo ir katalikybės?

– Matau skirtumus liturgijoje. Pudža – tibetietiškojo budizmo liturgija visiškai kitokia. Ir budistai, ir katalikai moko, kaip gyventi, kad nevogtum, nežudytum. Tik sutrose apie tai dėstoma plačiau.

Vakariečiai budizmo kritikai per mažai žino. Jeigu jie perskaitytų Mahajanos šventraščius, kurie susideda iš 333 tomų, galbūt kalbėtų kitaip.

Katalikų Bažnyčia jau nebe tokia stipri, kaip anksčiau. Jai kenkia modernėjimas. Ji serga daugeliu ligų, apie kurias dabar nenoriu kalbėti.

Budizmo šventyklose taip pat ne viskas idealu. Tailande pastebėjau, kad daugelį Teravados budizmo vienuolių kamuoja tingulys. Užeini į šventyklą, kai turėtų būti vakarinės maldos, jie aiškina, kad bus rytoj. Ateini rytoj, poryt. Jie tingūs vartosi nuo šono ant šono, sako – gal tu jau nebevaikščiok, neklausinėk.

Visur yra blogų ir gerų dalykų. Moderniame pasaulyje destrukcinės energijos tikrai persveria baltąsias jėgas.

– Kaip elgiatės įėjęs į budistinę šventyklą?

– Triskart nusilenkiu, atlieku kelis ritualinius judesius. Reikia prisijungti prie to agregoro, kuriame esi. Jei į Indiją ar Nepalą vyksi su katalikiškais davatkiškais įsitikinimais, greitai sudegsi. Gal net susirgsi.

Teko iš lietuvių girdėti klausimą, kodėl stabus fotografuoju, bet čia yra žmogaus išsilavinimo stoka. Aš neturiu tokių kompleksų. Neišduodu Dievo. Lenkiuosi prieš Budą kaip prieš reiškinį, atsiklaupęs žodžiais ir judesiais atsiklausiu, ar galiu ten fotografuoti.

Per daugybę metų aš ne taip jau mažai supratau. Padariau apie šimtą tūkstančių fotografijų. Kai pradėjau suprasti doktrinas, tapo lengviau padaryti tokias nuotraukas, kurių negalėtų kritikuoti net budistai. Mano fotografijose jie nepamatys nupjautų šventyklų stogų, bokštų, stupų viršūnių ar skulptūrų galvų. Nežinodamas sistemos iš vidaus gali tik padaryti gražų reportažą, bet nuotraukos neskleis vidinės šviesos.

Aš net atėjęs į tuščią vietą sugebėsiu iš krūmokšnių ar žemės struktūrų pafotografuoti kažką, kas būtų budistinėje šviesoje. Šioje srityje laikau save jau ne pradžiamoksliu.

Bet mes vis tiek fotografuojam, meldžiamės ar mąstom per savo tradicijas, įgimtus ar anksti vaikystėje išmoktus kodus.

– Ar tai reiškia, kad vakarietis labai sunkiai gali tapti budistu?

– Gali tapti. Per dvidešimt metų daug stebėjau vakariečius, kurie bando tapti vienuoliais. Jie apsirengia vienuoliškais drabužiais, susivynioja šešių metrų ilgio juostą. Tačiau dauguma yra silpni žmonės, kurie negali pavežti sunkaus Mahajanos budizmo vežimo. Jie vaikščioja skustuvo asmenimis. Mačiau nemažai vakariečių, kuriems ten nučiuožė stogai.

Pirmiausia tai yra nepritapimas prie savo šaknų. Lietuvoj yra žmonių, kurie pabandė būti katalikais, žvėriškai puolė į pagonybę, sudalyvavo galybėje ritualų, pamatė, kad per sunku ar netikra, ėmė ieškoti naujos srovės, rado kokį nors Sai Babą ar “Tikėjimo žodį”. Pasimetusį žmogų lengva užverbuoti.

Problema čia ir ta, kad nedaug tokių dvasininkų kaip Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurie parodė kelią į priekį tūkstančiams.

– Esate bandęs užsiimti rytietiškomis meditacijos praktikomis?

– Kartą mėginau išbūti vipasanos meditacijoje. Tačiau reikėjo keltis ketvirtą ryto, o aš paprastai tuo laiku einu miegoti. Todėl visiškai nemiegojau. Nuo to nemiegojimo važiavo stogas. Be to, negalėjau ramiai sėdėti, nes man vis lindo į galvą mintys apie fotografiją. Ten buvo tokie gražūs šventyklos stogai! Todėl po trijų dienų pasakiau mokytojui „ačiū“ ir nufografavau kelis gerus kadrus.

Mano dvasinė praktika yra laikyti glėbyje meilužę fotografiją. Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu dirbdamas kaip fotografas. Mano tikslas – padaryti gyvas fotografijas, kuriose pleventų gyvenimas.

Filmas: "2012"

Sveiki mielieji, savaitgalį teko pabuvoti kino teatre ir pamatyti „2012“. Šiandien norėčiau apie tai pasidalyti trumpais įspūdžiais, kadangi apie šį filmą buvo begalės pačių įvairiausių atsiliepimų. Dauguma jau esame susidūrę su įvairiausiais pasakojimais, kad neva 2012 metais, Saulei atsistojus į galaktikos vidurį, įvyks vadinamoji pasaulio pabaiga, nors aš asmeniškai esu visai kitokios nuomonės. Viena iš šio labai reto reiškinio kaip padarinių bandyta atskleisti filme „2012“. Kaip ir reikia tikėtis, filmas sukurtas atskleisti vis didėjančias kompiuterines galimybes, kuriant nesibaigiančius vaizdo efektus. Filmas išties įtraukia, nors siužetas, kurį dauguma įvardino kaip jo nebuvimą, vis dėlto egzistuoja. Bet koks tai siužetas? Šabloniškas, neoriginalus ir primenantis visus iki tol matytus filmus pasaulio pabaigos tematika. Kitas klausimas, ar amerikiečiai nebeturi galimybių plėtoti siužetinių linijų kartu su specialiaisiais efektais? Ar šabloniškumas ir aliuzija į buvusius filmus automatiškai siekta į kino sales prisivilioti kuo daugiau žiūrovų? O žiūrovai, užkibę ant šio banalaus kabliuko, eina į kiną, tikėdamiesi išvysti dar tobulesnį vaizdo grafiką. Iš dalies jie tai ir išvysta, bet fundamentu nieko naujo nesužino ir nieko naujo nepatiria. Tokie Holivudo prikepti blynai labai populiarūs ir giriami nesuvokiant, kad puse dalykų tame filme yra gryniausias šabloniškumas ir plagijacija. Nenoriu pasakyti, kad šis filmas yra visai niekam tikęs, išties nemažai dalykų yra pagirtina, bet tikėtis einant į tokį filmą kažko naujo, tikrai neverta. Galiausiai tarp visų tų apokalipsinių katastrofų švyti tik vienintelės blankios užuomazgos apie humaniškumą – viltį išlikti kaip žmonėms katastrofos akivaizdoje ir begalinis sentimentalumas, kuris man pasirodė perdėtas ir net komiškas katastrofos ir baimės epicentre. Kažin ar žmonės taip atisveikinėtų paskutinę gyvenimo dieną? Diskutuotini ir kažkurie moksliniai faktai. Kaip antai per didelis litosferų plokščių judėjimas ir Afrikos žemyno iškilimas net 2 kilometrus. Ar gali tiek vanduo užliepti planetą, kad liktų tik Everesto viršukalnės? Gal ir gali, čia filmas ir leidžia nuklysti tikriems faktams ir hipotezėms bei leidžia mazochistiškai grožėtis niokojama Žemės planeta. Kažkodėl man šviečia, kad jeigu realiai būtų tokia pasaulio pabaigos diena, ji būtų kur kas kitokia. Bet vėlgi, viskas čia dovanotina, kadangi tai tėra tik filmas. Galėtų sukurti tokio filmo tęsinį, kadangi nauja žmonių karta pasiekia naują pasaulį tarytum Nojaus laivelis išplukdo visus į kitą rytojų. Kur kas įdomesnė tema būtų naujos civilizacijos kūrimas iš nieko, kai nebėra jokių įrankių, nieko, tik plikos lygumos. Kad ir kaip bebūtų, klausimas ar apsimoka eiti į šį filmą, man lieka neaiškus. Tai per daug individualus dalykas, bet galiu pasakyti tik viena, kada jame buvo ir pliusų, ir minusų.

Jūsų Maištinga Siela

Ievos Babilaitės paroda "Švytintis Vilnius"

Iš kairės - Ieva Babilaitė, aš - centre ir vakaro vedėja

Auditorija

Ingrida Korsakaitė (Jurgos Ivanauskaitės mama ir dailėtyrininkė) šalia pasirašo I. Babilaitė

Sveiki mielieji,

Lapkričio 20 d., Dominikonų g. 7/20 teko pabuvoti Ievos Babilaitės - Ibelhauptienės parodos „Švytintis Vilnius" pristatyme. Dėkoju Asterui, kuris sugebėjo mene nusitempti į tokį, mano akimis žiūrint, „uždarą“ vakarą, kadangi vietos daug nebuvo, o viduje daugiau būriavosi kviestiniai žmonės. Visgi buvo įdomu pasidomėti šia dailės paroda ir savo akimis išvysti unikalius lietuviškuosius sakralinius kūrinius. Šioje parodoje dalyvavo pati autorė, taip pat menotyrininkės, brolis pranciškonas ir kiti meno gerbėjai, skambėjo gyvai atliekama barokinė muzika, o ant stalų laukė vaišės. Parodos metu buvo pristatinėjama ir Ievos Babilaitės kartu su drauge kurta knyga „Švytintis Vilnius“, kurioje meniškai švyti Ievos dailės darbai ir jos draugės sakralios – meditacinės miniatiūros. Pristatymo metu buvo polemizuojama stebuklo tematika. Kas yra stebuklas? Kaip jis atsiskleidžia būtent Vilniaus mieste? Buvo cituojamos 17 amžiaus rašytiniai šaltiniai, kuriuose užsiminima apie tuometinėje Lietuvoje įvykusius stebuklus. Kaip sakė pati Babilaitė, ją įkvėpė Vilniaus bažnyčios ir ta dvasia, kuri švyti iš mūsų sostinės šventųjų vietų. Visa tai atsispindi jos darbuose, kurie ne provokuoja, ne aitrina, ne šokiruoja, ne trikdo (kas būdinga šiuolaikiniam menininkui), bet atvirkščiai, teikia šilumos, harmonijos ir noru vėl tikėti: stebuklais, Dievu, meile, gėriu. Nepaprastai kruopštūs Ievos Babilaitės darbai švyti meile, į juos žiūrėdamas, pajauti jog norisi juos tyrinėti nuodugniau, kiekvieną „subarokintą“ detalytę ir įsivaizduoti, su kokia inercija, mentaline būsena buvo visa tai daroma. Žodžiu, visais jos darbai norima kvėpuoti, akimis įsiskverbti į mistifikuotą pasauly, kuriame dominuoja krikščioniškosios vertybės. Būtent krikščionybė dominuoja jos paveiksluose, o ne kokios nors mitinės būtybės. Ikonos ir kitas bažnytinis meninis asortimentas jau kurį laiką atitolęs nuo mūsų, kadangi tai sena, neproduktyvu, nebeįdomu ir, rodos, išsisėmę, bet Babilaitė, vis sugrįžta prie to ir savo darbais atgaivina tai, kuo ne vieną šimtmetį gyveno dailė ir kitos meno šakos Lietuvoje ir visoje Europoje. Glaudus ir subtilus ryšys tarp religijos, savęs ir istorijos apsijungia su mūsų labai pakitusiu pasauliu ir mąstymu ir visa tai vienokiomis ar kitokiomis formomis išsilieja Babilaitės kūriniuose. Kai minėjau čia neaptiksime nieko šokiruojančio, nieko iškreipto, pasaulis pilnas harmonijos, kuris sklinda per įvairiausius simbolius ir aliuzijas ne tik į Biblijinį pasaulį, bet ir į žmogaus gėrio fundamentą: gėrį, dosnumą ir t.t. Ne viename darbe pastebėjau laiptus, kurie man asocijavosi su laiptais į dangų, su Babelio bokšto legenda ir amžinybės troškuliu. Viską apibendrindamas noriu pasakyti, kad Ievos Babilaitės švytintis darbai yra harmoninga savo vizijų, savo bendravimu su šventais Vilniaus objektais, jų tarpusavio potyrių ir sąlyčio pavykusi interpretacijos išraiška mene. Noriu priminti, kad ši paroda vyks iki Naujųjų metų, tad nepraleiskite progos apsilankyti ir pasigrožėti, pamėginti apčiuopti ir savaip interpretuoti kito žmogaus meną. Juk galiausiai parodos daromos ne dėl savęs, bet tam, kad kitas žmogus atėjęs pasidžiaugtų, pamatytų, pasisemtų, suvoktų ir integruotų visa tai į savo gyvenimą, vidinį pasaulį. Šį kartą supratau, kad Vilnius yra ne tik magiškas ir keistai artimas miestas, kuriame gera gyventi, bet jis yra ir istorijos dalis visai Europai, net Pasauliui. Ir Vilniuje taip pat vyksta stebuklai. (Pridedu autentiškas nuotraukas).

Jūsų Maištinga Siela

Dainininkė Erika parodė savo privalumus

Ką jūs manote apie tai, kad dainininkė... Nors kokia ji čia dainininkė? Paprasčiausia skandalistė. Erika viešai parodė visus savo privalumus ir trūkumus policijos komisariate. Žiūrėdamas negalėjau atsistebėti žmonių kvailumu. Aišku, viskas primena juokingą pokštą, bet kaip toliau turi gyventi Erikos artimieji ir visi kiti, kurie ją pažinojo? Tegul viską kalba filmuota medžiaga.

Filmas: Mano sesers globėjas

Sveiki mielieji, prieš kelias dienas teko pagaliau pamatyti filmą „Mano sesers globėjas“. Kadangi teko skaityti ir knygą, tai buvo smalsu palyginti filmą su spausdintu variantu, nors iš prigimties esu šiek tiek prieš knygos komerciją, kada sukuriamas filmas ir tuo pačiu knygą prastumiama į rinką milijoniniais tiražais. Jau nekalbu apie Harį Poterį ir Saulėlydžio sagas, dėl kurių pakvaišęs visas pasaulis. Nors pats apsilankau tuose filmuose, mano požiūris į knygą tampa slogesnis ir aikštingesnis tarytum filmu būtu suterštas literatūrinis raudonas kilimėlis. „Mano sesers globėjas“ tiek filmas, tiek knyga yra puikūs. Aišku, tai kas pavyko užfiksuoti knygoje yra žymiai produktyviau ir plačiau negu filme, be to pakeisti kitokie siužetai galbūt ir išlaiko savo savitą įdomumą. Filmas – labai graudus, primenantis ispanų filmą „Camino“ apie vienuolikmetę, kuri susirgo vėžiu ir dėl katalikų kunigų įsikišimo mergaitė „sėkmingai“ mirė, nors galbūt galėjo ir kitais būdais pasveikti, o motina įtikėjusi, jei numarins kenčiančią dukrą, ją palaimins Dievas, o dukrą kunigai paskelbs šventąja. „Mano sesers globėjas“ yra šiek tiek kitokios koncepcijos, kadangi čia akcentuojama visų pirma žmogiškieji santykiai ir „žiauriai“ subtilus balansavimas ant ašmenų tarp noro gyventi ir noro mirti, kada tave palaiko visas pasaulis, bet tu pats jau nebenori gyventi, nes kitiems jautiesi našta. Filmo – knygos siužetas – išties stulbinantis! Ar jūs ryžtumėtės apsivaisinti pagal specialų geną ir pagimdyti vaiką, kuris išgelbėtų ir būtų nuolatinis donoras jūsų sergančiai pirmagimei dukrai? O kas bus, kai donorui auginama dukra užauga ir būdama jau asmenybė vieną dieną pasako, neaukosianti savo inkstų, kad vėžiu serganti sesuo pasveiktų. Viską vainikuoja ilgas teisminis bylinėjimasis, vėžininkų meilė, ir tai, jog iš tikrųjų tai sergančioji dukra paprašo savo sesers neaukoti, nes ji nebenori gyventi, nors motina iš proto kraustosi, kad tik ji gyventų. Kameron Diaz gavusi Saros vaidmenį įrodė, kad nėra pigi aktorė ir gali sukurti didelį vaidmenį, kuris galbūt bus nominuotas Oskarui. Nepraleiskite progos parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti, kad vėl ir vėl įsitikintumėte, kad žmonės nėra vien tik geri ir vien tik blogi, mes tiesiog esame kitokie.

Jūsų Maištinga Siela

„Pasaulio atšilimas“ ir „rugsėjo 11-oji“ dažniausiai vartojami dešimtmečio žodžiai

Pastarojo dešimtmečio aktualijomis tapę terorizmas ir aplinkosauga turėjo įtakos ne tik žmonių gyvenimams, bet ir jų kalbai - dažniausiai vartojamų žodžių bei frazių sąraše atsidūrė tokios sąvokos kaip „pasaulio atšilimas“ bei „rugsėjo 11 d.“. Kompanija „Global Language Monitor“ pagal matematines formules apskaičiavo, kaip dažnai žodžiai ar frazės buvo naudojami spausdintiniuose ar elektroniniuose žiniasklaidos tekstuose per pastaruosius 10 metų. Naujausi tyrimai rodo, kad JAV prezidento Baraco Obamos pavardė „Obama“ sąraše užėmė trečiąją vietą, o žodis „nacionalizavimas“, prie kurio neretai atsidurdavo žodis „bankų“, - ketvirtoje. Penktas dažnai minimas žodis buvo „evakuotasis“, jis priminė uragano Katrina padarinius Naujajame Orleane. Po jų sekė žodžiai „Google“, „banga“, žodis „Chinglish“, reiškiantis kinų ir anglų kalbos mišinį, o taip pat ir „cunamis“, primenantis 2004 metų nelaimę Azijoje, pareikalavusią 230 tūkstančių žmonių gyvybių. „Kalbant apie sąvoką „XXI amžius“ dažniausiai lydinčius žodžius, mes matome žodžius „blaivus“, „niūrus“ ar „įvykis“, - sakė „The Global Language Monitor“ pirmininkas Paul JJ.Payackas. „Dešimtmečiui, kuris prasidėjo su tokia viltimi ir džiaugsmu, išrinkti žodžiai atspindi kur kas sudėtingesnius ir daugeliu atveju net tragiškus laikus. Nors vilties ir atsigavimo ženklų vis tik galima rasti bendruose (žodžių) sąrašuose“, - sakė jis. Pasak jo, dažniausia dešimtmečio fraze pripažinta „klimato kaita“, jai kiek nusileidžia „finansinis cunamis“ ar „dangoraižių dvynių vieta“. Žodyne ir toliau pastebima Holivudo įtaka - populiariausiųjų sąraše atsidūrė žodis „lūšnynai“, siejamas su „Oskaru“ apdovanotu filmu „Lūšnynų milijonierius“ (Slumdog Millionaire).

Somalyje išsiskyrusi moteris negyvai užmėtyta akmenimis už svetimavimą

Somalyje dvidešimtmetė išsiskyrusi moteris, apkaltinta svetimavimu, buvo negyvai užmėtyta akmenimis 200 žmonių akivaizdoje, pranešė BBC. Teisėjas, priklausantis kovotojų grupuotei „al-Shabab“, pareiškė, kad moteris buvo užmezgusi romaną su 29 metų nevedusiu vyru. Jis pridūrė, kad moteris pagimdė negyvą kūdikį ir buvo pripažinta kalta dėl svetimavimo. Jos vaikinui buvo skirta 100 rykščių. Pranešama, kad tai antras kartas, kai „al-Shabab“ skiria mirties bausmę užmėtant akmenimis moteriai už svetimavimą. Ši grupuotė kontroliuoja dideles pietines Somalio teritorijas, kur yra įvedusi islamo įstatymus ir griežtą jų interpretavimą. Egzekucija įvykdyta nedideliame Vadžido miestelyje, už 400 kilometrų į šiaurės vakarus nuo sostinės Mogadišo. Moteris miestelio aikštėje buvo užkasta į žemę iki liemens ir užmėtyta akmenimis. Pagal „al-Shabab“, bet kuris asmuo, kuris yra susituokęs, net ir išsiskyręs, turintis meilės romaną, gali būti pripažintas kaltu dėl svetimavimo ir nubaustas myriop užmėtant akmenimis. Nesusituokęs asmuo už nesantuokinius lytinius santykius baudžiamas 100 rykščių.

J.Ivanauskaitė seserį aplanko sapnuose

Šiandien Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 48. Prisimindami talentingą ir mylimą rašytoją bei dailininkę, kalbamės su jos 16 metų jaunesne seserimi Radvile Racėnaite apie gyvenimą, kurio negožia įsivaizduojamas „Jurgos šešėlis“, apie Kosminio Katino atsiradimą ir paskutinį J.Ivanauskaitės gimtadienį. Nors palietėme ir mirties temą, pokalbis buvo persmelktas šviesių prisiminimų.

Nacionalinės premijos laureatė J.Ivanauskaitė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžiams atgulė 2007–ųjų vasarį. Garsią menininkę palydėjo didelis būrys jos talento gerbėjų. Prie internete sudėtų onkologine liga sirgusios Jurgos laiškų ir interviu atsirasdavo šimtai komentarų. Jos knygos būdavo populiariausiųjų dešimtukuose. Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ 2005–aisiais pripažintas geriausia metų knyga, o dar po dvejų J.Ivanauskaitė tapo Metų moterimi.

Klausiama, ar nesijautė sesers šešėlyje, nes Jurga buvo populiari, gerai žinoma menininkė, Radvilė sako: „Ne, niekada nesijaučiau nei geresnė, nei blogesnė dėl to, kad esu Jurgos sesuo. Manau, buvimas greta talentingo žmogaus kaip tik praturtina pasaulėžiūrą, praplečia akiratį, bet neslegia ir nežemina savivertės. Turėjau didelę laimę bendrauti su įdomia, įvairiapusiškai išsilavinusia, apsiskaičiusia, kūrybinga individualybe, kokia buvo mano sesuo. Todėl niekada nesijaučiau gožiama ir vadinamojo “Jurgos šešėlio„.

Dėmesio centre – mažylis

Šiuo metu humanitarinių mokslų daktarė R.Racėnaitė kuriam laikui atitrūko nuo darbų bei tyrinėjimų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dabar visas jos gyvenimas sukasi apie spalio pradžioje metukų sulaukusį sūnelį Mantvydą. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete Kaune, moteris beveik 10 metų dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir nesirengė nieko keisti. Tačiau planus pakoregavo meilė. Vyras Žygintas parsiviliojo Radvilę atgal į Vilnių, į vaizdingąjį Pavilnį. Kartu su jais gyvena paauglys vyro sūnus Liudas. Radvilė džiaugiasi, kad su Liudu jai labai smagu ir įdomu diskutuoti, nors jo tvirtą nuomonę apie gyvenimą bei pasaulį retai kada pavyksta pakeisti.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai tapote mama?

– Šiuo metu visų mūsų dėmesio centre – Mantvydas. Jam gimus mano gyvenimas suintensyvėjo ir sutirštėjo nuo įvykių, nes dabar, žvelgiant į pasaulį vaiko akimis, kiekviena smulkmena gali būti svarbi. Taigi dienos tapo labai ilgos, o naktys vis dar per trumpos pailsėti. Mažas vaikutis labai užaštrina emocijas – menkiausia bėdelė ar net kelios Mantvydo ašarėlės gali mane visai išmušti iš pusiausvyros. Kita vertus, labai daug giedros nuotaikos pasisemiu stebėdama, kaip Mantvydas moka džiūgauti dėl visokių mažmožių: niekam nereikalingo virvagalio ar ant lango ropojančios musės. Kaip ir kiekvienai mamai, Mantvydas man yra pats gražiausias, linksmiausias ir meiliausias vaikas, visų mūsų numylėtinis. Ypač juo džiaugiasi mano tėvai, nes jis – pirmasis anūkas.

Su artimaisiais

– Sūnus, kaip ir sesuo, gimė rudenį. Koks buvo paskutinis rašytojos J.Ivanauskaitės gimtadienis?

– Jurga nemėgo didelių šventinių susibūrimų. Ji vertino ilgus turiningus pašnekesius akis į akį. Todėl ir šventės proga artimiausius draugus ji priimdavo ne visus kartu, bet per keletą kartų po vieną ar po kelis. Per gimimo dieną atskirai ją pasveikindavome ir mes. Paskutinis Jurgos gimtadienis buvo jubiliejinis. Jai suėjo 45–eri. Mama dovanojo liaudies menininko Lino Giedrimo išdrožtą ir dekoratyviai nuspalvintą Nukryžiuotąjį. Jurga jį pasikabino virš savo lovos. Aš dovanojau keramikos dirbinį. Tuo metu atrodė, kad sesers liga jei ne visai atsitraukė, tai bent jau buvo suvaldyta. Deja, netrukus Jurgai teko vėl gultis į ligoninę paskutinei, nesėkmingai operacijai, kuri fizine prasme labai suvaržė jai dar likusius gyvenimo mėnesius.

– Kaip judvi, seserys, gimtadienius šventėte vaikystėje?

– Vaikystėje gimtadienius švęsdavome kaip ir visi vaikai: šėldavome su būriu draugų, smaližiaudavome mamos suruoštais skanėstais, džiaugdavomės dovanomis. Mama susirinkusiems vaikams surengdavo įvairių loterijų ar viktorinų su prizais.

Suaugusios nei aš, nei Jurga gimtadienių nesureikšmindavome. Kaip nors specialiai savo gimimo dienos nesistengiu pažymėti ir dabar. Tačiau mane visuomet prisimena kelios artimiausios draugės ir būtinai atvažiuoja pasveikinti. Žinoma, visada sveikina ir tėvai, vyras. Anksčiau gimimo dienos proga ramiai pavakarodavau su artimaisiais, draugais, ir tiek. Dabar, kai aš, o ir dauguma draugių turi mažų vaikų, bendri susibūrimai yra panašūs ne į suaugusiųjų vakarėlius, bet vėl virsta vaikų “baliais„.

Niekada mano gimtadienio neužmiršdavo ir Jurga. Net paskutinę savo vasarą, kai jai buvo atliekama chemoterapija, Jurga rado jėgų atvažiuoti manęs pasveikinti.

– Ar bendraudama su seserimi jautėte amžiaus skirtumą?

– Mus skyrė 16 metų. Vaikystėje gal ir jaučiau, bet kai tapau paauglė, ištirpo. Tuomet su Jurga pasidarėme labai artimos. Buvome ne tik seserys, bet ir draugės. Kartu vaikščiodavome į įvairius renginius, koncertus, skaitėme tas pačias knygas, keitėmės mums abiem patinkančiais muzikos įrašais. Daugiausia bendraudavome vasaromis, kai kartu atostogaudavome vasarnamyje. Tuomet kasdien eidavome pasivaikščioti po mišką, eksperimentuodavome gamindamos valgyti, puoselėdavome smėlėtoje pušyno žemėje sunkiai vešinčius gėlynus.

Trolis ir Lūšis

– Kokie vaikystės prisiminimai ar išdaigos labiausiai įsirėžė atmintin?

– Viena didesnių išdaigų – pirmojo mano katino Trolio atsiradimas. Kol neturėjo Lūšies, Jurga ilgokai manė, kad yra alergiška katėms. Todėl mane įkalbėjo pasiimti katiną. Tėvai buvo išvykę, o Jurga atvažiavo manęs, tuomet pradinių klasių moksleivės, prižiūrėti, ir įtikino parsinešti namo augintinį, kurį jai siūlė pažįstami. Atsimenu, kaip su nerimu laukėme grįžtančių tėvų, o išgirdusios rakinamas duris sustingome it “gyvame paveiksle„ iš anksto apgalvotomis pozomis: aš – su katinu ant kelių, o jį glostanti Jurga priklaupusi šalia. Tėvai gana ilgai bandė priešintis naujojo įnamio buvimui, tačiau Trolis pasiliko. Katinas gyveno beveik 20 metų ir mirė – kaip Jurga rašė savo eilėraštyje apie kates: “Šiukštu netaisyti į „dvesia“ – likus pusmečiui iki sesers mirties. Turbūt nujautė, kad našlaitėlei Lūšiai netrukus reiks naujų namų.

– Šių metų rugsėjo 25 dieną Vilniuje, Aguonų gatvės skverelyje Jurgai atminti buvo atidengta Katino skulptūra. Radvile, ar jūs ten dalyvavote ir kur dabar gyvena rašytojos katytė?

– Rugsėjo mėnesį atsirado du Jurgai skirti paminklai. Pirmiausia su artimaisiais ir bičiuliais pašventinome antkapinį paminklą Jurgai – skulptoriaus Stasio Kuzmos sukurtą labai įspūdingą Angelą. Jam talkino ir sūnus, taip pat skulptorius Algirdas Kuzma. Ypač išraiškingas ir dvasingas Angelo veidas, turintis vos užčiuopiamo panašumo su Jurgos bruožais. Atėjus į kapines, trumpą akimirką galima pamanyti, kad čia Jurga sėdi po šalia kapo augančia egle.

Po savaitės buvo atidengta ir skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra. Per atidengimo iškilmes man buvo labai liūdna, nes vis mąsčiau, kaip gaila, kad tokia didinga katinų katino skulptūra neatsirado kur nors Vilniuje dar Jurgai esant gyvai. Jai šis Katinas būtų be galo patikęs. Didžiausią darbą tvarkant visus Jurgos skvero įkūrimo ir Kosminio Katino (kaip mes jį su mama vadiname) skulptūros pastatymo darbus nuveikė Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centro direktorė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Mes su mama pačios taip energingai viską organizuoti nebūtume pajėgusios – per daug dar viskas artima ir skaudu.

Jurgos katytė Lūšis dabar gyvena pas mano tėvus, yra mylima ir visokeriopai lepinama. Anksčiau ji buvo Jurgos katė ir kitų žmonių nepripažindavo. Dabar savo šeimininke ji pasirinko mamą, su ja yra labai lipšni ir švelni, nors kartais, gindama savo katinišką nepriklausomybę, mamą apdrasko.

Nuojauta

– Gal kas nors šeimoje ar pati Jurga nujautė artėjančią ligą?

– Ne. Juk Jurga per tuos metus, kai kentė kojos skausmus, aplankė tiek gydytojų – ir nei vienas jų nieko grėsmingo neįžvelgė. Nors pasąmonėje Jurga, matyt, kažką nujautė. Tai atsispindi jos darbų cikle „Angelariumas“, kur paveiksluose greta sparnuotų dieviškų būtybių Jurga pavaizdavo tarsi savo simbolį: raudonplaukę moterį, draskomą tigrų, degančią ugnyje ar gulinčią karste.

– Jurga tikėjosi pasveikti? Ar ji bijojo mirties?

– Tik mirčiai alsuojant į veidą iš tikrųjų gali įvertinti, koks gyvenimas brangus. Todėl, žinoma, Jurga vylėsi pasveikti ir labai norėjo gyventi. Taigi sąžiningai vykdė visus gydytojų nurodymus, kantriai kentė nesibaigiančias operacijas ir chemoterapiją. Kaip ir kiekvienas mūsų, Jurga mirties bijojo. Tačiau prieš mirtį ji sugebėjo susitaikyti su neišvengiamybe ir įgijo be galo didelės vidinės ramybės.

– Ar labai pasikeitė šeimos gyvenimas, kai Jurga iškeliavo? Ar sunku prisiliesti prie jos kūrybos, o gal priešingai, veikia raminamai?

– Liko didelė tuštuma. Po Jurgos mirties iš naujo perskaičiau kai kurias jos knygas, bet buvo sunku tapti tiesiog skaitytoja. Jurgos darytų nuotraukų albumus, jos grafikos ir tapybos darbus pastaraisiais metais ypač daug kartų teko peržvelgti mamai, kai ji atrinkinėjo iliustracijas Jurgai skirtai knygai „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ ar ieškojo medžiagos režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniam filmui „Šokis dykumoje“.

Paskutinį klausimą Radvilei užduodu nelabai tikėdamasi sulaukti atsakymo. Ar Jurga seserį aplanko sapnuose? „Taip. Tačiau sapnai nėra labai linksmi“, – prisipažįsta Radvilė.

Vilniaus kultūra viešuosiuose transporto priemonėse

Sveiki mielieji, kaip begyvenate? Kad visai neapleisčiau šio blogo, nutariau pakalbėti pačiomis paprasčiausiomis temomis. Šiandien apie kultūrą ir etiketą Vilniaus troleibusuose ir autobusuose. Kažkada važiavau troleibusu ir baisiausiai stebėjausi, kad net pagalvojau, jog reikės apie tai parašyti. Žmogaus išsilavinimas, kultūra ir intelektualumas kuo puikiausiai atsiskleidžia viešojoje erdvėje, šiuo atveju, viešajame transporte. Tikriausiai sutiksite, kad nelabai atsiskleidžia socialiniai skirtumai, kadangi „turtuoliukai“ troleibusų ir autobusų engia kaip juodojo maro. Tokie naujais „mersais“ šlifuoja seno Vilniaus gatves. Juokauju, nepavydėkime turtuoliams, nes jie - didžiausi vargšai :D Mane visada juokas suima, kai išgirstu giedant įrašą: „Mieli keleiviai, įlipę į visuomeninį transportą, nepamirškite pažymėti bilietėlių – jų galite gauti iš vairuotojo“. „Padėkite atsisėsti neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms...“ Tai šiek tiek glumina, kadangi neaišku, kas tas „senyvas“ žmogus. Sakykim, matau 45 metų moterį ir galiu jai pasiūlyti atsisėti, bet ar ji neįžeistų? Juk ji galbūt savęs nelaiko apysene! Atsargiai su amžiumi... o šiaip Vilniaus troleibusuose ir autobusuose etiketas yra „aukšto“ lygio. Senutės visada sėdi, studentai kaip orangutangai laikosi už turėklų, kol drožiam įprastu maršrutu, ir netikėtai įlipa du svirduliuojantys bomžai, baisiai dvokiantys ir (galbūt bezdantys) sėdasi į tuščias vietas, išsitraukia alaus bambalius ir gurkšnoja. Kažkuris iš aplinkinių prieina prie jų ir pasako, kad paslėptų bambalius (viešoj vietoj gerti negalima) arba kitaip atsitiks kažkas blogo. Aišku, supratingi bombai slepia savo bambalius ir važiuoja nežinia kur ir, savaime suprantama, be bilietėlio. Apie nuolatinį, kuris kainuoja nežmoniškus pinigus, jau nebekalbu. Ką Vilniaus troleibusuose gali išgirsti? Rusakalbius! Daugiau nieko ir negirdės, lietuviai kalba tyliai, susimąstę kaip didžiausi pasaulio snobai, prispausti begalinių rūpesčių, klipatos akimis žiūri į purvais apšarmojusius langus. O rusiukai – linksmai traukia namo, juokiasi, krykštauja, o kalbos pasiekia ir kito autobuso galą, nenuostabu, kad susiraukusius ir iškankintus lietuviukus tai nervina, bet jie – kantrūs, kadangi pripratę prie visuomeninių transporto subtilių kasdienybių. O jei trūlikuose apsireiškia apokalipsiniai kontrolieriai, kyla neregėto masto sąmyšis: žmonės šoka iš troleibusų, bėga pirkti bilietėlių, apsimetą pametę dokumentus, atsisako mokėti baudas. Tik pensininkai tyliai atsisėdę linkčioja, jie – gudrūs, turi 80 procentų nuolaidą, už kurią įsigijo nuolatinį elektroninę kortelę. Duok dieve, įlips gailestinga kontrolierė! Kartą vienai močiutei sako: „Nubėk nusipirkti...“ Tai pusę keleivių autobusu nulėkė paskui ją pirkti bilietėlio, o kur stovėjo kontrolierė, visas autobuso galas liko tuščiais, tik dykumų ratilai sukosi vėjo pučiami ir svirpė įtartini žiogai. Būna ir negailestingų kontrolierių, kurie čiumpą auką ir vežasi į savo postus – tardo, reikalauja baudų. Aš asmeniškai negaliu apsikęsti kaskart pirkti vienkartinį bilietėlį, o nuolatinio neapsimoka, todėl išmušu skyles, po to užlyginu ir vėl žymiu tą patį, kol šis pasitarnauja kelissyk. Nedora, bet sąžininga :D bent jau taip sakau, kai noriu pateisinti savo tokius veiksmus. Troleibusai dažniausiai niekur neskuba, jie važiuoja pagal grafiką, niekas ant jų nepyksta, kai jie stovi kamščiuose ir kantriai laukia prie raudonai degančio šviesoforo, ne taip kaip „tolerantiški“ vairuotojai, kurie iš kokių Fabijoniškių, kol nusigauna į stoties rajoną, susikeikia prie kiekvienos sankryžos. Tik kartais sėdint kokiame sename troleibuse, žiūriu į tas sėdynes ir galvoju, ar ant jo sėdėjo „gera“ subinė, o gal tai buvo koks nors šlapimo nelaikantis bombas arba dar blogiau... kruopščiai plaukite rankas grįžę namo, nes ant turėklų tiek bakterijų, kad jų užtektų arkliui nužudyti. Aš vis viliuosi, kad kas nors rūpestingai ne tik išplauna troleibusų grindis, vėmalus ir kitą turinį, bet ir dezinfekuoja turėklus. Ko tik nesutiksi troleibusuose ir autobusuose, net gerą nuotykį ar pokalbį gali patirti iš visai nepažįstamo žmogaus, kol iš vieno mikrorajono nuvyksi į kitą. Vienas draugelis net spėjo iš nepažįstamojo ištaškyti visą butelį alkoholio ir išlipti jau neblaivas... Kad ir kaip bebūtų, užbaigsiu įrašo žodžiais: „Geros jums kelionės mūsų transportu!“.

Jūsų Maištinga Siela