Sveiki mielieji, radau puikų straipsnį apie mūsų klajoklį – bastūną Paulių Normantą. Jeigu nežinote, kas jis toks, interviu metu apie jį sužinosite. Pridedu:
Su fotografu Pauliumi Normantu susitikome sekmadienį po pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje. „Einam ten, kur galima pavalgyti sriubos be lavonienos. Beveik niekur nėra, Lietuvoje neįmanoma normaliai pavalgyt“, – niurzgėjo mėsos nebevalgantis pasaulio bastūnas. Prisėdome vegetariškoje užeigoje, tačiau ten sriuba jam pasirodė ataušusi, o perlinės kruopos priminė sovietmečio valgyklą.
Tačiau P.Normanto veidas nušvito, kai iš kuprinės, kurią vadina žmona, išsitraukė naujutėlį fotografijų albumą. Šiandien, trečiadienį, 18 valandą Vilniaus Rotušėje jis pristatys tai, ką pavyko nuveikti budistinėse šventyklose. Klajojantis kaip vėjas fotografas į Budos ramybę pro fotoobjektyvą žvelgė Indijoje, Butane, Mianmare, Tailande, Tibete.
***
– Kaip jūs, klajūnas, jaučiatės Lietuvoje?
– Jau šeštą mėnesį esu tėvų žemėje. Daugiausia drastiški tie jausmai. Į tą patį vandenį upėje du kartus neįlipsi. Buvau naivuolis, prieš dešimtį metų maniau, kad lietuvių tauta geriau atlaikys Vakarų atakas. Tačiau pasirodė, kad lietuviai nė kiek ne protingesni už vokiečius, suomius ar prancūzus. Visur dabar Šėtono imperija.
Skubu iš Lietuvos kuo greičiau išvykti. Planuoju lįsti į savo namučius Himalajuose. Per šimtą šešiasdešimt dienų Lietuvoje nebuvo, kad bent pusdienį pabūčiau vienas. Pavargau.
– Ką patiriate budistinėse šventyklose, kurias nuolat fotografuojate?
– Dalai Lama – vienas mano mokytojų. Porąkart buvau jo glėby. Vienąkart gal dvidešimt minučių dariau interviu ir jis mane buvo dešine ranka apkabinęs. Tai buvo milžiniška dovana. Kitą kartą buvau Budapešte jo knygos pristatyme ir jis praeidamas trinktelėjo man į dešinį smilkinį, taip savo slapta technika perdavė man jėgų ir žinių.
Bet aš nesu budistas. Kol gyvas, griaunu tą mitą. Galbūt mano draugui profesoriui Audriui Beinoriui, kuris mano fotografijų knygai parašė puikius straipsnius apie teravados budizmo sklaidą, tai ne visai patinka, bet jis nutyli kaip draugas, kai studentams paaiškinu, jog esu budistinių pažiūrų Romos katalikas. Šį sekmadienį meldžiausi Šv.Mikalojaus bažnyčioje.
– Budistinių pažiūrų katalikas?
– Manau, kad bet kur būnant svarbiausia išlikt žmogumi. Ne mirusiu, ne kurčiu, ne internetiniu žmogumi. Dalai Lama čia man didžiulis pavyzdys. Daug rytiečių guru buvo atvykę į Lietuvą, visi jie ieškojo avelių. O Dalai Lama kiekvieną savo paskaitą pradėdavo: išpažinkit savo tėvų tikėjimą. Jei norite pastudijuoti budizmą, mes padėsime, bet iškilus pirmai dvejonei būtinai grįžkit į tėvų tikėjimą.
Todėl man jis toks ir mielas. Net nelengva kalbėt, dreba balsas.
– Tai Dalai Lama jus ir sugrąžino į katalikybę?
– Ne, jis tik labiau paskatino. Praktikuojančiu kataliku tapau pabendravęs su Tėvu Stanislovu. Žiūrėkit – štai ši jo dovanota maldaknygė matė šešiolika Himalajų kelių. Į ją įdėta trispalvė, kurią ką tik pašventinau Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kad kelionėse išlikčiau gyvas. Tai padeda ligos atveju, saugo rizikos zonose
Mane poetas Gintaras Patackas pirmąkart nuvežė į Paberžę 1989 metais. Pabuvau savaitę, paskaldžiau malkas. Jau turėjau bilietą į Tibetą. Tėvas Stanislovas atkalbinėjo – sakė, nevažiuok, turi maitinti šeimą Vengrijoje, grįši paliegęs. Tas šventas aiškiaregis neapsiriko – tikrai po trijų mėnesių grįžau leisgyvis ir sirgdamas po visokių bado streikų prie Kinijos sienos.
Tačiau paklausiau Tėvo Stanislovo raginimo nesimėtyti. Vakare prie arbatos jis sakė: „Normantėli, tai pradėsi dabar kolekcionuoti religijas?“ Sakiau, kad nepradėsiu, nors slapta melavau, nes galvojau tapti budistu. Ačiū Dievui, nepavyko.
– Kokius esminius skirtumus matote tarp budizmo ir katalikybės?
– Matau skirtumus liturgijoje. Pudža – tibetietiškojo budizmo liturgija visiškai kitokia. Ir budistai, ir katalikai moko, kaip gyventi, kad nevogtum, nežudytum. Tik sutrose apie tai dėstoma plačiau.
Vakariečiai budizmo kritikai per mažai žino. Jeigu jie perskaitytų Mahajanos šventraščius, kurie susideda iš 333 tomų, galbūt kalbėtų kitaip.
Katalikų Bažnyčia jau nebe tokia stipri, kaip anksčiau. Jai kenkia modernėjimas. Ji serga daugeliu ligų, apie kurias dabar nenoriu kalbėti.
Budizmo šventyklose taip pat ne viskas idealu. Tailande pastebėjau, kad daugelį Teravados budizmo vienuolių kamuoja tingulys. Užeini į šventyklą, kai turėtų būti vakarinės maldos, jie aiškina, kad bus rytoj. Ateini rytoj, poryt. Jie tingūs vartosi nuo šono ant šono, sako – gal tu jau nebevaikščiok, neklausinėk.
Visur yra blogų ir gerų dalykų. Moderniame pasaulyje destrukcinės energijos tikrai persveria baltąsias jėgas.
– Kaip elgiatės įėjęs į budistinę šventyklą?
– Triskart nusilenkiu, atlieku kelis ritualinius judesius. Reikia prisijungti prie to agregoro, kuriame esi. Jei į Indiją ar Nepalą vyksi su katalikiškais davatkiškais įsitikinimais, greitai sudegsi. Gal net susirgsi.
Teko iš lietuvių girdėti klausimą, kodėl stabus fotografuoju, bet čia yra žmogaus išsilavinimo stoka. Aš neturiu tokių kompleksų. Neišduodu Dievo. Lenkiuosi prieš Budą kaip prieš reiškinį, atsiklaupęs žodžiais ir judesiais atsiklausiu, ar galiu ten fotografuoti.
Per daugybę metų aš ne taip jau mažai supratau. Padariau apie šimtą tūkstančių fotografijų. Kai pradėjau suprasti doktrinas, tapo lengviau padaryti tokias nuotraukas, kurių negalėtų kritikuoti net budistai. Mano fotografijose jie nepamatys nupjautų šventyklų stogų, bokštų, stupų viršūnių ar skulptūrų galvų. Nežinodamas sistemos iš vidaus gali tik padaryti gražų reportažą, bet nuotraukos neskleis vidinės šviesos.
Aš net atėjęs į tuščią vietą sugebėsiu iš krūmokšnių ar žemės struktūrų pafotografuoti kažką, kas būtų budistinėje šviesoje. Šioje srityje laikau save jau ne pradžiamoksliu.
Bet mes vis tiek fotografuojam, meldžiamės ar mąstom per savo tradicijas, įgimtus ar anksti vaikystėje išmoktus kodus.
– Ar tai reiškia, kad vakarietis labai sunkiai gali tapti budistu?
– Gali tapti. Per dvidešimt metų daug stebėjau vakariečius, kurie bando tapti vienuoliais. Jie apsirengia vienuoliškais drabužiais, susivynioja šešių metrų ilgio juostą. Tačiau dauguma yra silpni žmonės, kurie negali pavežti sunkaus Mahajanos budizmo vežimo. Jie vaikščioja skustuvo asmenimis. Mačiau nemažai vakariečių, kuriems ten nučiuožė stogai.
Pirmiausia tai yra nepritapimas prie savo šaknų. Lietuvoj yra žmonių, kurie pabandė būti katalikais, žvėriškai puolė į pagonybę, sudalyvavo galybėje ritualų, pamatė, kad per sunku ar netikra, ėmė ieškoti naujos srovės, rado kokį nors Sai Babą ar “Tikėjimo žodį”. Pasimetusį žmogų lengva užverbuoti.
Problema čia ir ta, kad nedaug tokių dvasininkų kaip Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurie parodė kelią į priekį tūkstančiams.
– Esate bandęs užsiimti rytietiškomis meditacijos praktikomis?
– Kartą mėginau išbūti vipasanos meditacijoje. Tačiau reikėjo keltis ketvirtą ryto, o aš paprastai tuo laiku einu miegoti. Todėl visiškai nemiegojau. Nuo to nemiegojimo važiavo stogas. Be to, negalėjau ramiai sėdėti, nes man vis lindo į galvą mintys apie fotografiją. Ten buvo tokie gražūs šventyklos stogai! Todėl po trijų dienų pasakiau mokytojui „ačiū“ ir nufografavau kelis gerus kadrus.
Mano dvasinė praktika yra laikyti glėbyje meilužę fotografiją. Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu dirbdamas kaip fotografas. Mano tikslas – padaryti gyvas fotografijas, kuriose pleventų gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą