Kaip atsiranda pas mane naujos dainos? Visiškai
netikėtai. Neseniai perskaičiau interviu su Emilija Visockaite ir jame ji minimas
Free Finga kaip vienas įdomiausių ir geriausių šių dienų lietuviškos
muzikos atlikėjų. Sukosi man galvoje kelios dienos šis pavadinimas – kodėl nieko
apie tai negirdėjau? Ėmiau ir pasiYoutubinau. Pirmoji daina ir vaizdo
klipas „Vienas“, kuris reprezentuoja Free Finga albumą „Plastika“, pastarasis
pasirodė visai neseniai (albumo dainas galite išklausyti YouTube platformoje).
Po Free Finga pavadinimu slepiasi (?!) atlikėjas Tomas
Narkevičius, kuris scenoje jau sėkmingai dainuoja 7 metus. Gali būti, kad jį
kažkur prabėgomis mačiau ir girdėjau, bet tiesiog neužfiksavau. Žodžiu, nieko
čia nerašyčiau, jeigu ne daina „Vienas“, kuri man labai patiko. Pirmiausia man
patiko puikus vaizdo klipas, toks tragikomiškas, bet kartu atliepia tas
pagautas vienumo nuotaikas, kuriose dažnai atpažįstu pats save, ar tai būčiau
laiptinėje su plastiko buteliu alaus, ar gamtoje su nuskintu gėlės žiedu, arba
besiblaškantis vienas greitkelyje, bandydamas susitranzuoti automobilį. Žodžiu,
daina irgi užvelka, nes ji ritmiška, kapota, nutolusi šiek tiek nuo popsinio
konteksto ir galų gale dainos tekstas nėra lėkštas, nėra tik kelių žodžių
priedainyje kratinys, kurį tu gali niūniuoti jau po pirmo paklausymo. Noriu,
kad ir jūs šią dainą išgirstumėte ir pažiūrėtumėte vaizdo klipą.
„Labai skiriasi tai, kaip
klausausi lietuviškos ir užsienio muzikos. Vietinės dažniausiai klausausi
tikslingai: perklausau naujus singlus, vis suku naujus albumus, peržiūriu
vaizdo klipus, pagūglinu nežinomus vardus. O užsienio muzika pastaraisiais
metais nukenčia – mano išmanymas daugiau į plotį nei į gylį. Tą daugeliui
žmonių diktuoja „Spotify“ grojaraščių era, siūlanti begalę visokiausių atlikėjų
dainų, apie daugumą kurių niekada nieko nesužinosi ir net neįdomu. Dabar
dėmesys išskydęs, išsiliejęs plačiai, aprėpiantis daug skirtingų grojaraščių,
bet niekur neįsigilinantis, daug klausymosi inercijos, užstrigimo vienam
algoritmų sukurtam burbule. Šitai madai pasiduodu, nes ji svarbi šiuolaikinio
muzikos patyrimo dalis“. Emilija Visockaitė
Šiaip neketinau skaityti Jurgos Tumasonytės parengto
interviu su muzikos kritike Emilija Visockaitė (Muzikos kritikė Emilija Visockaitė: „Jei nauja muzika vis dar neerzina, tai dar nepasenai“),tačiau
užstrigau eismo kamštyje ir kaip tik tas straipsnis po ranka. Suskaičiau su
pasimėgavimu visą iki pabaigos ir jis labai įdomus ir keliantis minčių.
Pirmąkart su E. Visockaite susidūriau tikriausiai skaitydamas „Literatūra ir
menas“, kuriame protarpiais pasirodydavo autorės straipsniai. Norėtųsi gyvenime
daugiau skirti dėmesio koncertams, muzikos atrankai, bet tendencija tokia, kad
nebelieka laiko ir vis pagaunu save, kad kasmet muzikos naujos klausausi vis
mažiau ir mažiau, todėl įsivedžiau tokią nerašytą taisyklę – kas vasarą, per
atostogas, atsinaujinti grojaraštį. Kol kas visai neblogai sekasi. O šis
straipsnis tiesiog priminė mano paties muzikos klausymosi tendencijas.
„Perskaičiau daugiau nei
4000 knygų arabų, prancūzų, anglų ir ispanų kalbomis, taigi nugyvenau daugiau
nei 4000 gyvenimų. Kiekvienas turi turėti tokią galimybę! Man tereikia dviejų
pagalvių ir knygos, kad galėčiau mėgautis gimtadieniu“. Mohamedas Azizas
Tikriausiai daug kas matėte šią citatą. Tai 76 metų
marokiečio ir knygnešio pasisakymas. Gyvenime jam svarbiausia yra knygos. Jis
Rabate, Maroko sostinėje, labai žymus. Skurdas ir negalėjimas vaikystėje gauti
padoraus išsilavinimo jį atvedę prie knygų. Taigi.
Ši vasara man dar nuostabi ir tuo, kad sužiūrėjau ne
vieną pirmąjį serialų sezoną, kurie laukė eilėje ir po ilgo laiko tarsi vėl grįžau
prie šio žanro, nuo kurio buvau kurį laiką pavargęs. Šįkart pasidalysiu
įspūdžiais apie populiarų ir daug užsienyje dėmesio sulaukusią komedijos dramą „Konfliktas“
(kai kur verčiama kaip „Ginčas“) (angl. Beef). Pavadinimas
labai įdomus, nes anglų kalboje beef reiškia jautieną, todėl serialo kūrėjai
žaidžia dviprasmybe, nes jautiena, kaip ir žmogaus pykčio formos gali būti
pačios įvairiausios, pavyzdžiui, jautiena kepta su krauju, vidutiniškai ir
iškepta, o pyktis – susierzinimas, rėkimas, įtūžis, tūžmastis, neapykanta ir t.
t., lietuvių kalboje sinonimų tikrai rasime daug. Kita versija, nors nelabai esu
girdėjęs, bet šnekamojoje, kitaip sakant, buitiniame anglų pasikalbėjime beef
gali reiški pyktį, ginčą, todėl toks pasirinktas vertimas tikriausiai
pateisinamas.
Taigi serialas startavo 2023 metais, jį režisavo
azijietis Lee Sung Jin, o scenarijų taip pat rašė azijiečiai, vaidino, kaip jau
matote, taip pat azijiečių aktoriai, tačiau viskas labai amerikietiška, nes
veiksmas vyksta integralioje JAV visuomenėje ir pasakojama apie du skirtingus
socialinius sluoksnių atstovus – nepasiturintį Danį ir turtuolę menininkę Eimę.
Jiedu pirmojoje serijoje susiduria prekybos centro stovėjimo aikštelėje, bet
netinkamu emocingu laiku, nes abu yra ištikti pykčio, kuris perpildo paskutinį
lašą ir perauga į dviejų nepažįstamų vairuotojų konfliktą. Normaliame gyvenime
būtų įtūžis išlietas ir viskas pamiršta, tačiau šiame seriale utriruojamas ir
analizuojamas pykčio poveikis tiek kultūrai, tiek asmeniniam žmogaus gyvenimui.
Kai šiuo metu viskas slopinama meditacijomis, vyksta gausios emocijų paleidimo
praktikos, „normaliame“ įtempto darbo, konfliktų ir nesėkmių pasaulyje, deja,
šie atsipalaidavimo dalykai dažniausiai neveikia ir žmogus suprimityvėja tiek,
kad tampa kerštingu žvėrimi, puolančiu jį puolantį.
„Konfliktą“ sudaro pirmosios 10 serijų ir, manau, kad
bus kuriamas ir antrasis sezonas. Tiesa, neaišku, ar serialas pratęs pirmojo
sezono istoriją, ar taps antologiniu, kitaip sakant, kitokias istorijas ir
kitokius veikių gyvenimus perteikiančiu pasakojimu (kaip, pavyzdžiui, „Amerikietiška
siaubo istorija“). Nereiktų sunerimti dėl azijietiškos aktorių kultūros, jie
labai amerikietiški, galima sakyti, netgi lietuviški, nes kiekvienas iš mūsų
tikriausiai yra išgyvenęs tokių pat blogų dienų, kokių patyrė Eimė ir Denis. Visgi,
nors pyktis ir šaržuojamas, o jo reikšmė tampa pagrindinių veikėjų varomąja
savasties dalimi, jis kartu tampa ir linksmas, nes pratrūkę ir maniakiški
žmonės tampa neretai ir gyvenime karikatūriniai, kurie niekaip negali atvėsti
ir į viską pasižiūrėti komiškai.
Seriale plėtojamos ir antro plano veikėjų istorijos. Eimės
neištikimybės istorija, kuri iš vienos pusės sugriauna šeimą, tačiau jai
suteikiama didžiulė finansavimo pranašumas dėl karjeros sėkmės. Denio sudėtingi
santykiai su jaunesniuoju broliu, kurio gyvenimą įprasmina tik kompiuteriniai
žaidimai ir bandymai užsidirbti vienadieniuose darbuose. Įterpiami bažnytiniai
reikalai (beveik kaip seriale „Begėdyje“ iš to padaromi moraliniai, etiniai šou
elementai). Taip pat plėtojami draugystės tik dėl naudos povandeninės
istorijos, prasiskolinusios ir bankrutavusios močiutės vienatvė. Iš vienos
pusės daug tokių buitinių ir šeiminių santykių sanklodų, kurie įrėminti
standartiniuose socialiniuose kontekstuose, bet serialo kūrėjai mėgaujasi
laužydami tuos rėmus per pyktį. Ką serialas nori pasakyti? Kad pyktis kaip
emocija pernelyg dažnai nurašomas? Kad jis gali prie ko nors pozityvaus privesti?
Galimas daiktas.
Kadrai iš serialo "Konfliktas"
Nuo sezono vidurio autoriai maksimaliai pajungia
dinamiką ir atsiranda išties pavykusių ir puikių siužetinių vingių. Tokių nenuspėjamų
ir crazy, kad belieka tik mėgautis, jog iš tikrųjų žiūri gerą pramoginį
serialą, o kiekvienas veikėjas savaip tampa tavo būties dalimi. Visgi slenkant
prie sezono pabaigos, tampa aišku, kad autoriai jau literatūriškai vysto
serialo kulminaciją pačiu banaliausiu būdu – kriminaliniu visus veikėjų
interesus apjungiančiu metodu. Bus ir mirčių, jų čia neišvengsi, tačiau viena
nuobodžiausių serijų visgi buvo paskutinioji, kada ginčą tenka išspręsti tais
paprastaisiais susitaikymo būdais, t. y. atrandant ne skirtybes, o per pyktį
nepastebėtus panašumus. Eimė ir Denis atsiduria haliucinaciniame pasaulio
sąryšyje ir tos scenos, nors ir „pasūdytos“ šmaikštumu, bet pernelyg ištęstos
ir pernelyg daug jėgų atiduota kažkokiam perdėtam filosofiniam ir
literatūriniam pokalbiui.
Ramūnas Pronckus žurnale „Kinas“ serialą įvardija kaip
įtraukų, bet po visko greitai pamirštamą. Man jis nebus greitai pamirštamas,
jeigu nešoksiu nuo serialo prie serialo, gaudydamas kaip drugius lankuose, kas dar
gali mane labiau įaudrinti. Bet taip, yra kokybiškesnių serialų, tačiau „Konfliktas“
turi gerą balansą tarp komedijos ir mūsų visuomenės šaržuojamo veidrodžio, toks
pramogai typ-top, nes žiūrėdami su draugu tiesiog atsekėm savo elgsenos
tipažus ir net labai aiškius, o tai buvo vienas smagiausių serialo momentų –
atpažinti save ir kitą kaip personažą gyvenime. Aišku, gilesnė pykčio analizė
ir reflektavimas galbūt serialą būtų pakylėję į kitą matmenį, tačiau, manau,
būtų netekęs tos smagios pasiutpolkės, kurios norėjosi iki pat paskutinės
serijos. Labai didelį pagyrimą pridedu pagrindiniams aktoriams. Eimės vaidmenį
sukūrė Ali Wong, o Denio – Steven Yeun. Abu, tiesa, man menkai žinomi, tačiau
kaip juos myli stambiu planu kameros ir kaip jie išraiškingai mėgaujasi savo
veikėjų pykčio euforija, kad belieka tik mėgautis jų pačių pasimėgavimu. Abu aktoriai 2023 m. gavo Emmy apdovanojimus už savo vaidmenis. Manau,
žiūrėčiau ir antrą sezoną.
Sako, rytą reikia pradėti pozityviai ir diena bus
gera. Pasidariau kavos ir kol namus siurbia robotukas, galvoju, kaip atsibusti
ir prikelti save naujai pozityviai dienai. Juk viskas yra gerai, namai
tebestovi, kūnas funkcionuoja, nors reikia juo pasirūpinti. Neskaitant, kad
nusiskutau ir pasiruošiau higieniškai, diena kur kas geresnė, kai pasportuoju,
t. y. padarau tempimo pratimų, jogos elementų, pakilnoju svarmenis, pamiklinu
pilvo raumenis ir energija geriau prateka pro kūną. Atrodo, kas čia tokio,
tačiau iš tikrųjų atsiranda geresnės nuotaikos. Labai paprasta, nereikia
pamiršti: skirk dienos pradžiai, jeigu gali, savo kūnui ir atsiras vietos geresnei
emocijai – viskas juk labai susiję. Energija, kūnas, mintis.
Man patinka atostogos Balkanuose. Paprastai per metus
turiu 2-3 rimtesnes atostogas kur nors Europoje ir galiu pasakyti, kad kokia
Ispanija ar Prancūzija bus labai skubi ir chaotiška, o kelionė su pažintimi
Balkanų šalyse visada tokia sodresnė, įsimintinesnė, nes tikriausiai pačioms
agentūroms daug paprasčiau suorganizuoti ir puikias išvykas, ir vakarienes. Šiemet
keliavau po pietų Kroatiją ir jos miestus, todėl trumpai pasidalysiu savo
įspūdžiais apie šią šalį.
Išties Kroatija labai skirtinga. Šiaurinė dalis gana
žalia, ribojasi su Slovėnija ir Serbija bei Vengrija. Kaip minėjau, daugiausia
teko būti pietinėje „sukurortintoje“ Kroatijos dalyje palei Viduržemio jūrą. Šalis
turi nepaprastą gamtą, sakyčiau, egzotišką, nes viename kilometraže, pakilus į
2 kilometrų aukštį, vienokia temperatūra (norisi megztinio), o serpentinais
nusileidus tame pačiame kraštovaizdyje staiga išpila prakaitas, nes nuo jūros
tvoskia karštis, paprastai apie +34C ir daugiau vasaros metu, o apie saulėkaitą
net nekalbu. Tiesa, kelionės metu daug girdėjau apie Bora vėją, kuris, ačiū Dievui,
neištiko, nes šis vėjas toks smarkus ir jis tampa net kaitriausią vasarą
lediniu, todėl gali sugadinti atostogas Makarskoje, bet, kaip sakiau, nieko
panašaus neatsitiko.
Kroatijoje gyvena kiek daugiau nei 3,8 milijonų
gyventojų. Važiuojant keliukais, norint išvengti autostrados spūsčių, pakelėje
gausiai dar matyti Jugoslavijos karų padariniai, kurie vyko 1992-1995 metais. Kroatai
dažniausiai to nelaiko parodomąja relikvija, tiesiog ilgą laiką strigo
įstatymai dėl žemės nuosavybės. Po karo iš teritorijų pabėgo serbai, tačiau jų
ūkiniai pastatai liko apšaudyti ir dūlantys, netvarkomi ne vieną dešimtmetį,
tačiau girdėjau, jog situacija pamažu taisosi ir serbai perparduoda žemes
kroatams, nes jau įsitvirtinę kitur ir jie čionai po tokių baisių įvykių nenori
grįžti. Apie Balkanų istoriją daug nepasakosiu, labai prieš vykstant į šias teritorijas
rekomenduočiau pasidaryti namų darbus, t. y. paskaityti, kaip susiformavo Balkanų
tautos, kas toji Jugoslavija, kodėl dabar tos tautelės yra taip
susiskaldžiusios, tačiau tikriausiai nėra nė vienos giminės, kuri nebūtų „prasimaišiusi“,
t. y. pusė šeimos serbai, truputį bosniai, dar dalis slovėnai arba kroatai,
todėl, kai vyko kruvinasis Balkanų karas, šeimos tiesiog buvo susipriešinusios
ir dažnai giminė kovodavo prieš giminę – baisiau ir būti negali, dar viską
pamasino ir skirtingos religijos, nes kroatai – Romos katalikai, serbai – pravolavai,
bosniai – musulmonai. Tai įsivaizduojate.
Visgi reikia paminėti, kad Kroatija vingiuota šalis,
tenka kelyje daryti daug lankstų. Šalis nuo 2013 metų yra tapusi Europos
Sąjungos šalimi, čionai galioja Šengeno taisyklės, bet jau įvažiavus iš
Slovėnijos, kuri ekonomiškai ir kelių infrastruktūra gerokai lenkia pačią
Kroatiją, pastebėsite, kad kažkas negerai su kroatų keliais. Atrodo,
greitkeliai yra geros būklės, autostrados puikiai nutiestos, degalinės
sutvarkytos, tuneliai puikiausiai išrausti ir sutvarkyti, bet iš kur pas juos
greitkeliuose tiek kamščių!? Nuolat lygioje vietoje patekdavome į kokią nors
spūstį ir tai, sako, Kroatijoje yra normalu, todėl vykstantys turėtų nusiteikti
pastovėti valandą ir daugiau tiesiog kilometriniuose ruožuose, ypač prie
sostinės Zagrebo. Šiaip kroatai susitvarkė ir savo reikalus su Bosnija ir
Hercegovina, kuri prie Dubrovniko turi 20 kilometrų ruožo išėjimo prie Adrijos
jūros, todėl Dubrovnikas atskilęs nuo šalies. 2022 metais atidarytas didžiulis
tiltas gerokai palengvino šalies susisiekimą, o bosniams nepatinka, nes šiek
tiek koreguoja jų laivybą. Serbai išvis pikti, jie neteko po suskilinėjimo bet
kokios prieigos prie jūros, ją galutinai pasiėmė Juodkalnija. Tiesa, tiltui
kinų statybos kompanija davė 2 metų garantiją, nors sukišti milijonų milijonai.
Kai važiavome šiuo tiltu ne kartą, jam galiojimo laikas buvo pasibaigęs, jeigu
ką.
Dėl valiutos. Kroatijoje nėra pigiau nei Lietuvoje,
patikėkite. Kainos gana panašios tiek kurortiniuose regionuose, tiek tolėliau į
kaimelius. Kroatai turi eurą, tačiau priešingai nei kokioje Juodkalnijoje, kuri
nėra ES šalis, bet turi eurą, kroatai dievina grynuosius, todėl jau prisikimškite
pilnas kišenes šlamančių, nes jų kiekviename žingsnyje reikės. Jie labai
nemėgsta kortelių, nors paprastuose prekybos centruose, perkant arbūzą, vandenį
ar vyną problemų niekada nebuvo, tačiau kitose turistinių paslaugų zonose
(kioskai, vandens batų pirkimas, gultų nuoma ir t. t.) visur prašo grynais, o
dažnas lietuvis jau įpratęs, kad beveik visose ES šalyse viską galima
atsiskaityti kortelėmis. Kroatijoje šis dalykas nepaeis. Gal dėl kokių
nors šalies žmonių įsitikinimų, nežinau, jie pasitiki tik grynaisiais.
Apie orus kalbėti vasarą sudėtinga. Tiesiog pietų
Kroatijoje be proto karšta ir karštis jau pradeda smogti 7-8 ryto. Kroatijos viešbučiuose
kondicionierius mokamas atskirai ir jį labai rekomenduoju, nes be jo sunkiai
įsivaizduoju jūsų prikaitusias naktis viešbučiuose – bus sugadintos atostogos,
todėl keliasdešimt eurų už savaitę tikrai nepagailėkite. Ne visur yra
internetas, tačiau turistinėse zonose su tuo neturėjau beveik jokių problemų. Naudokite
kremą nuo saulės, nes saulė apskritai Balkanuose pavojinga. Mačiau, kaip vienas
keliautojas iš Lietuvos nudegė per pirmą dieną. Galiu tik įsivaizduoti, kokios skausmingos
ir baisios buvo likusios jo atostogos ir kelionės po Kroatiją.
O šiaip žmonės kroatai šaunūs, dažnai draugiški, su
dažnu ir vidutinio amžiaus aptarnavimo srityje susikalbėsite angliškai, yra
kalbančių ir rusiškai. Man pasirodė, kad vietiniai kroatai mėgsta išgerti,
dažniausiai rakiją, grapą (atitiktų mūsų samanę, tik jie dar pagardina
žolelėmis) ir vyną. Neretai naminį, nes jiems tai ne kokia žema kultūra, o
būtent kroatų tradicinis reikalas, nors kroatų įstatymai ir draudžia namų
bravarus, tačiau dažnu atveju visiems nusišvilpt – įstatymų prižiūrėtojams ir
vykdytojams irgi, patikėkite. Pastebėjau ir rusų turistų, bet jų palyginti su ukrainiečiais
yra nedaug. Kėlė tik nuostabą: čia turiu facebooke, kurie nuo ryto iki vakaro
raunasi plaukus ieškodami, kaip sušelpti Ukrainą pinigais, perkasi marškinėlius
su Putino karstais, visokiausiais užrašais, patys važiuoja savanoriauti į
frontą, tačiau tiesa tokia, kad Europoje nėra daugiau turistinių autobusų ir
poilsiautojų grupių nei iš Ukrainos. Rimtai. Atsistebėti negalėjau, kaip jie iš
vargšės kariaujančios šalies varo „pasiganyti“ po Italiją, Kroatiją ir
Prancūziją – dažnai blizgančiai, prašmatniai išsičiustę, kad tekdavo
akis pridengti saulės akiniais, nes jie tviskėjo kaip pusdieviai. Gal nėra taip
su jais blogai, ką? Čia tik tarp kitko. Toliau pateiksiu fotoreportažą iš
įvairių vietovių su mano įspūdžiais ir komentarais.
Apie vėliavą. Raudona spalva dažnai
siejama su drąsa, auka ir patriotizmu. Ji taip pat gali simbolizuoti kraujo
praliejimą kovojant už šalies nepriklausomybę. Balta spalva dažniausiai
simbolizuoja tyrumą, taiką ir naują pradžią. Mėlyna spalva dažnai asocijuojama
su jūra, simbolizuodama Kroatijos ilgą pakrantę ir jos svarbą šalies istorijoje
ir ekonomikoje. Kroatijos herbas yra sudėtingas simbolis, turintis ilgą
istoriją. Jis vaizduoja raudoną ir baltą šaškių lentą, kuri yra viena seniausių
Kroatijos valstybingumo simbolių. Vėliava įteisinta 1991 m., paskelbus Kroatiją
nepriklausomą.
Pirmasis aplankytas šioje
kelionėje Kroatijos miestas – Zadaras. Miestas, kuris turi 91 tūkstantį gyventojų ir labai seną, romėnų laikus menantį senamiestį. Yra išlikusios
gynybinės tvirtovės sienos, tame senamiestyje įkurtas kaklaraiščių muziejus. Kroatams
tai svarbu, net žodis Kroatija kildinamas iš kaklaraiščio, t. y. pasipuošę
kaklaraiščiais buvę kroatų kariai, kurie kovojo labai seniai už
nepriklausomybę, o tuos žmones buvo imta vadinti kaklaraištininkais arba,
kitaip sakant, kroatais.
Ten, kur Zadaro senamiestyje įkurtas romėnų forumas, pastatytas ir toks
į obeliską panašus gėdos stulpas, ant kurio rakindavo ir kankindavo įstatymus
sulaužiusius nusikaltėlius. Jis stovi dar iki šių dienų
Romėnus menanti
architektūra, kai kurios grindinio plytelės iki šiol yra autentiškos.
IX amžiuje pastatyta ir
išlikusi šv. Donato bazilika. O šalia – dar senesnė romėnų agora, forumas,
kuriame romėnų kariai laisvu metu gerdavo skiestą vyną ir tarpusavyje
smagindavosi.
Tai viena iš nedaugelio
nuotraukų, kurių nedariau aš, nes per žmonių kiekį neįmanoma normaliai
nufotografuoti įspūdingus į Adrijos jūrą įrengtus jūrų vargonus. Jie iš
tikrųjų bangoms mušant ir vėjui pučiant skamba maloniai. Vargonai pastatyti
2004 m. ir yra vienas patraukliausių turistinių traukos objektų Zadare.
Pakeliui į Makarską. Pirmoji
diena Zadare ir link viešbučio buvo viena iš tų ūkanotesnių, dangų dengė
debesys. Tiesa, Kroatijoje daugybė tiltų ir požeminių kalnų tunelių.
Štai taip atrodo
Makarska. Nedidelis palei Adrijos jūrą esantis kurortinis miestelis, turintis
autentišką mažą senamiestį, veikiantį turgų, akmenuotus paplūdimius (vandens
batai būtini) ir prieplaukas. Geografinė padėtis įdomi tuo, kad už kilometro
nuo jūros – statūs Biokovo kalnai, siekiantys pusantro ir daugiau kilometrų,
todėl Makarska tokia uždara. Norint į ją patekti, reiktų važiuoti tarp tų kalnų
išraustu 6 km. tuneliu ir leistis serpentinais, arba atvykti laivu iš jūros
pusės. Galima ir nuo Dubrovniko pusės greitkeliu. Šiaip įspūdingi kalnai, nieko
panašaus nemačiau taip arti jūros. Kasdien mano viešbučio balkonas buvo į jų
pusę, ilgi vakarai (nors Kroatijoje ir temsta daug greičiau) į juos žiūrint
buvo puikūs, nors pėsčiom popiečio kaitroj užlipti į nuožulnų šlaitą, kur
riogso rivjeros viešbučiai – yra ką veikti.
Įdedu ir nuotrauką iš
internetinio katalogo, nes maniškės per arti kalnų, negali perteikti kalnų
didybės.
Kaip ir kaskart į kelionę
stengiuosi įsimesti ką nors iš to regiono literatūros. Kad kelelis nedulkėtų. Kadangi
nieko įdomaus lietuviškai iš kroatų neaptikau, tai pasiėmiau slovėnų rašytojo
Goran Vojnovič romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“, kuri dar labiau leido suvokti
Balkanų tautų genetiką.
Kitos dienos pavakare
vykome vakarienės į provinciją, mažą kroatų kaimelį už Makarskos kalnų,
įsikūrusį Cetine Kanjono rivjeroje. Toje Kroatijos dalyje galima pamatyti va
tokių „nenulaižytų“ tikrovės vaizdų, kokių vis rečiau matome ir mūsų Lietuvoje.
Tą vakarą – tokie va
Cetine Rivjeros kanjono vaizdai į vakarus nuo didelių skardžių, kurių apačioje
teka srauni ir į krioklį panaši upė.
Drąsesni galėjo pastovėti
ant išsikišusios geležinės 48 metrų platformos su permatomais grindinio
grioveliais.
Niekada Balkanuose
nepraeinu pro kates ir katinus...
Apie ką ir minėjau.
Balkanų karo palikimai – provincijose išlikę ir jau griuvenomis tapę ištisi
namai.
Kroatai yra pakvaišę dėl
religinių kryžių. Kol lietuviai pjaunasi, kam paminklą pastatyti, o kam nugriauti,
kroatai stato paminklus Dievo vardu ir uždeda prierašą: „karo aukoms atminti“.
Važiuoji kalnais ir beveik gali ant rankos skaičiuoti kur nors laukinėje
gamtoje stūksančius tarp kalnų kryžius.
Vakarienė buvo ir įdomi,
ir daininga, ir labai kroatiška. Ne picų ieškoti atvažiavus į šalį reikėtų
(šito dalyko niekada nesuprasiu), o būtent ko nors itin kroatiško. Patiekalas pėka
(mums šeimininkai parodė krosnį, kaip jis gaminamas). Taigi į didelį puodą
sudedama aviena, jautiena ir kiauliena su raikytomis bulvėmis ir prieskoniais. Tokioje
didžiulėje pašiūrėje įrengta milžiniška anglių krosnis. Kai medis sudega, tuos
puodus apkasa likusiomis žarijomis ir mėsa troškinasi apie keletą valandų. Kol laukėme
pėkos, šeimininkas aprodė rūsį, kuriame brandinama vytinta mėsa, po to vaišino
visokiausiomis riešutinėmis, vynu, sūriu ir tuo pačiu vytintu kumpiu ir
galiausiai gavome didelę porciją pėkos.
Konoba Cetina. Kepama pėka.
Tai jau kita diena ir
keliuosi į Korčulos salą. Vieną reikšmingiausių Dalmatijos Kroatijos regionui.
Istoriškai strategiškai svarbi sala, kažkada buvusi itin turtinga, gebėjusi
atlaikyti iš Rytų turkų antpuolius tik per stebuklą, nes lygiai 5 valandą
dienos staiga šioje vietovėje pasikeičia vėjai ir turkų bures nupūtė į
tolimesnę salą, kurią visą sudegino ir apiplėšė. Taip pat Korčulos salos senbuviai
ilgą laiką palaikė santykius su Venecijos respublika, jiems mokėjo duoklę.
Saloje yra gėlo vandens, vadinasi, sala žemyninės kilmės ir ne visai
savarankiška sala. Joje daug istorinio paveldo, išlikusios, kaip matote iš
fotografijų, gynybinės sienos dalys. Čionai kasdien vyksta laivyba ir prekyba,
saloje nuolat gyvena apie 15,5 tūkstančių gyventojų, tačiau dieną – pilna turistų
ir miestas be galo gyvas.
Kieme augantis fikusas.
Mako Polo (Marco Polo), didžiojo geografo namas. Įdomu tai, kad italai
Mako Polo savinasi kaip saviškį ir priskiria jį kaip Venecijos gyventoją, o
Korčulos gyventojai kaip saviškį
Kroatijoje, kaip ir Italijoje,
be proto skanūs ledai. Tiksliau gelato, kurių rasite beveik kiekvienoje
kavinėje. Korčulos saloje teko skanauti „Pepper and Choco“ užeigėlėje. Iki šiol
pamenu apelsinų pyrago skonio ledus. Tokių Lietuvoje nerasite.
Kurį laiką Korčulos sala
priklausė Habsburgams, t. y. Austrijos ir Vengrijos imperijai. Po to atėjo
Napoleonas Bonapartas ir šie laiptai į pagrindinę išlikusią tvirtovės dalį buvo
sumūryti būtent jo valdymo laikotarpyje. Be proto slidūs! Garsūs dainininkai
net yra sukūrę šmaikščių dainelių apie tai, kad neatsargūs nudarda nuo jų ant
šiknos. Patikėkite, jeigu sakau, kad slidūs, vadinasi, slidūs.
Korčuloje daug religinių
pastatų, žmonės čia buvo be galo tikintys, didžiausią miesto valdžią turėjo
dvasininkai.
Dailios mėlynos įlankėlės, kur galima atokiai pailsėti, pasideginti ir išsimaudyti.
Kitą dieną, jau žemyninėje
Kroatijos dalyje, laukė kitos kelionės ir nuotykiai. Pirmasis išbandymas – gyvų austrių
degustacija. Nesu jūros gėrybių-bjaurybių mėgėjas. Viską beveik esu išragavęs, kas
pasiekiama Lietuvos parduotuvėse, tačiau net į krevetes žiūriu pesimistiškai,
bet gyvų austrių nesu dar ragavęs. Pakelės ūkininkai jas augina tokiose dėžėse,
sumerktose įlankėlėse. 3 austrės, neypatingo dydžio, berods 10-12 eurų. Ir...
nepatiko. Atsidavė ežerų dumblėmis, vaikystės prūdo kvapu. Ant geldelių matėsi
gyvų parazitų. Ryji kaip snarglius, gerai kad bent šalto baltojo vyno buvo,
dezinfekavo. Bet kad pabandžiau – nesigailiu.
Apsilankiau Nikola
Dobroslavić šeimos įkurtame vyno muziejuje. Nikola Dobroslavić nuo pat
vaikystės buvo vyndarių šeimos vaiku, o asistentės pilstė iškirtinai tik jų
šeimos vynus, vaišino vietos vytintu kumpiu ir sūriais, aprodė gan dideles
muziejaus patalpas, kuriose papasakota, kaip anksčiau sunkiai ir ilgai kroatai
dirbo, kad pagamintų vyno. Muziejus tęsiasi per tris aukštus, visų nuotraukų nė
nesudėsi. Tiesa, degustuojamas vynas (sausieji baltas, rausvas ir raudonas)
nebuvo mano receptoriams kažin kuo ypatingas, tačiau išeidamas radau ir
geresnio jų gaminamo vyno, bet patirtis įdomi.
Čia jau nuotraukos iš
vieno gražiausių Kroatijos miesto Splito. Apie Splitą girdėjau tiek daug gero,
kad net nežinojau, kaip visa tam pasiruošti, nes lūkesčiai buvo gan dideli. Visi,
kurie keliavo po Kroatiją, man teigė, kad Dubrovnikas daug prasčiau, nei
Splitas. Kadangi pernai buvau Dubrovnike (šiemet irgi), anuomet buvau kiek
nusivylęs juo, tad iš Splito labai daug norėjau, tačiau gavau šiokį tokį nusivylimą,
nes... Miestas išties gražus, tačiau to grožio nei pamatyti, nei apžioti, visur
pilna daugybę turistų. Miestas perkrautas kažkokiais renginių pasiruošimais,
pilna pastolių, repeticijų, šurmulio, gatvės dainininkų, o Diokletiano rūmai,
kuriuos maniausi apžiūrėti, teko pro juos prabėgti, kad kiti turistai kuo
greičiau galėtų prieiti. Galima sakyti, nepadariau nė vienos tinkamos
fotografijos, nes viskas iš laibai arti ir viskas labai suspausta. Tiesa, labai
graži Splito krantinė, prie promenados plačiai išsidėsčiusios kavinės ir gaivi
jūra. Galiu tik įsivaizduoti, kaip gražiai naktį švyti Splito šviesos. Žodžiu,
gal ir mano problema, kad Splitas sukėlė tokius prieštaringus jausmus.
Dar nuo romėnų laikų daug
atributikos atvežta tiesiog iš senovės Egipto.
Paminklas kroatų
rašytojui Marko Marulić (1450-1524). Jis pirmasis kroatų humanistas ir
pirmasis, kuris pradėjo rašyti gimtąja kroatų kalba. Pats kilimo iš Splito,
todėl jam paminklas garbingoje aikštėje.
Pusdienio kelionė į
Trogirą. Trogiras – mažas viduramžių Kroatijos miestelis, išlaikęs
venecijietišką architektūrą. Jis nutolęs nuo Splito apie 27 kilometrus ir,
sakyčiau, turi nemažai panašumų su pačiu Splitu. Ypač jo pakrantė ir promenada.
Trogire yra išlikusi nedidelė, bet įspūdinga tvirtovė. Čia puiku dar ir tuo,
kad sąlyginai nebuvo tiek daug turistų, kiek Splite.
Trogiras. Šv. Lauryno
katedra, datuojama 1213-1251 m. Įdomu tai, kad fasade vaizduojamas Kristaus
gimimas, o ne mirtis, kaip būna tokio amžiaus bažnyčiose ar katedrose.
Vakare tenka ragauti
paties populiariausio kroatų alaus „Karlovačko“. Savitas. Nesakyčiau, kad
patiko, bet greit priprasčiau, nes turime kažko labai panašaus. Ar sakiau, kad
kroatai pamišę dėl futbolo? Šis alus ir jų futbolas yra neatsiejama daugelio
kroatų pramoga.
Taigi Dubrovnikas! Daugelis,
kai keliauja į Kroatiją, jeigu programoje nėra šio miesto, atmeta ir pačią
Kroatiją, nes o kam, juk tai svarbiausias miestas. Kroatams gal ir ne, turistams
galbūt. Viso labo 42 tūkstančių gyventojų, piečiausias šalies miestas, buvusi
atskira valstybė-miestas, išsipirkęs nepriklausomybę iš Venecijos ir iš Rytų,
labai turtingas. Ir, žinoma, reikia sakyti, filmuoti kai kurie „Sostų karų“
epizodai – prekeiviai tuo naudojasi, yra suvenyrai ir atskiros tam
parduotuvėlės. Visgi Dubrovnike teko būti pernai ir šiemet. Sunkiai palyginamas
jausmas. Pernai užsukau iš Juodkalnijos ir Dubrovnike buvo žvėriškai karšta,
tvanku ir nenusakomai daug turistų, norėjosi tik į pavėsį ir kondicionieriaus. Šiemet
viso labo tik +34-35C ir ne taip karšta, daugiau pamačiau ir įdomiau išgirdau.
Priešingai nei Splitas, Dubrovnikas fotogeniškas, galima mėgautis kadrais, nors
sąlyginai ir šįkart buvo nemažai turistų. Vėl valgiau levandų ledų – tai jau
bus mano tradicija, jeigu vėl kada čia tektų grįžti. Ir taip, Dubrovnikas šįkart
man labai patiko ir įtiko!
Šiaip Dubrovniko tikrieji
gyventojai save laiko „aukščiau“ už tikruosius kroatus. Panašiai kaip
miestiečiai laiko žemesnius kaimiečius. Jie save net nevadina kroatais, o tiesiog
„miestiečiais“. Tikras Dubrovniko gyventojas atpažįsta savus kaip aristokratus,
turistai jų neišskirs, neatpažins, turi savo mėgstamas miesto tvirtovės
kavines, mėgsta puoštis visada ir visur, labai save prisižiūri, mėgsta paskalas.
Visgi, kai prasidėjo Balkanų karai, serbai labai norėjo šios vietos ir miestą
smarkiai apšaudė iš kalnų pusės, bet namų sienos padeda. Buvo ilga ir sudėtinga
apgultis, miestiečiai visokiausiais būdais gaudavo maisto davinius, tačiau
serbai nepramušė sienų, o apsukrūs miestiečiai, nors ir sunkiai, visgi
atsilaikė.
Šis puiki virš Makarskos
apžvalgos aikštelė labai įspūdinga. „Dangaus tiltas“ – taip vadinamas šis 2020
metais pastatytas stiklinėmis permatomomis grindimis lankstas virš didžiulio
skardžio, kuris siekia daugiau nei pusantro kilometro. Pirmieji žingsniai buvo
nejaukūs, tačiau vėliau prie to priprantama. Nemoku apsakyti to kraštovaizdžio,
jis į nuotraukas netelpa. Vėliau traukiame dar aukščiau...
O aukščiau – tai kelionė Biokovo
kalnų viršūnėmis, kuriomis ganosi laukiniai arkliai. Negalėjau patikėti, kad
mizantropai karstiniuose įgriovuose augina bulves ir kaip jų nenuėda tie
laukiniai arkliai? Visgi pasiekėme nuostabią vietą – šv. Jurgio kalną, kuris
šioje Biokovo kalnų grandinėje yra aukščiausias taškas ir siekia 1762 metrus. Čia
įrengta patogi apžvalgos su suoleliais vietelė, yra ir namukas, tiesa,
paskirties nepavyko išsiaiškinti, bet ant durų lipdukai byloja apie čia
apsilankančius iš viso pasaulio žmones. Gaila, neturėjau ko nors priklijuoti iš
Lietuvos... Visgi nuo skardžio žvelgi į jūrą, Dalmatijos salas, susirandi net
taškelį – Makarskoje paskendusį savo viešbutuką. Įspūdis ir ramuma neapsakoma,
oras aukštumoje pagaliau lietuviškas, sėdi ir žiūri, kaip pamažu grimzta saulė.
Tai viena labiausiai man įsiminusių dienų! Grįžti serpentinais jau teko naktį. Sustojom
pusiaukelėje, visur apačioje šviesos (neįmanoma padaryti gražios nuotraukos),
bet žvaigždės... Atrodė, kad kalnai jas pritraukė arčiau manęs, tokios ryškios,
Lietuvoje tokių ryškių nebuvau matęs.
Visą kelią, kol važiuoji,
skamba kroatų pop muzikos legendos Severinos Vučkovič dainos. Dalijuosi vienu
garso takeliu: Severina Vučkovič „Paloma Nera“, įrašas darytas dar 1993 m., kai Balkanuose vyko karai. Sunku pagalvoti, tautos kariauja ir liejasi tokios dainos...
Paskutinė diena ir jau pakeliui
link namų. Vienintelė vieta, kurioje teko apsilankyti būtent centrinėje
Kroatija – Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Daugeliui žinoma iš kataloginių
nuotraukų. Tai aukštumoje esantis 16 ežerų kompleksas su gausybe kaskadomis
tekančių krioklių sistema. Galima vaikščioti visą dieną didžiuliais smaragdinių
ežerų vingiais, nepakartojama gėlo ir skaidraus vandenų spalva. Oras, nors ir nebuvo
saulėta, čionai puikiai vėsus, nes nekaršta. 3 valandų kelionę vainikavo
plaukimas laivu didžiausiais smaragdiniais Kroatijos ežerais. Oras čia visiškai
kitoks, toks, sakyčiau, gaivus ir švarus. Kartą pabūti čia – verta.
Štai ir baigėsi mano turas po Kroatiją ir galiu pasakyti, kad tai viena įsimintinesnių gyvenimo kelionių, kurioje ne vien viskas tik turistų akims, bet ir kai kas, atrodo, kroatiškai ypatingo. Dar turiu aprašyti kelias šios vasaros keliones, tik nežinau, ar bepavyks, nes atima daug laiko atrinkti nuotraukas, susisteminti ir sukelti, bet bent džiaugiuosi, kad apie Kroatiją padariau. Esu gavęs klausimų, o kada į Kroatiją geriau nevažiuoti? Atsakau. 1. Jeigu esate garbingo amžiaus ir turite antsvorio, nepratę daug judėti, nes gali pasirodyti alinančiai sunku viską atlaikyti. 2. Nevykti, jeigu norite išsimiegoti ir kiurksoti tiesiog prie jūros – Baltijos jūra tam geriau, nes mažai turistų ir smėlis pas mus fantastiškas. 3. Jeigu neįdomu pažinti istoriją ir kultūrą, o tikitės būti tik paliksminami, tikitės parpti iki 9-10 ryto, tam rinkitės pramogų kompleksus viešbučių zonose, norint viską aprėpti, keltis reikia 6-7 ryto ir jau 8 būti kelyje, nusiteikti mažai miegoti arba miegoti kelionės valandomis. 4. Jeigu sunkiai tveriate karščius, vasarą ne visi gali juos iškęsti. Visa kita yra niekai, jeigu turi noro ir entuziazmo, esi smalsi būtybė – Kroatija puiki.