Atėjo apsirengęs vėju

Labas visiems,

Šiandien buvo Žemaitijoje gan vėjuota, bet vis tiek nuėjau ant kalvos, ten atsiveria puikus peizažas, be to, mano medis auga vienišas tarp smilgų. Atsiguliau pasideginti. Smilgomis bėgiojo vėjas, toks basas, palaidas, paikas, koks dažniausiai būna aprašomas pirmuosiuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose. Ir tikrai, net prisnūdau prieš saulutę – tik vabalai visokie ėmė rėplioti ant rankų ir kojų, bet bandau sau priminti – tegu sau, tegu patyrinėja, juk nėra žmogaus matę, juk mums mėnulyje irgi kažkieno valia buvo leista apsilankyti ir niekas Armstrongo ranka nesutraiškė.

Guliu sau prieš saulutę, bandau kažką gražaus susikurti mintyse ir staiga kad praeis gūsis smilgomis ( o jos tokios sunkios ir apsiputojusios violetinėmis žiedadulkėmis), kad net pašokau išsigandęs. Galėjau prisiekti, kad girdėjau ateinant šunį – smilgos taip plakėsi viena į kitą, kad rodės, jog šuo cimpina.

Matot, net vėjas belakstydamas gali apsimesti šunimi – nenusigąskite!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite kaip visada parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Pelenai ir sniegas" / "Ashes and Snow"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti režisieriaus Gregory Colbert filmą „Pelenai ir sniegas“ (Ashes and snow) (2005 m.). Jau seniai interneto platybėse aptikdavau fantastiškų dvasingų nuotraukų ir nė įtarti negalėjau, kad jos iš tikrųjų yra kadrai iš nuostabaus filmo „Pelenai ir sniegas“, kuriam reikia ypatingai nusiteikti ir pasiruošti, nes šiaip filmo su popkornais ar apsistačius kavos puodeliais ar mamos uogienės stiklainiais nepatariu žiūrėti – prie filmo netinka užkandžiai, netinka jį žiūrėti ir prisirijus, o savo nelaimei – privalgiau plovo, o žiūrint tuos nuostabius norėjosi jaustis truputį alkanam...

Be jokios abejonės, kad ši dokumentinė „drama“ yra meditacinio pobūdžio filmas, skirtas išgyventi save ir Žemėje egzistuojančią išmintį ir evoliuciją. Žemė – pilna gyvybės, pradedant nuo vandens ir baigiant smėlynais ir juose visur esti žmogaus, jo buvimas, jo santykis su kitomis gyvybės formomis. Filmas buvo kažkas nuostabaus, nes nebuvau matęs nieko panašaus, na, šiek tiek gal priminė filmą „Gyvenimo medis“, vaizdų asociatyvumą, tačiau šis filmas yra skirtas totaliam išjautimui. Viename kadre taip užsižiopsojau, berods tai buvo kaip induistės maudosi su drambliais upėje, ir praradau laiko nuovoką... Filmas deklaruoją pagrindinę, sakyčiau, Visatos dėsnį – visi esame vienas kūnas. Labai nedaug teksto, o pastarasis aforizmų tipažo, kuris dar labiau subrandina filmo vaizdus, leidžia juos sujungti, išryškinti pagrindinę mintį. Be galo gražiai nufilmuotas – tai žmogaus ir visos Žemės nesibaigiantis šokis, puikus garso takelis ir sepijinė filmo spalva, Rytų kultūros filosofijų ir kultūrų dvelksmas.

Sunku pasakyti, ką išgyvenau žiūrėdamas, nes manau, kad kiekvienas tai išgyvena vis kitaip. Kitam filmas primins, koks jis vienišas pasaulyje, o aš bandžiau prisiminti, (filme kalbama apie prisiminimą), jog buvome banginiais, buvome drambliais, buvome vėjais, lupome persiką ir viskas yra mumyse, mūsų sielos įrašuose. „Rašau laišką savo svajonėms“ – sako filmo pasakotojas, įdomi mintis, jei sukūrėme svajonę, vadinasi, ji taip pat nori turėti kontaktą su mumis, kad ją puoselėtume, bendrautume su ja. Filmas pilnas virsmo, judesio, dvasinių aliuzijų... Ar bereikia pasakyti, kad filmą gali žiūrėti ir nemokėdamas kalbos, tiesiog mėgautis, nusiteikus tiesiog pasigrožėti vaizdais, idėjomis, spalvomis.

Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.4 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

2012 Eurovizijos atomazga: nuo butulino pertekliaus iki puikių vokalistų

Sveiki visi,

Taigi praėjo dar vieneri metai ir dar viena Eurovizija – senstame! Bet susidomėjimas Eurovizija Lietuvoje taip nemąžta ir nemąžta. Šįryt, pagėringas nuo tų blizgučių ir dainų, įsijungiau visas Baltijos Delfi portalus. Lietuvoje komentarų siekia apie 3 tūkstančių, Latvijoje beveik 400, o Estijos Delfi, kuri beje užėmė 6 vietą, tebuvo vos 15 komentarų. Ką tai rodo? Aišku, rodo Delfi portalų lankomumą ir, žinoma, žmonių susidomėjimą konkursu. Niekam ne paslaptis, kad Švedijoje visi kraustosi iš proto dėl šio konkurso, tą man patvirtino ir keletas pažįstamų, kurie kasmet stebi šios šalies atrankas. Mano bloga nuojauta pasitvirtino ir šiemet konkursą laimėjo Loreen su daina „Euphoria“, bet paklausius visų mano fecebook‘istų užpostinimų, netgi visai pradėjo patikti daina ir ėmė išsiskirti iš viso to konteksto, kuris buvo vakar demonstruojamas – šamaniškas įvaizdis, scenos judesiai pasitvirtino, o ir daina labai šiuolaikiška ir tinkanti klubiniams remix‘sams kurti.

Konkurso nugalėtoja iš Švedijos Loreen su daina "Euphoria" 

Donatas Motvydas su daina "Love is Blind"

O Euroviziją sužiūrėjau kaip kokį banalią amerikiečių komediją – nulis azarto ir iš tikrųjų, kaip pasirodys Montvydas su „Love is Blind“, švelniai tariant, švietė vienodai. Juokingiausia buvo tai, kai jį parodė prieš lipant į sceną – pamojavo užrištomis akimis, toks jausmas, kad jam į nugarą būtų įremtas ginklas ir sakoma – mojuok! Mojavo ir kai gavo iš Gruzijos 12 taškų, tokiu pat mostu, tik be raiščio – priminė Tinkį Vinkį iš nervus paralyžiuojančio bestselerio „Teletabiai“, tačiau pastarojo pasirodymu esu patenkintas – daina patiko, pasirodymas irgi ir nereikėjo tų dūmų, už kuriuos Baku bandė iškaulyti 30 tūkstančių litų. Riešo svarbiausia nenusilaužė, darydamas savo kulverstuką, o balsas neužkimo.

Ott Lepland iš Estijos su daina "Kuula" buvo mano favoritas ir užėmė 6 vietą.

Bet įdomiausia buvo žiūrėti patį balsavimą ir iki kaulo nusibodusius tuos pačius pasisveikinimus – „Labas vakaras, Europa. Ačiū už nuostabų vakarą! Koks nuostabus šou! Kaip Jūs jaučiatės?“ – Užkuraitis, užsimiršęs, kad yra tiesioginėje transliacijoje, tarstelėjo – aišku, kad gerai! Ir iš tikrųjų, kaip čia jausies kitaip. Nereikia nė nesakyti, kad laimi viena daina, o visos kitos šalys pjaunasi dėl aukštesnės vietos ir skuba dalyti politinius „fantus“, kad neduok Dieve, kaimynai nepalaikytų jų nedraugiškais. Jau nekalbu apie tą patį Balkanų pusiasalį, kur užsimerkę tiesiog kartojome lyg poterius, kas ir kiek duos taškų: graikai Kiprui, Kipras Graikijai, Kroatija nė lašo Serbijai, Serbija Makedonijai, Makedonija Serbijai ir t.t. Gal tik mes nekrentam į akis, kai kasmet su Gruzija apsikeičiame po 12 taškų, tiesa, šiemet iš vis nustebau, kad Lietuva visgi 12 taškų skyrė ne Švedijai, o tam pačiam Azerbaidžianui, - na, gera vokalistė, tačiau su drauge vis ginčijomės, kur daugiau prileista veide butulino – jos lūpose ar skruostuose, tąkart nugalėjo išpurpusios lūpos, tačiau nei daina, nei butulinas neišgelbėjo Azerbaidžano nuo nelaimėjo. Pasiutau, kad iš latvių tesugebėjome gauti 4 taškelius – broliai mano akyse tapo pusbroliais – juokauju, gal tiesiog daina jų nesužavėjo, juk kiekvienas turi teisę balsuoti už tai, kas patinka. Aš pvz. balsavau už dvi šalis, kurios man labiausiai patiko, o tiksliau, patiko jų dainos – tai Estija ir Serbija. Tai pakankamai geros lyrinės dainos, geri vokalai ir net pagavau save, jog man iš vis patinka prie klasikos linkstančios lyrinės dainos. O jau Estijos atstovo Ott daina „Kuula“ (Klausykis) jau tokia graži buvo, kad net pasigailėjau, kad jau 100 metų nesiuntėme lietuviškos dainos, manau, kad atrodytume tikrai labai gražiai ir įdomiai, juk lietuvių kalba šiaip ar taip graži, nesvarbu, ką patys lietuviai apie save betaukštų.

Rona Nishiliu su daina Suus - Albanija

Viena iš įdomesnių man pasirodė Albanijos atstovė, dainuojanti beveik acapela, nes muzikos praktiškai ir nereikėjo – puiki vokalistė, išrėkė, o kai kam ir išdainavo aukštas natas. Dar kur kas originalesnė buvo pastarosios išvaizda, kuri iš pradžių priminė Adele su plaukų kuodu, o priartinus pirmajame plane ėmė ryškėti moteris iš „Žvaigždžių karų“, bet vis tiek pastaroji buvo žavi ir maniau, kad pateks į trejetuką, tačiau teko pasitenkinti tik dešimtuke. Už ją nebūčiau balsavęs, tačiau dėmesį visgi atkreipė.


Netrūko Eurovizijoje ir iš ko pasijuokti. Jeigu mes spaudoje nuolat diskutavome kaip aprengsime Donatą Montvydą – dryžuotu kostiumu ar šliūbiniu, tai Eurovizijoje buvo tokių pasirodymų (finale!), iš kurių net žiaunos atlipo. Jau nieko nesakysiu apie prancūzės ir kiprietės, graikės triusikų švytėjimą, apie ukrainietės begonijų vazoną ant plaukų, kurią praminėme Pančita iš „Laukinukės“ serialo, ir jos šokėjų (vyrų!) sukneles, tačiau vos tvardžiau juoką, matydamas Turkijos pasirodymą su pilkomis drobulėmis, kai iš jų lyg transformeriai sukūrė ale laivą – nejučia prisiminiau, kad Titanikas nuskendo lygiai prieš 100 metų, tačiau Turkijos pasirodymas toli gražu neskęsta, kai jų tautiečiai emigrantai (ypač Vokietijoje!) pasklidę po visą Europą, kaip bitutės rinko ir krovė savo gimtinei taškelius, nors ką jau sakyti apie mus pačius – ar mes ne kitokie? Dar vienas baisus įvykis – Airijos dvynukai! Kažkas kažkur skundėsi, kad Montvydas nelaimėjo dėl to, kad jis dainuoja su baisiu akcentu – prajuokino, o štai airių dvynukai (pabėgę iš cirko, kitaip nepasakysi), juk turi tobulą tarseną, tačiau kai dainavo, nesupratau nė vieno žodžio – tiek strakaliojo, tiek maivėsi, kad nė vienos frazės neišdainavo, lyg būtų utelėm ir skruzdėm apėję, o pabaigoje net po vandeniu palindo. Ką jau bekalbėti apie Rusijos babūnes iš tarpgalaktinės konfederacijos, kurios per 2 – 3 minutes iškepė sausainių visai Europai! Baisiai linksmas pasirodymas, tačiau nusidainavo – viena sau, kita dar sau panosėje dainavo ir dar kažkas man akis draskė, kad neturiu klausos ir negirdžiu, kaip jos darniai dainuoja – prajuokino, nebent tik per priedainį šiek tiek susilygo jų balsai. Manau, kad Veronika Povilionienė būtų kaip reikiant „pavariusi“ – „Tu Lietuva, Tu mana, Tu – graži tėvynė...“ ir būtume patekę į dešimtuką!

Padorią Danijos dainą "papuošė" toks stilius, nuo kurio galima paspringti - vokalistė su jūreiviška skrybėle ir povo plunksnom, violončelistė su Pegės (iš serialo "Vedęs ir turi vaikų") timkėm ir rožiniais rauktinukais, kažkas tolumoj su treningais kažkuo grojo ir pusiau gotė, pusiau Palangos atostogautoja ant fotelio bekus raitė.

Airijos dvyniai - pranašavo, kad apokalipsė visai netoli, išėjau įsipilti tąkart vandens, nes burna išdžiūvo.

Jaunasis "Radži" tarp pilkų paklodžių, kurios buvo ale laivas, ale pripūsta gelbėjimosi traktoriaus padanga - rinkitės pagal skonį.

Šiaip, kaip ir kasmet, Eurovizijos dėmesys manyje slopsta, nes viskas visada ir be Palmyros Kelertienės žvaigždžių tampa aišku, bet peikti irgi nėra ko, juk tai siemkių graužimo metas! Tiesa, kitąmet pasirodys „Eurovizijoje“ naujos šalys iš Afrikos ir nejučia, turiu visai gerą nuojauta, kad Eurovizijos konkursas greitai iš politinės arenos taps religijos kovų arena – katalikai už katalikus, musulmonai už musulmonus. Pagyvensim ir pamatysim, nes Žalgirio ir Seamens arenos ištroškusios europietiškų užpakaliukų ir laukia, kada užkauks visa Europa!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite pagrasinti: cirkininkas@gmail.com

Suaugęs mažas vaikas

Labas,

Norėčiau dabar rūkyti, nors esu nerūkantis. Norėčiau, kad dabar būtų labai tvanku ir smarkiai lytų, kad galėčiau atsidaręs langą rūkyti į lietų. Norėčiau, kad tie dūmai, kurie plauktų iš mano vienatvės plaučių šulinių skilinėtų į lašus, kurie siuvimo mašinos dygsniais kristų žemyn. Tiesa, dar norėčiau, kad prie motinos begonijų ir kaktusų tupėtų ryžas katinas ir baisiausiai iš pasitenkinimo murktų, nes lauke lyja, o namuose šitaip saugu.

Vienatvė tokia saugi. Dieve, kaip dabar norėčiau kokios nors mėtinės cigaretės, kuri kažką manyje užpildytų, kad liūdėti būtų romantiškiau, kad kažką degintų, kažką manyje sutrauktų visai kaip celofaninį makaronų pakelį, kai pyliau makaronus šiandien į verdantį vandenį, o celofanas virš garų ėmė trauktis kaip senstantis klevo lapas. Ne, tikriausiai jam neskaudėjo ir vis tiek... norėčiau cigaretės ir lietaus po tvankiu kaip sausa pirtis dangumi, kad pro langą iškišęs delną arba kojas galėčiau berniokiškai patabaluoti, kad sušlapčiau ir pasijausčiau nebe toks vienas – geriau jau sugeltas lietaus geluonių. Gaila, katės nėra, lietus nelyja, cigaretės nėra, o gėlės auga per tyliai. Dievaži, jos auga taip tyliai, kad net užsimerkęs ir ištempęs ausis negaliu girdėti kaip ten dalijasi ląstelės, kaip vyksta fotosintezė – negi aš kurčias?

Žinau, ateis žadėtas lietus ir aš jo nebenorėsiu. Žinau, atsiras katė ir aš jos pakęst negalėsiu. Žinau, mėtysis cigarečių pakelis ir aš jį išmesiu, nes rūkymas žudo.

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad reikalingiausius dalykus gauname tada, kai jų jau nebereikia.

Bet argi?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Baltasis oleandras" / "White Oleander"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Baltasis oleandras“ (White Oleander) (2002 m.). Nežinantiems, kas yra oleandras, iškart pridursiu, kad tai baltai žydinti gėlė, nuodinga. Benaršydamas po interneto platybes, aptikau puikių aktorių kolektyvą ir nutariau pasidomėti filmu ir nustebau jį atradęs. Filmas pastatytas pagal romaną, kuris tokiu pat pavadinimu yra išverstas ir į lietuvių kalbą. Knygos neteko skaityti, tačiau pažiūrėjau filmą ir drįstu pasakyti, kad esu maloniai nustebintas.

Nustebintas kodėl? Ogi puikiu filmu visomis prasmėmis! Puikus aktorių kolektyvas, nepakartojamai bauginanti Michelle Pfeiffer, kuri įkūnijo tikrai keistą motinos tipą. Dievaži, tokios motinos nenorėčiau turėti. Labai patiko ir pats filmo siužetas, tai filmas, kuris man balansavo tarp „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ bei „Skandalo užrašai“, kai žiūrėjau pastaruosius, išgyvenau kažkuo panašius jausmus.

Filmas kalba tiek apie auklėjimo spragas ir jo modelius, nestereotipinės šeimynėlės santykius, o ypač apie dukters ir motinos ryšius, kurie toli gražu nėra idealūs, netgi sakyčiau, keistai bauginantys. Filmas, aišku, kviečia atvirai diskusijai, nes po jo tikrai yra apie ką kalbėti – tai gero filmo požymis! Kažin, ar verta dabar man malti visą mėsą ir nagrinėti siužeto peripetijas, personažų charakterių koloritus ir t.t. – tai būtų beprasmiška, būsiu šįkart solidarus ir pasakysiu, kad tai tiesiog geras filmas. Gal ir ne viskas tobulai užpildyta, tačiau pasistengta iš peties. Didelis bravo režisieriui Peter Kosminsky, kuris prikaustė mano dėmesį prie filmo ir net neleido pasidaryti antros porcijos kavos. Tai drama, kurioje išlaikomos visos vadžios – operatoriaus darbas gan holivudiškas, tačiau aktoriai, siužetas, vidinė ir išorinės dramos įtampa, jausena, jog kažkas negerai su personažais, jog dar ne viskas atskleista, ne viskas pasakyta, kad dar kažkas slepiama... Žinot, man tai patiko, todėl rekomenduoju filmą rimtesnio filmo mėgėjams. Gal tai bus negeriausia, ką matėte, tačiau iš tokių filmo srauto tikrai jau šiek tiek žvilgantis smaragdu filmas.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Gruodžio berniukai" / "December Boys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Gruodžio berniukai“ (December Boys) (2007 m.) Daniel Radcliffe – tikriausiai bus iki grabo lentos paženklintas kaip Hario Poterio vaidmens atlikėjas. Šįkart filmą žiūrėjau tikrai ne dėl jo ir tikrai ne dėl to, kad pažiūrėčiau, kaip jam sekasi vaidinti dramose, tiesiog sudomino filmo aprašymas – gruodį gimę berniukai iš prieglaudos išsiunčiami atostogų pas globėjus, o berniukai ima varžytis, nes vienas iš jų nugirdo, kad šeima ketina vieną iš jų įsivaikinti.

Šiaip drama kaip drama – gražiai nufilmuota, yra šis tas ir siužeto vingyje, nes nuolat galvoje kartojosi tas stebuklingas žodis – gruodžio berniukai, gruodžio berniukai, gruodžio berniukai... Filmas atspindi berniukų išdaigas, religijos įtakotą ideologiją ir pan., pirmoji meilė, pirmieji seksualiniai potyriai, slapti naktiniai parūkymai pro langą, nuogų moterų nuotraukos – viskas ale taip berniokiška, kad gali patikėti, jog iš tikrųjų prieglaudose būdavo viskas taip berniokiškai nuspalvinta be vienatvės prieskonių ir kitų skirtybių. Iš esmės nepasakyčiau, jog tai stiprus filmas, taip, jis turi kažko savitumo, yra vystomi veikėjų charakteriai ir t.t., tačiau nepatiko išlikusi holivudietiška sentimentali didaktika, kuri, mano galva, sugadina daugelį dalykų – tie perdėti žvilgsniai pagavus didelį žvilgsnį, patapšnojimai per pečius – niekur nemačiau, kad berniukai kalbėtų iš suaugusių žmonių filosofinių lygmenų, o tuo labiau tarpusavyje gestikuliuotų kaip suaugusieji. Taip, tos šėlionės ir visa kita lyg ir gerai, bet dialogai, dievaži, tas pabaigoje esantis pasiaukojimas – toks riebus ir didelis Holivudo štampas, kad nė kiek nesujaudino, bet sugadino filmą. Pabaigą šiek tiek gelbėjo tai, kad gruodžio berniukai po daugel metų grįžta į tą pačią vietą ir išbarsto draugo pelenus...

Šiaip filmą laikau labai jau vidutiniškai sumontuotą, kaip kūrinys man jis pasirodė toks paprastas, niekuo per daug neišsiskiriantis, trūko vidinės dramos įtampos, kas iš tikrųjų prikaustytų pasakojant berniukų vasarą, kuri apvertė viską aukštyn kojom, tačiau tas pasakojimas kažkaip užpildytas gražiais gamtos vaizdais, truputį dramatizmo, žiupsneliu humoru, o visa tai praslydo pro pirštus ir mėlynių pyragas ištrauktas iš orkaitės taip ir neiškilo.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Kaimynai - kai norisi juos pasiųsti toli

Sveiki visi,

Mūsų gyvenime, laimei ar nelaimei, pasitaiko kaimynai. Nekalbu apie miesto kaimynus, kur žmonės laiptinėje net pragyvenę 20 metų nepasisveikina, o štai kaime viskas kitaip, čia mažas pirstelėjimas kitame kaimo gale gali prilygti atominės bombos sprogimui. Buvau pamiršęs, koks apgailėtinai šlykštus „bendruomeninis“ gyvenimas kaime, kaip senos našlės galanda į galąstuvus liežuvius ir kaip įmanydamos mėgaujasi skleisdamos ir kurdamos paskolas. Štai koks vienkiemio privalumas – niekas nemato ir nieko nežino!

Ar galima nuoširdžiai nekęsti savo kaimynų? Aišku! Paskutinieji 5 metai praleisti ne kaime šiek tiek šokiravo, nes žmogus turi privatumą ir niekam nerūpi, ar pas tave gimtadienis ar vardadienis, o kaime net žmonės skaičiuojami, o jei per langą geras matomumas, tai bus apkalbėta ne tik kas valgoma, bet ir kruopščiai suskaičiuojami kąsniai. Viskas būtų lyg ir nieko, jei paskalų ištroškusios bobos erkės aptarinėtų tik tai, ką mato, tačiau viskam joms nuolat trūksta kokių nors pikantiškų detalių, kurios taptų skandalais. Štai nepraėjo nė mėnuo, kai vėl esu kaime, mėgaujuosi gamta ir ramybe ir staiga sužinau, kad esu paskutinis prasigėrėlis ir prasirūkėlis – kaimynė nelaboji matė savo akimis!

Matot, išeinu ant mėgiamo kalniuko, mėgstu žolės stiebų galiukus pakramtyti – iš tolo atrodo „burna – ranka“ judesys – tai jau rūkorius paskutinis! O rankoje dar buvo kokakolos buteliukas – žinoma, kaimynių akyse, kurios itin spitrios ir žvitrios, jis pavirto žemaitiškos naminukės buteliuku, o prie visos gražios degradacijos istorijos dar ir pabarstukai – voliojosi girtas prie daržinės. Niekaip neatsistebiu kūrybingumu, kurio taip kartais pritrūksta. Taip ir norisi dabar vienai kaimynei nueiti ir skelti galingą ir riebų skreplį po kojomis, kaip tai daro čigonai, išreikšdami nepagarbą priešams, bet kirba būti ir avantiūristu – paskleisti dar kokių nors jau paties sukurtų pletkų, kad kaimas susikiršintų. Ak, tas nenuobodus gyvenimas, visur yra ką veikti, tik reikia noro spekuliuoti vargšais paskalų narkomanais. Ar jūs susiduriate su kaimynų liežuviais?

Jūsų maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

"Eurovizija 2012 - žiūrėti ar užmigti po stalu?"

Sveiki visi,

Pagaliau galime nusiplauti Garliavos skerdynių siaubą, paskalas, mergaitės klyksmus ir, anot kitų, džiaugsmingą juoką ir kaip kasmet džiugiai pakalbėti apie „Euroviziją“. Taip, teko ir man stebėti pusfinalius ir dar vakar, gurkšnodamas tauriuosius gėrimus, rydamas ne itin valgomus sausainius, spoksojau į LRT ir laukiau, kada tas mūsų Donatas Montvydas užlips su raiščiu ant akių, o gal jį kas nors kaip neregį įves ir pastatys reikiamu kampu, reikiamoje šviesos rampoje – juk žinote, kaip kiekvienas centimetras ten apskaičiuotas.

Sureikšmintas dėmesys „Eurovizijai“ gal ir geriau nei Garliava. Šiais metais taip vangiai žiūrėjau šį konkursą, kad tiesiog jaučiausi bežiūrėdamas dėl įpročio, vien dėl to, kad per tiek metų tai jau įaugo į kraują ir, žinoma, nieko negalvojau – pateks ar ne pateks, tai tegu Palmyra Kelertienė kortomis ar bežiūrėdama į žvaigždes tepasako, o aš tik mėgavausi dainomis. Tiesa, nebuvo tiek daug ir tų dainų, kurias užsimerkęs galėčiau klausytis savo malonumui ir priglausti prie savo MP3 takelio. Tiesa, visas dainas „suzipintas“ parsisiunčiau gal prieš gerą mėnesį, bet taip ir neišpakavau ir nepaklausiau – sakau, kas su manimi negerai, kuri tikroji mano „Eurovizijos“ dvasia? Kažkur išgaravo, bet ką jau padarysi...

Kad „Euroviziją“ laimės Švedija – niekam ne paslaptis, todėl šį konkursą padaro dar vangesnį. Šamaninis įvaizdis, puikus operatoriaus darbas, choreografija ir vėjas plaukuose daro išskirtinį įspūdį, o ir pati daina patraukli klubams ir kurti įvairiems remx‘sams, žodžiu, tikra „Euforija“. Skeptiškai žiūriu į šią dainą, teko matyti, kaip ji šiemet laimėjo Švedijoje ir buvo sutikta ypač šiltai ir su rekordiniais balais, o mano draugai Facebook‘istai jau kelis mėnesius nepaliauja jos „taginti“ ant sienų ir klausytis – rezultatas šeštadienį bus aiškus, o Rusijos babūnės liks it musę kandusios – sakau aš Jums, kad labai nustebčiau, jei kitąmet konkurso nebūtų Stokholme.

Iš visko, ką vakar girdėjau, man asmeniškai patiko vos keletas dainų, o ypač Estijos bei Bosnijos ir Hercegovinos – abi šalys pateko į finalą ir esu tuo patenkintas. Jei bus progos ir nieko geresnio neatsiras, tai finale balsuosiu už Estiją ir ne dėl to, kad mūsų pusbroliai už mus niekada nebalsuoja, bet dėl to, kad patiko daina, galiausiai čia ir yra dainų konkursas.

Gero Jums ateinančio šeštadienio!  

Estonia – Ott Lepland – Kuula

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Svajotojai" / "The Dreamers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Svajotojai“ (Dreamers) (2003 m.). Italų režisierius Bernardo Bertolucci, kaip teigia kritikai, sukuria patį geriausią savo vaidybinį filmą, kuris mus nukelia į neramius kino industrijai 1968 – ųjų Paryžiaus metus, kur susiduria trys jaunuoliai pamišę dėl filmų. Iš tikrųjų man drama pasirodė labai keista, bet tuo labai susižavėjo. Keisti personažai, keisti charakteriai ir dar keistesni santykiai. Filmas prisodrintas keisto ir naivaus flirto tarp dvynių ir jaunojo amerikiečio Metju, taigi filme įžvelgiau incestą (intymius santykius tarp giminių) ir homoerotinį svingavimą, kurių mišiniai iš esmės labai kaitino kraują, nes buvo įdomu, kuo gi visa ši neįmanoma ir keista istorija pasibaigs.

Filme susiduria nuostabūs aktoriai! Ką jau bekalbėti apie Eva Green. Daug nuogumo, erotikos, beprotiškų šėlionių, kurie paprastai būdingi tik „paplaukusiems“ menininkams. Labai įdomūs naivūs personažų charakteriai – viskas tėra žaidimai, meilė yra viso ko žaidimo trofėjus, todėl neretai susidaro įspūdis, kad veikėjai tiesiog nesuaugę, hiperbolizuotai infantilūs, kurie nenori, nemoka ir nepriima kitos realybės pusės. Brolis myli sesę, sesuo brolį, o tarp jųdviejų atsiduria ir Metjiu, kuris dalinai imasi žaisti paauglišką meilės žaidimą su dvyniais, kol galiausiai įsimylį Izabelę, tačiau gyvenimas yra žaidimas, meilė irgi – teigia filmas, todėl Metjiu tenka pritapti arba atsisakyti šio farso. Filmas prisodrintas ir senojo kino, personažai žaidžia, svinguoja kone kiekviename žingsnyje, atkartodami kino industrijos scenas ir bandydami nuspėti, kuri scena iš kurio filmo – neatspėjus, tenka „nusižeminti“ seksualiai, pvz.: nusimasturbuoti, pasimylėti ir t.t. iš tikrųjų tai iš pradžių lyg ir trikdo – kam viso to reikia, kam šis farsas, kam toks žaidimas, bet staiga suvoki, kad žmogus nėra vien tik visuomeninė klišė, mes santykiams suteikiame tokios rutinos ir kasdieniško polėkio, kad režisierius sumanė, jog visa tai tėra tik žaidimas, gyvenimą ir santykius reikia režisuoti kaip filmus, nes tai tik žaidimas, kuris teikia laimės, žinoma, tai ne tik protestas prieš „normalų“ gyvenimą, bet apskritai prieš 1968 – ųjų metų protestus, kurie žlugdė kino industriją.

Filmas nepaprastai nustebino savo idėjomis, intymiais santykiais ir visu išplanavimu. Be jokios abejonės tai geriausia, ką mačiau per visą šį mėnesį, todėl filmui negailėsiu paties aukščiausių balų. Galima teigti, kad lengva sugluminti žiūrovą vaizduojant panašų siužetą, bet mane sudomino ne tiek gluminančios scenos, kiek naujo požiūrio, naujų charakterių perteikimu į nūdienos pasaulį. Slapta netgi aš užsinorėjau būti vienas iš personažų ir nors trumpam, nors savaitei ar kitai pažaisti gyvenimu ir meile.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Džiulija" / "Julia"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Džiulija“ (Julia) (2008 m.). Keista, kad apie šį neblogą filmą praktiškai neradau jokios informacijos lietuvių kalba, todėl darau išvadą, kad beveik šio filmo niekas taip ir nematė. Po neblogo Tildos Swinton vaidmens filme „Orlando“ (1992 m.) bei „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (2011 m.), negalėjau nepasidairyti į aktorės filmo biblioteką ir neatkapstyti dar ką nors verto dėmesio. Ir į akis krito visai neblogas filmo „Džiulija“ aprašas, kuris vienu sakiniu skamba taip – girtuoklė susitarusi su viena moterimi, pagrobia jos sūnų, kad už tai gautų pinigų...

Keista Tildą Swinton matyti nerūpestingą ir girtuoklę, kuri įsivelia į daugybę nemalonių situacijų. Šiaip filmas vienas iš geresnių, nepersūdytas Holivudo tonikais, toks pakankamai gyvenimiškas. Puikų darbą atliko tiek režisūra, tiek patys aktoriai. Man asmeniškai tai nebuvo graudi istorija, veikiau tai leido tiesiog mėgautis gerais aktoriais, pasakojama istorija. Filmas dvelkia šiek tiek kriminalinėmis gairėmis, tačiau toli gražu iki trilerio, veikiau tai drama apie tai, kaip žmogus stengiasi išgyventi, bandydamas išsikapanoti iš kasdienybės liūno. Moteris pagrobia berniuką ir su juo elgiasi kaip su šunimi, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir pati grobikė ima piestu ir visu stotu stoti priešais savo auką, jį gindama nuo kitų banditų.

Neblogas operatoriaus darbas, naujas, nematytas Swinton amplua – tai kas ir leido mėgautis šiuo filmu. Man asmeniškai filmas patiko, nors į geriausių filmų sąrašus tikrai neįtraukčiau, nes kaip jau daugelis pastebėjote, ėmiau griežčiau ir reikliau vertinti filmus, todėl mechaniškai smuko ir vertinimo balai. Meluočiau, kad filmas mane sujaudino ar privedė prie kažkokių ilgesnių apmąstymą – ne, tikriausiai kaltas nuolatinis filmų žiūrėjimas, todėl „plika ranka“ jau nebepaimsi, tačiau filmas tikrai nėra prastas, nors jame tema meksikietiškai banaloka, priminė vieną iš siužetinių linijų iš filmo „Babelis“, tačiau šiam filmui toli gražu iki „Babelio“, bet vis tiek filmą drąsiai priskiriu prie rimtų filmų kategorijos ir žinau, kad tikri kino gurmanai kažką ras ir atras šiame filme, tad jei turėsite progos – pažiūrėkite.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela,

Iki tobulumo trūksta tik vienos detalės

Sveiki visi,

Keistas šis rytas ir dar keistesnė diena. Pamenu, vaikystėje man padovanojo dėlionę, kiti dar ją vadina puzzle, kurią vis sustatydavau ir greitai sugriaudavau, kad galėčiau ir vėl sustatyti. Greitai išmokau ją taip greit surinkti, kaip niekas kitas, netgi rungtyniaudavome su kiemo vaikais, kol galiausiai atsitiko vienas baisus dalykas... Kažkuris iš vaikų, tikriausiai genamas pavydo ar dar kažko, slapta pavogė vieną detalę ir daugiau jos nebegrąžino. Buvo skaudu, kad visas pasaulis, kurį taip greitai ir tobulai surinkdavau, tapo su viena skyle – joje trūko pavogtosios detalės. Ilgai prašiau ją grąžinti, o jie tik juokėsi iš manęs, jie tik juokėsi...

Po kokių 4 metų šią mozaiką radau kažkur dulkėtą palėpėje ir surinkau ją iš naujo. Surinkau dėliodamas ant kartono, nes norėjau ją suklijuoti į vieną gražų paveikslėlį, kad daugiau niekas jo nebesugriautų. Aišku, kaip kadaise taip greitai nebesurinkau – įgūdžiai buvo pasimiršę, tačiau surinkau ir suklijavau, bet kažkur trūko vienos detalės, kurios visur ieškojau. Ir staiga prisiminiau, kad ji buvo pavogta...

Mūsų tobulame pasaulyje nuolatos kažko trūksta, kažkokios vienintelės svarbios detalės, kurią įdėjus į nuostabų pasaulį jis iš tikrųjų taptų tobulas.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Samsara" / "Samsara"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Samsara“ (Samsara) (2001 m.). Taigi rytų režisierius Pan Nalin imasi kurti kino filmą apie tibetiečius, aprėpdamas kultūrą, religiją ir rytų filosofiją. Iš tikrųjų jau seniai galvojau pažiūrėti šį filmą, bet vis nebuvo tinkamos progos prie jo prisikasti, tačiau pagaliau savo laimei pažiūrėjau. Teko girdėti, kad būtent šis filmas gali net pakeisti gyvenimą, tačiau galiu pasakyti, kad tai tikrai riebiai perspausti atsiliepimai. Nieko jis manyje nepakeitė, nes su Tibetu ir jo istorija bei tradicijomis esu jau šiek tiek susipažinęs ir galiu pasakyti, kad atmetus patį Tibetą ir spalvingos kultūros kontekstą, filmas išties atrodytų lėkštas.

Šiaip filmas yra daugiasluoksnis. Pirmas sluoksnis – tai paprasta meilės ir seksualumo istorija, kurios epicentre – budistų vienuolis, kuris dėl nesuvaldyto seksualinio potraukio meta vienuolystę ir pasirenka ūkininko gyvenimą – tai paprasta meilės istorija, kuri skamba: „kažko trūko, pamačiau, įsimylėjau, buvau ištikimas iki tol, kol visko neišdaviau...“ Antras filmo sluoksnis be abejonės yra kur kas gilesnis – tai filosofinis klodas, kuris mums atveria rytietišką filosofijos gyvenimiškąjį lobyną, pradedant Budos pamokymais, baigiant Rytams būdingo cikliniu požiūriu, jog viskas vis vien sugrįžta į žmogų. Tai ciklinio gyvenimo, žmogaus dvasinių parametrų ir prasmės ieškojimų pasakojimas per meilės istoriją. Pasirodo net ir prie Himalajų meilė tokia pati, kokia gali būti tarkim ir P. Amerikos lūšnynuose. Šiaip filmas prisodrintas gražių vaizdų, filmo pirmojoje pusėje daug tylos, filmas tampa meditacinio pobūdžio, daug pavaizduotų įvairių tibetietiškų ritualų – filmas puiki priemonė susipažinti su svetima kultūra, tačiau, jei neturėčiau pradinių žinių apie šią kultūrą, apie tai, kad vienuoliai metų metams užsimūrija olose, kad jie geba metų metus išgyventi be maito ir pan., filmo šiek tiek nesuprasčiau ir pasakyčiau, kad prasilenkia su realiu gyvenimu, tačiau anaiptol taip nėra.

Šiaip pirmą kartą filme pamačiau tokią sudėtingą ir netikėtą sekso pozą! Tibetietis mylisi su aistros pritvinkusia inde, dar jokiame filme nesu matęs nieko panašaus – štai ką reiškia, kai moteris įvaldo Kamasutros meną. Šiaip filmas vietomis bent man šiek tiek prailgo – pustrečios valandos! Verta pamatyti tiems, kurie domisi Rytų kultūra, domisi šiaip įvairiomis kultūromis, ruošiasi keliauti ir pan. Nesakau, kad filmas visiems ims ir patiks, jis savotiškas ir savotiškiems žmonės. Manęs asmeniškai nesužavėjo, tačiau nesigailiu ir žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Orlandas" / "Orlando"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Orlandas“ (angl. Orlando) (1992 m.). Besikapstydamas po Tildos Swinton filmų biografiją, aptikau dviejų dešimtmečių senumo filmą, kuris buvo pastatytas pagal legendinės anglų rašytojos Virginia Woolf romaną „Orlandas“, pastarasis išverstas ir į lietuvių kalbą. Seniai jau galvojau perskaityti nors vieną Woolf knygą, tačiau taip atsitiko, kad neturiu jos knygos po ranka, tad progai pasitaikius, pažiūrėjau kūrinio ekranizaciją, kuri be jokios abejonės yra kūrinio interpretacija – tai matau iš filmo pabaigos, kuri tiesiog sukurta be knygos, filme vaizduojami laikai, kai pačios rašytojos jau nebebuvo.

Šiaip filmas man patiko, nors iš pradžių net nusipurčiau, nes pagalvojau, kad žiūriu seną dvėselieną, nes nė kiek nepatiko – kažkokios baisios statiškos ir teatrališkos scenos, suprantu, norima atkartoti tas senas anglų manieras, bet nufilmuota ir atrodo taip, lyg aktoriai būtų mediniai ir veiksmas vyktų scenoje, o ne istorinėje terpėje, bet viskas ėmė kisti, kai supratau, jog moteris (ir kartu vyras) nugyvena 400 metų – istorinis kontekstas kinta, o pati herojė – herojus gyvena tik žmogiškąjį gyvenimą. Sakyčiau, labai netikėta, bet savo laimei ir nelaimei nuostabos nebuvo, nes buvau susidūręs su Markeso kūryba ir jo „Šimtas metų vienatvės“ šedevru. Tilda Swinton buvo puiki! Lėtas istorinis tekėjimas, perėjimas iš vieno amžiaus į kitą, nesenstanti meilė gyvenimui.

 

Kadrai iš filmo "Orlandas".

Filmas iš esmės kalba apie žmogaus vidinę tapatybę – kas tu esi: vyras ar moteris? Filmo personažas Orlando 150 metų būna vyru ir myli moteris, o kitą likusį laiką tampa moterimi ir gyvena kitos lytinės tapatybės gyvenimą, taigi Tildai Swinton teko įkūnyti ir vyrą, ir moterį po tuo pačiu personažu. Vienoje filmo pusėje personažas myli moteris, kitoje – vyrus ir vyksta atvira diskusija su žiūrovu – kas yra per sutvėrimas žmogus ir visuomenė ir ar jis turi teisę būti tuo, kuo nori būti? Manding, kūrinys ne tiek vaizduoja transformacijos kitimo eigą, kiek iš esmės norėta atvaizduoti lyties būsenas, bet įtariu, kad literatūroje tai turėtų atsispindėti ir jaustis daug daugiau, filme tai perteikiama šiek tiek kitaip, todėl žiūrovas yra priverstas pats pasirinkti filosofijos srovę, kuria vadovaujantis žiūrėti, vertinti ir analizuoti kino filmą.

Filmas patiks keistų filmų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams, Tildos Swinton fanams, gėjams ir lesbietėms, tapatybės ir žmogaus dvasios ieškovams. Šiaip filmas gražus, yra gražių scenų, nepaisant, tai, kad kai kas mane nervino, tačiau žiūrėti tikrai galima.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savaitgalis" / "Weekend"

Sveiki visi,

Kaip visada nepamirštu ir filmų homoseksualumo tapatybės tema, gal vieną dieną tikrai parašysiu ilgą rimtą straipsnį apie šios tapatybės vaizdavimą kino industrijoje, na, o kol kas šįkart režisieriaus Andrew Haigh filmas „Savaitgalis“ (Weekend) (2011 m.), pastarasis dalyvavo nemažai festivalių ir yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą. Prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko lengvo, banaliai romantiško ir ale prancūziško stailo, bet teko šiek tiek pakeisti nuomonę po seanso, tuojau paaiškinsiu kodėl. Šiaip filmą žiūrėjau originalų kalba, niekaip neradau angliškų subtitrų, atitinkančio parsisiųsto mano filmo laiko, tad teko žiūrėti filmą, kuriame aktoriai kalba ryškiu britišku akcentu šnekamąją kalbą, todėl buvo ganėtinai sudėtinga, bet kartu ir malonus iššūkis ausims ir smegenims.

Realiai filmo siužete nėra nieko įmantrus – gyvenimiškas dviejų vyrų susitikimas, kuris užsimezgė ganėtinai banaliai – girti susitiko bare ir permiegojo bei bla bla bla. Rodos, nieko negali tikėtis iš tokių santykių, bet vyrus kažkas traukia vienas prie kito ir jie ima intymiai bendrauti ne tik fiziškai, kol galiausiai per itin trumpą laiką jiedu įsimyli, tačiau jie yra priversi išsiskirti,  - žodžiu savaitgalinis romanas. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau... operatoriaus darbas tiesiog nuostabus! Vaizdai pagauti tokie tikroviški, kartkartėmis melancholiški. Labai patiko, kad kamera kartais vyrus filmuodavo tarsi pasislėpusi už šaldytuvo, tarsi pasislėpusi už žmogaus nugaros, bet kartu buvo labai ilgų scenų, kuriose pokalbiai rutuliojosi pirmame plane. Labai gražiai nufilmuota drama. Aktoriai taip pat labai parinkti puikūs – tai dar vienas filmo pavyzdys, kuris rodo, kad gėjai nėra vien tik lepios mergiotės, besistaipančios prieš veidrodį – jie paprasti vyrai, gyvenantis paprastą gyvenimą, paprastai besilinksminantys. Kai filmas vaizduoja gėjus, labai svarbu jų pačių įvaizdis, nes jis filmuose, priklausomai nuo žanro, labai įvairuoja – šįkart aktoriai ir personažai taiko į tradicinio vyriškumo sampratą paplitusią visuomenėje.

Kadras iš filmo (aktr. Tom Cullen ir Chris New)

Pati idėjos realizacija taip pat labai patiko – susitikimas klube, girtavimas, grįžimas namo, pokalbiai apie gyvenimą, žolės rūkymas, alkoholis, o po to narkotikai – būsenos nuosekliai kintą priklausomai nuo to, ką vartoja personažai. Žinoma, filme neišvengta intymių scenų – sekso scenų, tačiau mano galva, viršų vis tiek ima dvasinis vyrų intymumas, bendravimas tarpusavyje. Aplamai tai filmas apie žmogaus laimingumą. Jie rūko žolę, geria ir klausia vienas kito – ar tu laimingas, personažai nugrimzta į save, jų žvilgsniai sustiklėja ir tampa aišku, kad tas slegiantis pasaulis – alkoholis, seksas ir t.t. išsunkia gyvastį ir gyvenime norisi kažko prasmingesnio, norisi laimės, o ne laikino pasitenkinimo. Personažai tai instinktyviai pajunta, pajunta, kad gali vienas kito būtį užpildyti prasmėmis, tačiau istorija juos išskiria... Gal taip ir reikia. Iš esmės, tai pasakojimas apie du vyrus, kurie susitinka tam, kad pasižiūrėtu į savo vidų, sužinotų, ko jiems gyvenime labiausiai trūksta ir vėl išsiskirtų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.7 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas turkų gatvėje" / "No Good Deed"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Namas turkų gatvėje“ (No Good Deed) (2002 m.). Tai filmas, kuris ne kartą rodytas per televiziją ir tikriausiai nemažai žmonių yra jį matę. Čia pagaliau ir vėl sutikau savo mylimą Milla Jovovich ir vieną mėgstamiausių vyrų aktorių – Samuel L. Jackson, pastarasis dažnai vaidina muzikantą, nenuostabu, juk ir gyvenime jis puikus atlikėjas, šiame filme taip pat ne išimtis. Taigi susitinka mano du puikūs aktoriai viename filme, kurio vertimas į lietuvių kalbą nėra ne tik kad netikslus, bet visiškai sugalvotas naujas, bet ką jau padarysi.

Kriminalinė drama, kurioje vykdomas banko apiplėšimas, įkaitų drama ir seksualus bei pavojingas flirtas – kažkur lyg ir matytas derinys, bet tebūnie. Šiaip filmas siužetine plotme man pasirodė šiek tiek skurdokas, atgyvena, bet kita plotmė – flirto dramaturgija vizualiai labai gražiai išpildyta – violončelė, pianinas, aukštakulniai, įtempti aktorių raumenys, atodūsiai – gražu, saikingai seksualu. Aišku, filmo siužetas šiek tiek nutolęs nuo realybės, bet išlaiko pakankamai realius charakterius, pakankamą logiką ir motyvacijos lygį. Ir visgi filmą laikyčiau daugiau pramoginiu, nei rimtu, kadangi jis išlaiko bendrąsias kriminalines klišes su mums įprastomis tokio žanro užuomazgomis, kulminacija ir šiek tiek nuspėjama atomazga. Jei realiai filme nieko per daug ypatingo neįžvelgiau, tačiau praleidau visai neblogą laiką su aktoriais, lyg būčiau su jais atitinkamoje aplinkoje prisėdęs išgerti kavos puodelio.

Ką aš galiu pasakyti? Jovovich ir vėl panašioje rolėje – kalė, kekšė, parsidavėlė, kuri nori visus apmauti ir sausa išlipti iš balos, tačiau šis vaidmuo jai reikalauja daugiau dramatiškumo, personažas švelnesnis ir gležnesnis nei įprastai ir mažiau šėlionių – ir iškart pastebėjau vieną dalyką – ji nesutverta vaidinti kenčiančių perdėm moteriškų personažų, kurie pareikalauja maksimalaus saulėgrąžų aliejaus spaudimo dozės energetikoje. Taip, viskas vizualiai atrodė gerai, lyg ir pakankama energetinė spinduliuotė, tačiau po virpančiais vokais, bent jau aš, apčiuopiau kažkokį dirbtinumą – gal tai režisieriaus klaida, gal pačios aktorės, bet manau, kad pati Milla nujaučia, kad jai kur kas geriau vaidinti kovinguose filmuose ir pati yra tai netiesiogiai prasitarusi interviu metu. Samuel L. Jackson priekaištų neturiu.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 5.5 

Jūsų Maištinga Siela