Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti režisieriaus Gregory Colbert
filmą „Pelenai ir sniegas“ (Ashes and snow) (2005 m.). Jau seniai interneto
platybėse aptikdavau fantastiškų dvasingų nuotraukų ir nė įtarti negalėjau, kad
jos iš tikrųjų yra kadrai iš nuostabaus filmo „Pelenai ir sniegas“, kuriam
reikia ypatingai nusiteikti ir pasiruošti, nes šiaip filmo su popkornais ar apsistačius
kavos puodeliais ar mamos uogienės stiklainiais nepatariu žiūrėti – prie filmo
netinka užkandžiai, netinka jį žiūrėti ir prisirijus, o savo nelaimei –
privalgiau plovo, o žiūrint tuos nuostabius norėjosi jaustis truputį alkanam...
Be jokios abejonės, kad ši dokumentinė „drama“ yra
meditacinio pobūdžio filmas, skirtas išgyventi save ir Žemėje egzistuojančią
išmintį ir evoliuciją. Žemė – pilna gyvybės, pradedant nuo vandens ir baigiant
smėlynais ir juose visur esti žmogaus, jo buvimas, jo santykis su kitomis
gyvybės formomis. Filmas buvo kažkas nuostabaus, nes nebuvau matęs nieko
panašaus, na, šiek tiek gal priminė filmą „Gyvenimo medis“, vaizdų
asociatyvumą, tačiau šis filmas yra skirtas totaliam išjautimui. Viename kadre
taip užsižiopsojau, berods tai buvo kaip induistės maudosi su drambliais upėje,
ir praradau laiko nuovoką... Filmas deklaruoją pagrindinę, sakyčiau, Visatos
dėsnį – visi esame vienas kūnas. Labai nedaug teksto, o pastarasis aforizmų
tipažo, kuris dar labiau subrandina filmo vaizdus, leidžia juos sujungti,
išryškinti pagrindinę mintį. Be galo gražiai nufilmuotas – tai žmogaus ir visos
Žemės nesibaigiantis šokis, puikus garso takelis ir sepijinė filmo spalva, Rytų
kultūros filosofijų ir kultūrų dvelksmas.
Sunku pasakyti, ką išgyvenau žiūrėdamas, nes manau, kad
kiekvienas tai išgyvena vis kitaip. Kitam filmas primins, koks jis vienišas
pasaulyje, o aš bandžiau prisiminti, (filme kalbama apie prisiminimą), jog
buvome banginiais, buvome drambliais, buvome vėjais, lupome persiką ir viskas
yra mumyse, mūsų sielos įrašuose. „Rašau laišką savo svajonėms“ – sako filmo
pasakotojas, įdomi mintis, jei sukūrėme svajonę, vadinasi, ji taip pat nori
turėti kontaktą su mumis, kad ją puoselėtume, bendrautume su ja. Filmas pilnas
virsmo, judesio, dvasinių aliuzijų... Ar bereikia pasakyti, kad filmą gali
žiūrėti ir nemokėdamas kalbos, tiesiog mėgautis, nusiteikus tiesiog pasigrožėti
vaizdais, idėjomis, spalvomis.
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą