Sveiki visi,
Šiandien, toliau tęsiu kino manijos epopėją ir noriu
trumpai pakomentuoti Didžiosios Britanijos vaidybinį filmą „Tiranozauras“
(Tyrannosaur) (2011 m.). Tai „Scanoramos“ – Europos šalių kino festivalio,
kuris vyskta Lietuvoje, vienas iš perliukų. Filmas man iš esmės labai patiko,
neslėpsiu iškart simpatijų, nors filmas gan niūrus, jo spalvos, nuotaikos,
problematika ir viskas yra persmelkta gyvenimišku liūdesiu ir melancholija,
tačiau jis turi ir kitokių žemės atspalvių. Vienas stipriausių filmo polių –
ryškūs personažų charakteriai, ypač pagrindinio veikėjo, korio vaidmenį atliko
Peter Mullan – tai piktas, bambantis dar ne senukas, bet jau prie senatvės
artėjantis vyrukas, kuris turi nežabotą agresijos potencialą.
Filmas iškart deklaruoja organišką ir logišką įvykių
paaiškinimą ir filmo eigoje sužinome, kad vyro agresija yra išaugusi iš
vienatvės ir liūdesio vazonų. Šiaip pats filmo siužetas irgi žavus, jis kartu
gyvenimiškas, bet neabejotinai gera režisūra padaro ir visai netikėtų vingių,
kurių tikrai nesitiki iš tokios istorijos, po kuria dvelkia ir kriminaliniai
niuansai. Filmas neabejotinai skirtas rimtesnei kino žiūrovų auditorijai,
džiaugiuosi jį netyčia atradęs ir užgriebęs.
Ilgai spėliojau, kodėl filmas pavadintas „Tiranozauru“,
tiesa, filmo viduryje buvo užsimenama, kad tai buvusios žmonos vaikščiojimo
būvimo ir šešėlio rezultatas, prisiminimai, kurie persekioja pagrindinį veikėją
ir tas būvimas, tas šniokštimas iš praeities ir buvusio laimingo gyvenimo kapo
tvoskia kaip tiranozauras, jis paralyžiuoja pagrindinio herojaus esamą
kasdienybę ir dėl to herojus tampa niūrus ir piktas, kitaip sakant, dvasinis
tiranozauras doroja žmogaus dvasią ir niokoja jo gyvenimą. Taip, tai filmas
apie dvasioje sulūžusį žmogų, kurio gyvenime pasitaiko silpna ir apsiginti
negalinti moteris, kuri instinktyviai šliejasi prie jo ir bando atrasti
prarastą saugumo jausmą. Galbūt tuo ir žavi, kad viskas perteikta realistiškai,
žmonės viduje sutrūniję, bet iš paskutiniųjų bando būti stiprūs ir nepasiduoti,
prisidengdami stiprybės ir slepiamos gėdos kaukėmis. Džiugu, kad filmas
prikausto dėmesį per pirmąsias septynias minutes ir nereikia laukti, kol
užuomazga imsis rutuliotis ir patrauks dėmesį, kitaip sakant, kibau kaip
dinozauro nasrais į kino juostą ir jos nepaleidau. Manau, kad daugeliui šis
filmas patiks, ypač kino gurmanams, kurie praleis su europietiško stiliaus kinu
geras pusantros valandos. Geros žiūrėjimo!
Jūsų Maištinga Siela
Geras psichologinės-socialinės dramos kino pavyzdžių ir neabejotinai vienas iš stipriausių praėjusių metų D. Britanijos filmų. Aktoriai O. Colman ir P. Mullan buvo verti Oskaro nominacijų.
AtsakytiPanaikinti