Vinilinė plokštelė: Inga Valinskienė - "Žvaigždė" [Vinyl, 2LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Cher - I'd Rather Believe in You [Vinyl, LP] (1976)

Informacija apie albumą: Cher - I'd Rather Believe in You [Vinyl, LP] (1976)

Vinilinė plokštelė: Cher - This is Cher [Vinyl, LP] (1978)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Зеркало души - [Vinyl, LP] (1978)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Алла Пугачева в Стокгольме) - [Vinyl, LP] (1985)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - То ли ещё будет...) - [Vinyl, LP] (1980)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - ...счасть в личной жизни!) - [Vinyl, LP] (1986)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Поднимись над суетой) - [Vinyl, LP] (1981)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Как тревожен этот путь 2) - [Vinyl, LP] (1982)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Как тревожен этот путь 1) - [Vinyl, LP] (1983)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Поет Алла Пугачева) - [Vinyl, LP] (1979)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Поет Алла Пугачева) - [Vinyl, LP] (1980)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Поет Алла Пугачева) - [Vinyl, LP] (1982)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Алла Пугачева) - [Vinyl, LP] (1991)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Пришла и говорю) - [Vinyl, LP] (1987)

Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Песни вместо писем) - [Vinyl, LP] (1988)

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela

Besiruošiant į Vilniaus knygų mugę 2018

Sveiki,

Nebuvau Vilniaus knygų mugėje ištisą amžių... Net sunku suskaičiuoti metus, tačiau šiemet pasiryžau, kad šitaip nebus! Išvakarėse dar kartą susikraunu visus ginklus. Bet ginklas – vienas ir tas pats – būtiniausių knygų sąrašas, knygų, kurių turiu įsigyti, o visa kita... O visa kita tik atsitiktinumas: sutikti seni pažįstami, rašytojai, šiaip meno pasaulio žmonės, leidėjai ir, žinoma, vinilinės plokštelės.

O vasaris kaip visada vienas sudėtingiausių ir „greičiausių“ savo tempu mėnesių. Dar ir šalčio banga užgula Marijos žemės pečius, bet juk visi išgyvena, išgyvensiu ir aš šiemet. Dar kartą. Kaip išgyvenau jau dešimtimis kartų. Pažįstamas klausia: o ką čia išgyventi jau taip baisiai reikia? O aš atsakau: laimę, brangus kolega, laimę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai svyla padai" / "War on Everyone"

Sveiki,

Neseniai matytas J. M. McDonagh filmas „Golgota“ labai tiko gurmaniškam kino skoniui, kad net susizgribau, jog niekad nemačiau jo populiarios komedijos „Kai svyla padai“ (angl. War on Everyone) (2016), kuris sulaukė neblogų kino kritikų įvertinimų, tačiau žiūrovai visgi tokie gailestingi filmui nebuvo.

Nieko nuostabaus, nes filmas sukaltas pagal amerikietiškus komedijos standartus – du buki policininkai, toli gražu ne šventi, įsivelia į tipinę kriminalinę istoriją ir krečia pokštus, nesiliauja demonstruoti savo ydų ir toli gražu neturi jokio bagažo gerų savybių. Tiesą sakant, man paslaptis, kodėl kritikams šis filmas patiko – akmuo į policininkų daržą? Galbūt, tačiau gražiai nufilmuota juosta absoliučiai buka ir net neprimena „Golgotos“ kūrėjo braižo.

Anekdotinių situacijų rinkinys taip pat negali pasigirti kažin kokiu netikėtu šlifavimo rakursu – priešingai, filmas netgi pokštuose išlieka standartų standartas. Aišku, savaime standartas nėra joks filmo minusas, kaip ir, žinoma, pliusas. Net nežinau, kodėl šis filmas turėtų būti žiūrimas? Nebent tai yra jaunatviškas vakarėlis „prie popcornų“ ir gazuotų gėrimų – valio, mes tada turime visai neblogą vaizdelį, tačiau visais kitais atžvilgiais filmas yra laiko gaišimas, nebent norite paspoksoti į įspūdingo stoto ir gana universalius vaidmenis kuriantį serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Alexander Skarsgard – tai irgi priežastis, dėl ko stebiu jo karjerą ir ėmiausi šio filmo, tačiau jo vaidmuo šiame filme tipažinis, o juoko dozė neprilygsta net „Pagirioms Las Vegase“ sagai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Ten Sharp - "You" [lyricks / žodžiai]

Sveiki,

Garsi olandų muzikos grupė „Ten Sharp“ susikūrė 1982 metais ir daugiausia orientavosi į simfoninės ir roko muzikos derinius. Savo veiklą vystė gatvės muzikoje, kol po kelių metų įsiliejo į įvairius festivalius. Rimtesnę muzikinę veiklą šioji grupė pradėjo nuo 1985 metų ir per visą savo egzistavimo laiką iki šių dienų ji išleido keturis studijinius albumus.

Viena garsiausių jų dainų, žinoma, yra pasaulyje daug perdirbinių sulaukęs šlageris „You“, pasirodęs 1991 metais ir įėjęs į debiutinį grupės albumą. Daugelyje šalių daina pasiekė top dešimtuką ir buvo populiari meilės baladė su lengvais pop roko prieskoniais. Pirmąsias top vietas pasiekė Prancūzijoje ir Švedijoje, o štai Norvegijoje „You“ viršūnėje praleido net 16 savaičių. Kol kas tai sėkmingiausia grupės daina.

Išleidus paskutinį albumą 2003 metais grupė aprimo ir nors ji niekada nepaskelbė kaip iširusi grupė, ji retkarčiais susibėga ir kur nors pakoncertuoja. Per paskutiniuosius dešimt metų grupė neišleido jokio albumo ir tepaskelbė vos kelis naujus kūrinius, kurie, deja, niekada nebešovė į tokias aukštumas kaip dešimto dešimtmečio pradžioje hitas „You“.

Šiandien siūlau pasiklausyti šios ilgesingos baladės ir pasijusti tiesiog truputį romantiškai.

Lyrics / Žodžiai

Ten Sharp - You

It's all right with me
as long as you
are by my side

Talk or just say nothing
I don't mind your looks never lie
I was always on the run
finding out what I was looking for
And I was always insecure
just until I found

Words often don't come easy
I never learned
to show you the inside of me
Oh no my baby

You were always patient
dragging out what I try to hide

Geheimnis um Donald Trumps Haartracht gelüftet!

I was always on the run
finding out what I was looking for
and I was always insecure
until I found

You, you were always on my mind
you, you're the one I've been living for
you, you're my everlasting fire
you're my always shining star

The night's always a good friend
a glass of wine, and the lights are low
you lying beside me, me full of love
and filled with hope...

You, you were always on my mind
you, you're the one I've been living for
you, you're my everlasting fire
you're my always shining star.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo kraštas" / "God's Own Country"

Sveiki,

Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose nurungęs net kelis itin rimtus pretendentus į „Oskarą“ filmas apie homoseksualų santykius „Dievo kraštas“ (angl. God‘s Own Country) (2017), kuris, beje, tą vakarą pelnę dar kelis apdovanojimus, tad visai nenuostabu, kad filmą galėsite išvysti „Kino pavasaryje“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Na, o man teko filmą pamatyti kur kas anksčiau.

Nesu tikras, ar Lietuvos žiūrovams filmas itin patiks dėl čia įsigalėjusio neigiamo požiūrio apskritai į LGBT bendruomenę, tačiau, kas mėgsta gerą režisūrą, kurioje veikia ryškus dramatizmas bei atšiauri aplinka – tas tikrai galės išspausti daug emocijų iš šio filmo. Istorija gana paprasta ir ne tokia prabangi kaip „Kuprotas kalnas“, nors tarp šių filmų esama ir nemažai panašumo. Du jauni ūkininkai pradeda naują darbą ūkyje su avimis ir vienoje išvykoje, laužydami vyriškumo sampratos standartus, jie suartėja. Iki tol buvęs jaunuolis sunkiai pakėlė vienatvę – sunkiai dirbo ūkyje brutalius darbus, o vakarais nusitašydavo baruose. Atšiauru atrodo šiame filme viskas, kad net tėvų santykiai su sūnumi atrodo grįsti vien ūkinių darbų komandomis ir, rodos, meilės bei atjautos šiame filme absoliučiai tyčia stokojama ir toji konservatyvi aplinka pernelyg užaštrinta, tačiau prasidėjus romantiniam vaikino periodui su ūkio pagalbininku, regis, iš tikrųjų žemė atsidūsta ir gali veikėjai kartu su žiūrovais patirti dvasinį išsilaisvinimą, Dievo būtį toje vėjų talžomoje žemėje.

Puiki, nemanieringa vaidyba, kuri nesiorientuoja į komercinę rinką. Tačiau labiausiai šio filmo stiprumą įvardyčiau ne probleminį lauką, nes jis jau kine išnagrinėtas tiek daug ir taip įvairiai, kad kažin, ar kuo nustebins daugiau kino žiūrintį žiūrovą, bet verta pamatyti filmą dėl bendros sintezės: vaidyba, atmosfera, istorija eina išvien kaip vientisas savitą koloritą transliuojantis reginys. Filmas daug kur varžėsi su man patikusia „Ledi Makbet“ (2016) ir šie filmai daug kur dalijosi prizais. Abu juos įvardyčiau kaip stiprius pastarųjų metų nepriklausomo britų kino filmus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Pirmiausia jie nužudė mano tėvą" / "First They Killed My Father"

Sveiki,

Režisierei ir aktorei Angelinai Jolie rūpi socialinis karo ir bado kontekstas – praktiškai visi jos kurti filmai, išskyrus avantiūrų kurortinį filmą „Prie jūros“, yra būtent apie vienaip ar kitaip karo paliestus žmones („Nepalaužiamas“, „Kraujo ir medaus šalyje“). Šįkart ji kuria filmą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ (angl. First They Killed My Father) (2017), kuris pasakoja apie Kambodžoje įvykusius kruvinus politinius perversmus. Kaip ir visi tokio masto politiniai perversmai trečiosiose šalyse yra primityvumo galios išraiška, tad filmas kiek primena jau matytus kitus panašios tematikos filmus, ypač „Ruandos viešbutį“.

Iš pirmo žvilgsnio – filmas apie karo neteisybę ir žiaurumą, kurių centre atsiduria pasiturinti šeima, nublokšta į karo pamazgų duobę. Pagrindinis veikėjas – maža mergytė, pasižyminti itin aštriu nuovokumu. Ilgi sekinantys tranzitiniai žygiai – tai vaiko sąmonę formuojantis nesaugumo jausmas ir kiti rezerviniai giluminiai dalykai šiame filme, kaip ir „Nepalaužiamas“ suskamba kažkaip pernelyg preciziškai holivudiškai. Režisūrinės manieros nepaslepia netgi visiškai nekomerciniai, praktiškai niekam nežinomi aktoriai bei egzotiškoji Kambodžos aplinka – svarbiausia gi pateiktis. Mintys pernelyg sukapotos masiniam žiūrovui, o pagrindinė veikėja pernelyg angažuota ir aplipdyta kažin kokiomis super galiomis, tad Angelina Jolie vėl padarė tą pačią klaidą, kokią darė „Nepalaužiamajame“ – kuria didvyrio portretą, o ne susikompromitavusios šalies žiaurumo areną. Aišku, koja kiša biografija, nes šis žanras jau savaime fokusuojasi į žmogaus istoriją, o ne tautos likimą, gal dėl to nuspėjamumo ir pasirinkto holivudinio būtinai nupiešti įkvepiančią istoriją, prisodrinant filmą divyriškumu. Šiame filme tiek neerzino perdėtas preciziškumas, koks buvo „Nepalaužiamasis“, kuris absoliučiai erzino nuo pirmųjų kadrų, tačiau visgi iki kažko galingo ir itin jautraus, man visgi pritrūko.

Apskritai manau, kad kol kas geriausias A. Jolie filmas visgi tebėra „Kraujo ir medaus šalyje“, kurioje mes neturime herojų – vien tik susikompromitavusius ir karo barikadose atsidūrusius herojus. Štai „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ patiks tiems, kurie iš istorijos tikisi tiesos, panoraminio vaizdo, istorinių faktų ir įkvepiančios istorijos, tačiau netgi ir šiame filme akivaizdžiai veikia pagražinimo grimas, neapleidžia jausmas, kad filmas sukaltas pernelyg teisingai ir pataikaujančiai, nors idėja lyg ir graži – priminti pasauliui tragiškus Kambodžos įvykius. Nors filmas truputį ir „velkantis“ bei alinantis, tačiau vietomis jį stebėti išties įdomu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela pasitraukia iš Facebook grupės

Sveiki,

Baigėsi mano beveik pusmetį trukęs eksperimentas su Maištingos Sielos facebook puslapiu. Nusprendžiau dėl labai keleta  svarių priežasčių daugiau nebetęsti šios veiklos ir informaciją dėti tik čia. Viena iš priežasčių – ne visada ten talpinama informacija naudinga ir reikalinga žmonėms, todėl kyla papildomas erzelis. Kita – tai užima daug daugiau laiko, be to, buvo pasikėsinta nulaužti facebook‘ą, todėl paskyra šiuo metu užrakinta ir neturiu galimybės jos atrakinti. Kitam puslapio kūrimui nebeturiu nei entuziazmo, nei ryžto.

Be to, visada galite čia užsukti ir pasiskaityti naujienas. Geros kloties, skaitytojai!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siaubinga kamera, 99 blokas" / "Brawl in Cell Block 99"

Sveiki,

Kodėl nemėgstu smurtu grįstų filmų? Nes jie pagrįsti vien fizine ištverme, agresija ir neretai, pavyzdžiui, S. Seagal‘o filmuose nebūna pagrindinio komponento – vidinės veikėjo dramaturgijos ir jaudinančios žmogiškumo istorijos. Štai filmas „Siaubinga kamera,99 blokas“ (angl. Brawl in Cell Block 99) (2017), regis, atsisako bereikšmio smurto aktų ir iš esmės smogia jautriai sustyguodamas tai, kas dažniausiai nematoma pramoginio kino žiūrovui – vidinė žmogaus drama.

Lėtai įsibėgėjanti kriminalinė istorija pasižymį gana sudėtinga pagrindinio veikėjo nusikaltėlio veterano charakteriu – romus ir nesikarščiuojantis arba tik itin retai pasirodantis kaip nesuvaldomas smogikas imasi gelbėti santuoką. Maniakišką turintis tėvystės instinktą jis pasiryžta dėl negimusio vaiko bet kam – netgi žudyti be atvangos, paaukoti save vardan geresnio palikuonio gyvenimo. Neprikibsi, viskas čia lyg ir logiška, tačiau kažkurią akimirką kaip žiūrovui sukirba jausmas, kad kiek perdėtai eklektiška toji vidinė dramaturgija: buvęs narkomanas, žiaurus smogikas ir šiaip nusikalstomo pasaulio erelis viduje talpina tiek švelnumo, tiek atsidavusio tėvystės instinkto, kad nejučia prisimini nufilmuotus Lietuvos kaimo vaizdus, kur geriantys tėvai nesibodi trenkti mažamečiu per sprandą, neturintys jokio žalio supratimo apie instinktus ir norą apsaugoti. Kitą vertus – puikūs samdomi nusikaltėliai pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, juk kitaip jie neperprastų žmonių ir nesurikiuotų savo veiksmų eigos.

Filmo finalinės smurto scenos – įspūdingos ir žiaurios, tačiau pasiaukojimo scena bene viena labiausiai nuvalkiotų – primena Džeko atsisveikinimą, kai Rouzė, nuskendus Titalinui, lieka ant plausto, tačiau visa istorija nebanali, įtraukianti. Vertėtų labiausiai čia pagirti pagrindinį aktorių Vince Vaughn, kuris šiaip jau žinomas kaip komedijų aktorius bei nuoseklią, apgalvotą S. Craig Zahler režisūrą. Žodžiu, tikrai neprailgo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Beautiful People Beautiful Problems" ft. Stevie Nicks [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Absoliučiai esu sužavėtas Lanos Del Rey albumu „Lust for Life“ (2017) ir šįkart noriu pasidalyti dar viena subtiliai pritrenkiančia daina „Beautiful People Beautiful Problems“. Šiai dainai talkina Lietuvoje mažai kam žinoma, tačiau tam tikroje muzikos pasaulio kertelėje laikoma diva – Stevie Nicks.

Daina apmąstanti apie žmogaus asmeninį grožį ir destrukciją skamba išties švelniai ir ilgesingai, kitaip sakant, Lanos Del Rey vintažiniu stiliumi. Garso takelis buvo pradėtas įrašinėti Niujorke ir baigėsi Lanos Del Rey studijoje Britanijoje. Stevie Nicks sakė: „Lana buvo nuostabi ir atsidavusi šiai dainai, jai rūpėjo jos daina ir ji ja mėgavosi“.

Kol kas daina nėra paskelbta kaip singlas, tačiau ji viena geriausių iš albumų. Naujojoje Zelandijoje pasiekė penktąją poziciją, o Billboard Hot Rock pozicijoje 29 vietą. Siūlau pasiklausyti moterų dueto:

Žodžiai / Lyrics

"Beautiful People Beautiful Problems"
(feat. Stevie Nicks)

Blue is the color of the planet from the view above
Long live our reign, long live our love
Green is the planet from the eyes of a turtle dove
'Til it runs red, runs red with blood

We get so tired and we complain
'Bout how it's hard to live
It's more than just a video game

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Blue is the color on the shirt of the man I love
He's hard at work, hard to the touch
But warm is the body of the girl from the land he loves
My heart is soft, my past is rough

But when I love him get a feeling
Something close to like a sugar rush
It runs through me
But is it wasted love?
(It's not wasted love)

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Oh, oh
Hmm, hmm
Oh, oh
Hmm, hmm
Yeah, we've gotta try (la la la)
We gotta walk through fire (la la la)
Because we're just

Beautiful people with beautiful problems, yeah
(We're just)
Beautiful problems, God knows we've got them
(Beautiful people)
Beautiful people with beautiful problems, yeah (we need to)
Beautiful problems, God knows we got them

So beautiful
Yeah, yeah
Yeah, yeah

Jūsų Maištinga Siela