Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela