Mano geriausių matytų filmų 2022 TOP 10! (Ir ne tik!)

Sveiki,

 

Apmąstydamas savo 2022 metų matytų filmų derliu galiu drąsiai teigti, kad aptingau rimtam ir geram kinui. Iš vienos pusės po darbų nebesinori gliaudyti kažko itin sudėtingo, iš kitos pusės dažnai ir to paties laiko nebelieka. Ypač apmaudu, jog savotiškai jaučiuosi išdavęs pagrindinius gerojo kino festivalius, bet, nepaisant visko, teko pamatyti ir tokių kino juostų, prie kurių sugrįždavau mintimis apmąstyti visas prasmes ir potekstes. Šiandien Naujųjų metų išvakarėse pasidalysiu savo TOP 10.

 

1.      Viskas iškart ir visur (Everything Everywhere All at Once)

Didžiausią įspūdį padaręs filmas, kuris, tiesą sakant, nurovė stogą. Šitaip mąstyti ir perteikti (vau!). Šiaip nesitikėjau, jog pirmąją vietą užims kažkas iš masinio kino filmų, tačiau, mano akimis, tai daugiau nei masinis filmas. Visų pirma, jis neatitinka nei naratyvo, nei idėjos, nei kitų masiniam kinui būdingų elementų, nebent... dinamiškas vizualumas ir spalvos (ir šiek tiek motinos ir dukters apsikabinimų).

2.      Vestuvės (Wesele)

Vienas labiausiai ir taikliausiai sudirginusių ir paveikusių filmų, ir jis priklauso lenkams. „Vestuvės“ buvo pilnos seksizmo, homofobijos, antisemitizmo ir aš suprantu režisieriaus norą pašiepti tariamas ir kiek perdėtas lenkų krikščioniškas vertybes kitų tautų atžvilgiu. Kartais atrodė, kad tai net ne vestuvės, o mafijos Valpurgijos naktis, kuri efektingai verčia mąstyti: o kodėl jie yra tokie, kokie yra?

3.      Didžioji laisvė (Grosse Freiheit)

Taikliai, jaudinančiai ir retsykiais nepatogiai perteikti XX amžiuje homoseksualų santykiai kalėjime. Labai patiko ir detalės, ir naratyvas, ir filmo pabaiga, bet užvis labiausiai aktoriaus Franz Rogowski pasirodymas.

4.      Drąsiau drąsiau (C‘mon c‘mon)

Juodai-baltas filmas perteikia subtilius vyro ir vaiko santykius. Geras aktoriaus Joaquin Phoenix pasirodymas, o pats filmas toks... melancholiškas ir tyras, kad belieka tik mėgautis juo kaip Bethoweno muzika. Kadangi labai mėgstu tokius filmus, tai negalėjau neįtraukti tarp geriausių.

5.      Kalnai gali pasislinkti (Mountains May Depart)

LRT kinų režisieriaus kūrybai surengtoje retrospektyvoje galėjome pamatyti geriausius darbus, įskaitant ir man patikusį „Balčiausi yra pelenai“, tačiau „Kalnai gali pasislinkti“ man sukėlė dar daugiau emocijų. Prisiminiau, su kokia viltimi iš 1999 metų mes žengėme į naująjį tūkstantmetį, tačiau su kokia viltimi tai darė patys kinai, pamatysite šiame filme.

6.      Liūdesio trikampis (The Triangle of Sadness)

Nepaisant to, kad ne visiems šis filmas patiko, man jis puiki perspausta socialinė satyra, kur pilna humoro, veidmainiškų socialinių vaidmenų, karikatūrinių veikėjų. Nors antroji filmo pusė šiek tiek nuvylė, tačiau visumoje vienas įsimintiniausių šiemet.

7.      Tu nebūsi viena (You Won't Be Alone)

Kontraversiškai pasitiktas filmas, kuris kėlė daug kam nepatogius jausmus. Man jis vienas originaliausių siaubo filmų šiemet, kažkiek energetine prasme panašus į novatoriškąją „Raganą“. Kas čia puiku? Daug raganiškų liaudies motyvų, Brolių grimų pasakų siaubas ir mažabiudžetis efektingas grimas, kuris ilgam palieka įspūdį.

8.      Išganymo aikštė (Plac Zbawiciela, 2006)

Jau senstelėjęs lenkų filmas, bet vis dar labai gerai rezonuoja. Apie lenkų jaunas poras, kurios netenka savo būstų, neišmanydami nekilnojamojo turto rinkos ir susidurdami su kvailais bankrotais. Filme skaudžiai paveikiami poros tarpusavio santykiai, o anyta, tiesiogine to žodžio prasme, gali savo marčiai tapti pajuodėle Vingienė.

9.      Svečiuose / Nieko nesakyk (Gæsterne)

Šiemet Kino pavasaryje parodytas siaubo trileris daugelį nepaliko abejingų. Skandinavų siaubas turi daug parako ir nors filmo pabaiga daug ką suvėlė, tačiau bendras įspūdis labai geras, vis nepalioviau galvoti apie tai, kad perdėtas svetingumas gali ne tik rodyti perdėtą norą įsiteikti, bet ir realius psichinius sutrikimus.

10.  Atsiminimai (Memoria)

Lėtų apsukų filmas man priminė Tarkovskio filmus. Tai filosofinis filmas, apimantis labai daug religinių ir kitų konceptų. Kelionė per laiką ir atmintį. Labai lėtai, labai juslingai ir tapybiškai. Aišku, būta ir aštresnio, gal ir geresnio kino, bet norėjosi „Atsiminimus“ turėti metų dešimtuke. Jau vien Tildos Swinton pasirodymas ką reiškia!

P.S.

Taigi liko dar nemažai daug gerų filmų, kuriuos galėjau vienaip ar kitaip pastumdęs įmesti į šį dešimtuką. Kaip visada neįmanoma objektyviai visko apibrėžti, o gal ir nereikia, nes subjektyvumas irgi šį tą reiškia. Tarp metų geriausių priskirčiau ir „Eržilas“ (kitur verčia „Raudonoji raketa“ filmą apie senstantį porno aktorių, kuris taip ir neišmoko savo gyvenimo pamokų. Vengrų László Nemes filmas „Saulėlydis“ tikrai vertas dešimtuko! „Pirmoji karvė“ – nustebinęs filmas, Kino pavasario karšta naujiena „Saulėlydis“ irgi vertas dėmesio. Gaila, kad nepavyko vietos rasti ir „Šventasis voras“ filmui, kuris taip pat geras. Paliko įspūdį ir biografinis bandymas apie princesę Dianą „Spencer“, keturių žmonių pasikalbėjimas apie vaikų žudynes filme „Mišios“, siaubo filmas apie NSO „Ne“ bei dar nemažai kitų filmų.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios perskaitytos 2022 metų knygos: TOP 10!

 

Sveiki,

 

Šiemet kaip ir pernai mano skaitymo metai buvo patys įvairiausi, su pakylimais ir neskaitymo blokais. Nors dėl laiko stokos perskaitau kaskart vis mažiau knygų, tačiau vis dar skaitau ir tikiu literatūra, nors tenka ir nusivilti. Šiame saite per 2022 metus parašiau 35 skirtingų knygų recenzijas; vienos man patiko labiau, kitos mažiau.

 

Tendencija išlieka labai panaši. Beveik neskaitau lietuvių autorių, nors buvau suteikęs progą Ievos Dumbrytės romanui Šaltienos bistro šansą, tačiau knygą vos įveikiau ir, tiesą sakant, prisimenu ilgą klampojimą per nieką, nors kitiems tautiečiams šioji knyga labai patiko, ji netgi pelnė premijų. Dėl tam tikrų priežasčių teko skaityti ir lietuvių literatūros klasikus. Pavyzdžiui, neįtikėtinai įtraukė Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas arba visai naujomis, jau nebe paauglio akimis suskaitytas Antano Škėmos romanas Balta drobulė. Deja, neperskaičiau nė vienos šiuolaikinės lietuvių poezijos knygos, nors ir pirkau, turiu, tačiau nekirba kol kas ranka, todėl jaučiuosi šiek tiek nuskriaudęs lietuvių literatūrą, turėčiau ja labiau domėtis ir sekti, to sau ir palinkėsiu kitiems skaitymo metams, jeigu neištiks skaitymo stagnacija.

 

Kalbant apie verstinę literatūrą ir sudarinėjant savo geriausių metų dešimtuką, turiu paminėti, kad dominuoja išskirtinai leidyklos Rara knygos. Nors galbūt ne visos knygos man patiko iš šios serijos, tačiau dažna visgi apstulbindavo savo novatoriškomis idėjomis ir, sakyčiau, tai tos knygos, kurios pramušė mano neskaitymo blokus. Kitą vertus, tai visai kitokia literatūra, išgeneruota aukštos prabos idėjų, kurion sutraukta daug intelektualių pačių įvairiausių kontekstų, kuri laužo standartinius pasakojimo struktūras. Labai džiaugiuosi dėl šios leidyklos.

 

Gerų naujienų kaip visada pažeria Baltų lankų leidykla, tik ne visas norimas knygas spėjau suskaityti, tačiau Ann Patchett romanas Olandų namas buvo vienas geriausių anos žiemos skaitinių, kuri paliudijo, jog amerikiečių literatūra gyvastinga.  

 

Šiemet nemažai buvo gerų knygų, kurios, atrodo, lyg ir gerai parašytos, tačiau nesuvaikė. Vienas didžiausių nusivylimų tapo didelis Chimamanda Ngozi Adichie romanas Pusė geltonos saulės, kuris tiesiog užkalkėjo mano rankose ir tapo didžiausiu bloku. Daug žadintis istorinis romanas apie Afrikos politinius procesus tiesiog stingdė mano kraują, nes viskas daugmaž kaip vienoje ilgoje muilo operoje, nebegalėjau ištverti tų santa barbarų, todėl neužbaigiau. Daugiau tikėjausi ir iš argentinietės Agustinos Bazterricos Mes, gyvuliai, tačiau idėjos jau atgyventos, tad jau niekas nebeperspjaus mano mylimo Jaroslavo Melniko Mašos. Kiek paveikesnių kūrinių tikėjausi ir iš Booker Prize nominantų, pavyzdžiui, Richardo Powerso Sutrikę arba Danielio Kehlmanno Tilis Ulenšpygelis bei David Diop Naktį visų kraujas juodas. Pastarieji parašyti gerai, tačiau nesujaudino tiek, kiek galbūt tikėjausi. Be jokios abejonės reiktų prie įsimintinų paminėti brazilų rašytojos Clarice Lispector Žvaigždės valanda, kuriai, Dieve, nebeliko vietos dešimtuke. Tai labai juslinga ir išmoninga knyga, kurią galima laikyti tarp geriausių 2022 metų Baltų lankų išleistų knygų. Labai patiko D. J. Salingerio Rugiuose prie bedugnės, kuris vėlgi susiskaitė visiškai kitaip, nei anuomet.

Tiesa, prie viso to reiktų paminėti ir Jotemos išleistą naują Vladimiro Nabokovo atsiminimų knygą Kalbėk, atmintie, kuri nepaprastai gerai ir sodriai parašyta, tačiau skaitydamas pasigedau kompetencijų suvokti visus (post)carinės rusų elito nuskurdinimo kontekstus, nes jame suminėti ir aprašyti ryškiausia rusų inteligentija, kuriai priklausė ir patys Nabokovai.

 

Visų knygų, kurios nepateko į sąrašą, iš naujo neapžvelgsiu, tad pateikiu savo top 10:

10. Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer. Ši knyga unikali tuo, kad leido ne tik geriau suprasti M. Abramovič performansų meną, bet ir suvokti skausmo kultūrą ir poveikį žmogaus psichikai. Labai unikalūs sudėti interviu, kuriuose atradau, jog esu iš dalies irgi mazochistas kaip ir šioji menininkė.

9. César Aira Vaiduokliai. Šis rašytojas yra perliukas. Netgi dvi jo trumputės knygos tapo metų atradimai. Šioji gal kiek mažiau patiko, tačiau irgi be galo įdomiai, įmantriai ir skoningai perteikta knyga apie gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkimus Buenos Airės statybvietėje. Tai knyga apie Lotynų Amerikos emigrantus „vaiduoklius“ vieną karštą vidudienį.

 

8. Viktorija Daujotytė Sakiniai. Netikėtas skaitinys ir vienintelė lietuvių autorė tarp šių knygų, kurios prieš 20 metų išleisti Sakiniai padarė labai didelį poveikį apmąstymams apie istoriją, laiką ir gyvenimą. Knyga beveik kaip aforizmų rinkinys, tačiau galime nesunkiai atpažinti lietuviškus kontekstus. Gili ir įžvalgi knyga.

 

7. Vytautas Pliura Švelnumas pragare. Vienintelė tikriausiai perskaityti poezijos knyga šiemet. Tai lietuvių išeivių palikuonio knyga, persunkta skaudžiai apnuoginančia homoseksualo patirtimi daugiakultūriniame pasaulio žemėlapyje. Eilės brutalios, paveikios, beveik kaip reportažai iš nužmoginimo lagerio, kurie nepaliko abejingo ir sukrėtė.

 

6. Anne Enright Užžėlęs kelias. Šeimos saga apie sugrįžusius vaikus, kad galėtų atsisveikinti su kietaširde motina ir sutvarkyti paveldėjimo klausimus. Keturių vaikų istorijos margos, pilnos pačių įvairiausių patirčių: nuo alkoholikės dukters iki homoseksualaus sūnaus Amerikoje. Knyga dvelkia Airija, jos drėgnu jūriniu klimatu, bet užvis labiausiai paveikia gerai perteiktos šeimos paslaptys ir netobuli gyvenimai.

 

5. Georgi Gospodinov Liūdesio fizika tapo vienu sudėtingiausiu ir įdomiausiu skaitymo malonumo. Knyga nevienadienė, perteikta postmoderniu pasakojimo stiliumi, daug įvairių aliuzijų, simbolių, metaforų. Tai klajonės po giminės istoriją (galimą, tariamą, būtą) bandant apibrėžti Minotaurą savyje, bet kartu papasakoti Bulgarijos istoriją pasaulinėje karų ir komunizmo arenoje.

 

4. Alvaro Enrigue Staigi mirtis. Galvojau, kam duoti šią vietą? Šiai knygai ar Liūdesio fizikai, nes jos abi skirtingos, bet turi ir daug panašumų. Visgi gal šioji aiškesnė, labiau suprantamesnė, išgryninta, ne tokio karštai nesuvaldomo sąmonės srauto šėlsmo kaip Liūdesio fizika. Visgi istorija labai turtinga istoriniais įžvalgiais kontekstais. Tiek daug sužinojau pikantiškų detalių, kad visiškai leido pažvelgti kitaip į tai, kaip mes mokomės ir suprantame istoriją.

 

3. César Aira Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimai. Perskaičiau pirmiau už Vaiduoklius, gal dėl to šitokį puikų įspūdį paliko. Iki šiol menu tą jausmą, jog autorius akrobatiškai sulošė puikiai literatūrine idėja. Nėra daug siužeto, tačiau išmoningai perteikta grožio ir bjaurastis pažinimo istorija, kuri, bent jau mane, jautriai šokiravo savo literatūriniais kūlversčiais.

 

2. Ann Patchett Olandų namas. Nelabai pastebėjau, jog kažkas labai mėgtų šią knygą ir įtrauktų į savo topus, tačiau ją perskaičiau per dvi dienas ir iki šiol menu kaip vieną mėgstamiausių skaitinių. Taip, čia nebus labai išmoningų ir itin intelektualių Raros knygoms būdingų literatūrinių manevrų, tačiau toji istorija tokia suprantama, autorei pavyko išgauti kažką neįtikėtino. Atrodo, kad iki šiol su veikėjais sėdžiu automobilyje ir apmąstau tai, ko netekau. Superinė.

 

1. Benjamín Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Mano metų knyga. Manau, daug kam ji irgi padarė labai didelį įspūdį. Turi tam tikrų sąsajų su Liūdesio fizika ir Staigia mirtimi. Iš vienos pusės šie apsakymai tokie tiršti, kad kiekviename puslapyje rasite neįtikėtinai daug kondensuotų istorinių faktų, bet labiausiai žavi, kaip autorius geba tuos faktus paversti grožine literatūra ir pateikti neišdildomų įžvalgų, kurių nerasite jokiame pasaulio vadovėlyje. Nedidukė knyga yra labai galinga, magiška, įtrauki ir svarbiausia – dirginanti skaitytojo vaizduotę.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Agnė Jagelavičiūtė apie meilę, kuri neturi lyties

 Sveiki,

 

Taip, šiandien pasiekė toji žinia, kad žinoma nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė (1980-2022) mirė. Šią jos citatą pasižymėjau prieš kelerius metus, kai ji dirbo žurnalo „L‘Officiel“ vyriausiąja redaktore. Tuo metu rausvame viršelyje pasirodė Lukas Gricius ir Naglis Bierancas. Tai buvo gana skandalinga, nes šioji vyrukų pora yra pirmoji, kuri tapo Lietuvoje dar ir homoseksuali viršelio pora. Tai dėka A. Jagelavičiūtės, kuri spjovė į standartus ir savo kaip vyriausiosios redaktorės žodyje išrašė mintis apie visokią meilę. Anuomet man jie padarė įspūdį, šia proga, prisimindami ją geruoju kaip revoliucionierę, dalijuosi šia citata.

 

Jūsų Maištinga Siela

Mirė nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė (1980-2022)

 Sveiki,

 

Ką tik sužinojau... Ir nors nebuvau joks Agnės Jagelavičiūtės sekėjas, tačiau jos pasirodymai figūruodavo viešojoje erdvėje. Tai taip keista, kad atrodo, kaip fake news. Tokia jauna, tokia graži. Ir nors ne su visais tiesmukais pasisakymais sutikdavau, tačiau ji stimuliavo tai, ką galima vadinti Lietuvos elitiniu žvaigždžių matomu gyvenimu. Paskutinis jos įspūdingas, bent mano atmintyje išlikęs pasirodymas, buvo vasarą atliktas performansas, kai gydamasi sielos žaizdas, leido save tiesiog gatvėje mėtyti į save pomidorus. Tada pamaniau: aha, čia tai jau šis tas yra! Visgi sunkmetis su nekilnojamu būstu, mažas likęs vaikas, skandalai dėl ištartų aštresnių žodžių... Ir visgi, nesitiki. Aš keistame pasaulyje, kuriame jauni žmonės sukniumba tiesiog gatvėje ir miršta.

A.    Jagelavičiūtės diagnozė: plaučių uždegimas ir sepsis. 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pet Shop Boys – Go West (cover Village Peaple}

 

Sveiki,

Britų duetas pasivadinęs „Pet Shop Boys“ (liet. Gyvūnų parduotuvės berniukai) susikūrė 1981 metais. Dvinarę grupę sudarė vokalistas Neil Tennant ir klavišininkas Chris Lowe, grupė suvokiama kaip anuomet šiuolaikiška sintezatoriškos muzikos atlikėjai. Pastaroji per savo karjerą pardavė per 50 milijonų muzikos įrašų visame pasaulyje ir yra laikoma viena sėkmingiausių britų muzikos grupių pasaulyje, pelniusi 6 amerikietiškus „Grammy“ apdovanojimus. Per savo ilgą gyvavimo karjerą šioji grupė niekada nebuvo iširusi, ji išleido net 15 albumų, o paskutinis pasirodė 2020 m.

 

Vienas garsiausių ir populiariausių grupės kūrinių yra „Go West“, bet tikriausiai retesnis žino, jog tai dainos perdirbinys. Tikrąjį „Go West“ sukūrė ir įrašę pirmtakai amerikiečių muzikos grupė „Village Peaple“ 1979 metais. „Pet Shop Boys“ pirmą kartą dainą atliko 1992 metais renginio, skirto AIDS aukoms atlikti, viename iš JAV naktinių klubų, tačiau vokalistui sekėsi labai prastai, kadangi šis neįstengė prisiminti teksto, bet po nakties grupė vis tiek nusprendė įrašyti dainą ir išleisti kaip singlą. Visgi pirmoji dainos versija kaip singlas, nors ir buvo įrašyta, niekada nebuvo išleista. Tai nutiko tik 1993 metais, dainą pakoregavus ir įtraukus daigiau šokio muzikos elementų, pastarasis buvo įtrauktas į penktąjį grupės albumą „Very“ ir išėjo kaip antrasis šio albumo singlas. Britanijoje šis singlas iškart pasiekė antrąją klausomiausių pagal pardavimus poziciją. Pirmąją tokiose šalyse kaip Suomija, Airija, Islandija ir Vokietija.

 

Muzikos recenzentai tuo metu negailėjo pagyrų naujausiam šios dainos coveriui. Dainą apibūdino kaip ilgesingą ir nostalgišką, pritaikytą šiuolaikiškam sintezatoriui, atitrūkusią nuo labai aiškių pirminė grupės „Village Peaple“ homoseksualių dainos poteksčių. Mums, lietuviams, ši daina pirmiausia tuo metu asocijavosi ne tiek su kūrėjų kultūrine terpe, o su laisve, tą netruko pastebėti ir grupė, kuri kurdama vaizdo klipą kaip tyčia paryškino šios dainos sovietinį militarizmą, iš dalies juos paspalvindama, iš dalies erotizuodama. Ėjimas į vakarus tapo subyrėjusių Sovietų Sąjungos tautų vienu iš dainų simbolių, o ir pačioje dainoje, kaip pastebi muzikos kritikai, yra buvusios Sovietų Sąjungos himno elementų. Sakyčiau, tai retas atvejis, kada nepavykęs gėjų bare koncertinis coveris patobulintas tampa kažkuo visiškai kitu.

 

Paklausykime:

 

Žodžiai / lyrics

Pet Shop Boys – Go West

 

Come on, come on, come on, come on

(Together) we will go our way

(Together) we will leave someday

(Together) your hand in my hands

(Together) we will make our plans

(Together) we will fly so high

(Together) tell all our friends goodbye

(Together) we will start life new

(Together) this is what we'll do

life is peaceful there

(Go west) in the open air

(Go west) where the skies are blue

(Go west) this is what we're gonna do

(Go west, this is what we're gonna do, go west)

we will love the beach

(Together) we will learn and teach

(Together) change our pace of life

(Together) we will work and strive

I know you love me

(I want you) how could I disagree?

(So that's why) I make no protest

(When you say) you will do the rest

life is peaceful there

(Go west) in the open air

(Go west) baby you and me

(Go west) this is our destiny (aah)

(Go west) sun in wintertime

(Go west) we will do just fine

(Go west) where the skies are blue

(Go west, this is what we're gonna do)

There where the air is free

We'll be (we'll be) what we want to be (ah, ah, ah, ah)

Now if we make a stand (ah)

We'll find (we'll find) our promised land (ah)

there are many ways

(To live there) in the sun or shade

(Together) we will find a place

(To settle) where there's so much space

(Without rush) and the pace back east

(The hustling) rustling just to feed

(I know I'm) ready to leave too

(So that's what) we are gonna do

(What we're gonna do is)

life is peaceful there

(Go west) there in the open air

(Go west) where the skies are blue

(Go west) this is what we're gonna do

(Life is peaceful there)

Go west (in the open air)

Go west (baby, you and me)

Go west (this is our destiny)

Come on, come on, come on, come on

(Go west) sun in wintertime

(Go west) we will feel just fine

(Go west) where the skies are blue

(Go west) this is what we're gonna do

(Come on, come on, come on)

 

Jūsų Maištinga Siela

Douglas Stuart "Šugis Beinas" knyga / Douglas Stuart (Shuggie Bain) book

 

Sveiki,

 

Kiekvienos šventės asocijuojasi su literatūra, tam tikra skaityta knyga. Užpernai jos asocijavosi su Hanya Yanagiharos romanu „Mažas gyvenimas“, pernai  su Annos Patchett „Olandų namas“, na, o šiemet su Douglo Stuarto Bookeriu įvertintu romanu „Šugis Beinas“. Visas jas išleido „Baltos lankos“, visos trys puikios. Greitu metu pasidalysiu „Šugio Beino“ recenzija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela