Visai atsitiktinai „prie
alaus“ pažiūrėjau lengvą komediją „Poniutė
kaime“ (angl. New in Town) (2009),
kurį rodė per TV. Jeigu ne Renee Zellweger, kuri privertė sustabdyti maigomus
TV kanalus, tai tikriausiai šio filmo taip niekada ir nebūčiau pamatęs, tiesą
sakant, nieko pernelyg ir nebūčiau praradęs. Siužetas labai paprastas: miestinė
atkeliauja į Minesotą, šaltą kaimiškos kultūros miestelį ir čia susidraugauja
su vietiniais gyventojais... ir įsimyli. Ir viskas. Paprasčiau nei Bridžitos
Džouns dienoraštyje, ar ne?
Iš esmės filmas labai
lengvas ir lengvam vakarui su prastu siužetu, tipiniais veikėjų charakteriais. Filmas
siauras, vietomis nuobodus, kad užmigti galima, o situacijos retkarčiais tokios
nejuokingos ir prastos, kad nežinau, ką gėrė scenaristai, rašydami istoriją
šiam filmui. Kino kritikai juostą jau kadaise sumalė į miltus ir yra už ką
malti. Filmo neišgelbėjo nei žavingoji Renee Zellweger, kurios vietoje neretai
įsivaizdavau Sandra Bullock, tačiau net šioji nebūtų filmui pakėlusi kartelės. Prasta
režisūra, prastas scenarijus, prasti charakteriai ir viskas labai prisvilę. Žodžiu,
komedija nevykusi, nesistengta sukurti ir pateikti kažko įdomaus ir neregėto,
todėl filmui baigiantis (ir alui taip pat) ėmiau džiaugtis, kad tai tebuvo
lengvo ir tuščio turinio juosto, o „karė“ stiliaus R. Zellweger šukuosena
vietomis ją darė panašią į Jennifer Aniston, todėl nebesupratau, ar man jau
dvejinasi dėl alkoholio akyse, ar šiaip ją kartais pakeisdavo tikroji J.
Aniston.
Bet kokiu atveju, jeigu
norite prastos komedijos su gera aktore – prašom. Verta žiūrėti tik dėl jos,
bet tikrai ne dėl paties filmo.
Undinė
Radzevičiūtė. „Strekaza“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Su Undinės Radzevičiūtės kūryba troškau jau seniai susipažinti, o
paskirta Europos sąjungos literatūrinė premija už romaną Žuvys ir drakonai tikriausiai buvo paskutinis lašas, pratašęs
akmenį. Pradėjau nuo autorės debiutinės knygos Strekaza, kuri pirmą
kartą pasirodė 2003 ir net pasitryniau akis, skaitydamas antrojo leidimo atgalinį
knygos viršelį, kai knygai priskiriamas toks nekuklus apibūdinimas kaip „kultinė
knyga“. Kultinė Strekaza, ar nelabai
– skaitant jau tai nebeturėjo didelės reikšmės, nes džiaugiausi tuo, kad knyga
nėra didelė ir ją galima greitai suskaityti. Tiesą sakant, nelabai mėgstu
storas ir dideles knygas, kuriuose nėra linijinio pasakojimo pobūdžio, todėl
teksto glaustumas Strekazoje tapo tik
privalumu.
Visų pirma apie
pavadinimą. Nežinau, kodėl autorė sutiko pavadinti knygą rusiškai, juk strekaza išvertus iš rusų kalbos reiškia
laumžirgį, bet tai tikriausiai bus nutikę dėl žaismingo žodžio kapoto
sąskambio, kuris būdingas rytų kalboms (japonų ir mandarinų), o juk romane
rytietiškų motyvų išties netrūksta. Nežinantiems rusų kalbos, gali pasirodyti,
kad knyga pavadinti pagrindinės veikėjos vardu, tačiau tai nebūtų teisinga
manyti, nors irgi paradoksalu, juk romano veikėja, kurios lūpomis prabyla
naratorius, irgi neturi vardo. Jau iš pirmųjų puslapių paaiškėja, kad moteris,
gyvenanti daugiabutyje, yra daugiau ar mažiau pamišusi dėl rytų, o tiksliau –
dėl Japonijos ir Kinijos senosios kultūros. Šį kultūrinį susidomėjimo sindromą
regime ir kituose Undinės Radzevičiūtės kūriniuose, ypač romane Žuvys ir drakonai.
Romano struktūra
netipinė lietuvių literatūrai, jai didelės įtakos turėjo taip pat klasikinė
rytų literatūra, ypač dzenbudistinio pobūdžio poetiniai raštai. Autorė sąmoningai
skirsto romaną į trumpus skyrelius, todėl iš pirmo žvilgsnio romanas atrodo
kaip juodojo humoro anekdotų rinkinys, bet greitai pastebima, jog juos vienija
pasakotoja ir pamažu ryškėjanti siužetinė linija. Skyreliai numeruojami – jų
101, todėl vizualiai tekstas atrodo dar griežtesnis, lyg siuvinėta nosinaitė.
Vis dėl to teksto poetinė plotmė lieka už paties teksto ribų, dzeno tyloje, jo
aidinčiose prasmėse, kuriose veriasi autorės juodosios humoro gėlės. Grįžtant
prie paties teksto – jis maksimaliai išgrynintas ir nelabai primena grožinės
beletristikos teksto – atsisakyta ilgų poetiškų sakinių, būdvardžių, sinonimo,
sakiniai trumpi, kartais brutalūs, tarsi jų struktūra prisilaikyti griežto
vidinės logikos reglamento. Šitokia sakinių sandara neatsitiktinė, ji paimta ir
modifikuota iš rytų poezijos, galgi net Ezopo pasakėčių, todėl kiekvienas
skyrelis tarsi suprozintas haiku.
Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.
Strekazos
siužetinė linija tikrai nėra įspūdinga, netgi ją būtų galima apibūdinti kaip
gana buitišką, kasdienišką. Atmetus formą ir rytietišką modifikuotą modelį, tai
pasakojimas apie vienišą moterį, kuri nėra graži, todėl dirba radijuje, gyvena daugiabutyje,
geriausi jos „draugai“ – kaimynai ir retkarčiais paskambinanti mama.
Pagrindinis veiksmas vyksta iš pradžių su namo gyventojais, autorė lyg ir duoda
užuominų į tuoj įvyksiančią detektyvinį-kriminalinį įvykį, tačiau viskas
prislopinama, kaimynai viso labo tik išlaužia kito kaimyno buto duris. Mirtys,
praradimai nėra skaudūs, nes toks gyvenimas ir romano moteris gana stačiokiškai
priima gyvenimo žaidimo taisykles ir nė kiek nemaištauja. Didžiausiu romano
įvykiu tampa veikėjos kelionė į Britaniją, kurioje ji stebisi pasauliu, britų
urbanistine kultūra ir nė kiek nesigraužia, kad yra viena. Šiuo atveju Strekaza man priminė Rasos Aškinytės
romaną Lengviausias – veikėjai
nesistengia absorbuoti ir analizuoti egzistencinės gelmės, skaitytojui ji
veriasi ne per įvykį, o per situacijas, todėl pagrindinė veikėja atrodo šiek
tiek ciniška, abejinga ir tarsi paveikta psichotropinių vaistų. Kad paveikta,
beveik abejonės nekelia, nes veikėja lankosi pas psichoterapeutą, kuriam (vėlgi
neaišku) ar labiau išsipasakoja, ar tik verbališkai flirtuoja, užmušinėdama
savo laiką.
Kaip ir R. Aškinytės
romane, taip ir Strekazoje eliminuota
priežastinė pasekmės pasakojimo linija. Kur visa ta istorija nuvedė skaitytoją
ir pačią knygos veikėją? Kokios išvados? Kur dvasinis lūžis? Autorei pavyko
užfiksuoti ir pagauti unikalų lietuvių literatūroje rytietišką formą, kurioje
suskamba absurdiškos gyvenimo situacijos. Visgi romane simboliškai įpinama
kometos, kuri 2019 metais atsitrenks į žemę, metafora. Ji siejasi su veikėjos
tikslais ir dvasine būkle – tai pranašiškas objektas, kuris skaitytojams
sufleruoja, kur slenka veikėjos gyvenimas ir galbūt... mūsų visų gyvenimai, kai
sukamės tokiame atšalusių santykių, darbų ir vienatvės pasaulyje.
Tekste nemažai rusiškų
posakių intarpų, kurie sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Jie iš tikrųjų
trikdo, ypač jaunąją skaitytojų kartą, kuri nuo slavų kalbų gerokai atkirsta.
Tekste jaučiama veikėjos ir pasakotojos šiandienos realybės impulsų pagava, visa
informacija tiesiog susigeria į veikėją. Daugelį kartų veikėja fiksuoja, ką
mato per televiziją, ką perskaičiusi spaudoje, ką girdėjusi – žiniasklaidos
absurdiškas variklis veikia knygos personažą, veikia ir skaitytoją, nes apie
pasaulį daug ką mes sužinome būtent tokiais būdais, ką mums pasako kiti, o empirinė
autentiška patirtis labai siaura.
Pažintis su U.
Radzevičiūtės kūryba buvo gana įdomi, nors negalėčiau pasakyti, kad labai
patiko ir sužavėjo Strekaza, tačiau
nesigailiu skaitęs.
Lena
Eltang. „Akmeniniai klevai“. – Vilnius: Vaga, 2011.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Jau labai seniai
norėjau susipažinti su Lena Eltang kūryba, o ypač jos romanu Akmeniniai klevai, kuri buvo paskelbta
vertingiausia 2012 metais verstine knyga Lietuvoje. Apie L. Eltang viskas buvo
taip paslaptinga, kaip ir pačiame romane – gimusi Sankt Peterburge,
klaidžiojusi po Europą ir galiausiai daugiau nei 20 metų gyvenanti Vilniuje,
turėjusi keletą santuokų. Ir lietuviškai ji kalba labai gerai, bet visgi rašo
gimtąja rusų kalba. Galbūt dėl to mums, lietuviams, jos kūryba taip sunkiai
pasiekiama – rusiškas vardas ir kūryba, pavardė daniška ir gyvena Lietuvoje.
Išties fenomenas! O dar didesnis šokas ištinka tada, kai sužinome, jog L.
Etlang šiuo metu yra laikoma viena geriausių apskritai šiuolaikinių rusų
romanisčių ir visi jos kūriniai įdėmiai sekami ir komentuojami rusų literatūros
kritikų.
Neminėsiu jau visų
nuopelnų ir premijų, kuriuos gavo Lena Eltang per savo rašytojos karjerą, bet
paminėsiu tokius faktus: savo rašytojos kelia pradėjo su poezija 2003 m., o
pirmasis jos romanas Gervuogės ūgis
pasirodė 2006 m. su negausiu tiražu, tačiau jau tada kritikai atkreipė į ją
dėmesį, vėliau pasirodė Akmeniniai klevai
(2008), Kitokie būgnai (2011) ir
neseniai Kartagina (2015). Žinote,
perskaičius romaną Akmeninius klevus,
kurie lietuviškai pasirodė tik 2011 metais, pasidarė apmaudu, kad niekas taip ir
nebesiryžo versti kitų L. Eltang romanų, nors štai Latvijoje ir Estijoje Kitokie būgnai jau pasirodė. Matau dvi
tam labai svarias priežastis. Pirmoji tokia, kad Valdas Braziūnas, kuris
išvertė Akmeninius klevus vertimo
kokybės kartelę užkėlė labai aukštai, kad niekas nesiryžta imtis tokio iššūkio
ir sumenkinti vertimo, o antroji – Lietuvoje apskritai labai mažai verčiama
šiuolaikinės rusų literatūros (vertėjų stoka? asmeninės nuostatos? pataikavimas
skaitytojams?), o L. Eltang yra priskiriama būtent jiems. Sigitas Parulskis,
Donaldas Kajokas ir tas pas Vladas Braziūnas verčia, visi jie poetai ir jaučia
prozos poetiškumo pulsą. Po perskaityto romano ilgai neišėjo mintis, kad
norėtųsi dar kada sugrįžti prie L. Eltang romanų, bet pasidomėjau, kad kol kas
niekas nepasirūpino versti, gal leidyklos nesidomi, o gal neranda tinkamo
vertėjo, kuris norėtų tai padaryti.
Lenos Eltang knygos rusų kalba.
Tiesą sakant, šią
recenziją pradėjau neatsitiktinai nuo vertimo, nes Akmeninių klevų vertimo kokybė – fantastiška, kaip ir pats tekstas!
Kiek žinau, Valdas Braziūnas prisipažino, kad kartais tiesiog būdavo
nebepakeliama versti, tačiau rezultatas puikus – juk metų vertingiausia
verstinė knyga! Specifinis stilius ir teksto giluma stebina nuo pat pradžių,
įvairios metaforos, gausybė poetiškų intarpų, citatų, stilizacijos momentų. Nepamenu,
kada paskutinį kartą teko skaityti tokį sodrų ir viską persmelkiantį tekstą,
nes tekstas nė iš tolo nepriminė vertimo, nepabijosiu pasakyti, kad išversta
taip, lyg būtų parašyta gimtąja lietuvių kalba: „Išeiti ir žiūrėti, kaip imasi danguje šalta mėlynė, kaip maža
citrininė saulė išsilupa iš kalvų po truputį, o kadagio šakos, priplotos
sunkios rasos, blykčioja šen ir ten, tarytum sidabro šaukšteliai, pamiršti sode
po vakarėlio“ (p. 64). Įvaldytas žodis, įdomios, kartais net primirštos (iš
tos malonios nuostabos), net nebesutinkamos arba nebevartojamos žodžio formos,
sinonimai, sakinio konstrukcija. Vertėjas leido sau eksperimentuoti plačiose
lietuvių kalbos leksikos labirintuose ir neapsiriboti vien tik mašinine stereotipine vertimo kalba. Atskleidžiant
L. Eltang teksto poetiškumą, V. Braziūnui teko ilgokai ieškoti lietuviško
atitikmens, neretai tikriausiai prasilenkiant su sustabarėjusia prozine mūsų
literatūrine kalba arba netgi su ja kovojant. Dabar galvoju, kad jei šią knygą
būtų Lena Eltang parašiusi lietuviškai, ji neabejotinai būtų tapusi lietuvišku
bestseleriu ir ėjusi greta Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum.
Nepaisant unikalaus
stiliaus, priartėdamas prie romano analizės apmatų, noriu pasakyti, kad tai
nevienadienė knyga ir ją skaityti net knygų gražukams, literatūros gurmanas
labai sunku. Tai iš tų romanų, kurių neperskaitysi per kelis vakarus su keliais
pritūpimais ant fotelio, skaitymas čia tampa (tikra to žodžio prasme) darbu. Tai
nuolatinio poetinės refleksijos reikalaujantis tekstas, kuris pasiglemžia daug
gražaus laiko. Kartais menką skyrelį galima skaityti ištisą pusvalandį, nes jo
prasmės ir gelmės daugiasluoksnės, nevienalytės ir keliančios daugybę
interpretacijos galimybių. Visai nenuostabu, kad panaršęs interneto platybėse
apie šią knygą, radau ir tokių komentarų, kad ši knyga skaitėsi itin sunkiai ir
net nepasiduodavo iki pat pabaigos. Savaime suprantama, nes tekstas skirtas
intelektualams ir jos kaip Silva Rerum
nepaskaitysi keliais lygmenimis, nes Silva
Rerum universalesnis kūrinys, o štai Akmeniniai
klevai nuo paties sumanymų iki kūrinio struktūros ir kalbos yra skirtas
lėtam gurmaniškam skaitymui ir, kaip bebūtų keista, mąstymui. Nereikėtų pykti
nei ant autorės, nei ant savęs, jeigu romanas nepaskaitomas kaip Bridžitos Džouns dienoraštis ar
nesurijamas kaip atostogų romanas Ir
velnias dėvi Pradą. Prisipažinsiu, kad ir aš skaičiau sunkiai, kartais
sukandęs dantis, bet vis tiek viliojo, kažkas pritrenkė – visų pirma nuojauta,
paslaptis, kad rankoje turiu vertingą knygą ir jos nevalia paleisti, o vėliau
pamažu viskas ėmėsi atsiverti, bet ne iki galo, juk slėpiningos knygos esmė yra
ne viską pasakyti, o tik nukreipti skaitytojų nuojautą tam tikra linkme.
Sutiksiu su Vytauto
Martinkaus recenzija, kad Lena Eltang lyg ir nieko naujo savo romane (formos
prasme) nepapanaudoja. Laiškų romanai jau žinomi kadaise, todėl intymi
struktūrinė romano kompozicija tik iš pažiūros nestebina, bet paskaičius
ilgėliau, norom nenorom kyla mintis, kad tarp akių išnyko ši žanro skirtis ir
skaitai kaip vientisą ir nedalomą romaną. Nors daug chronologinių pasakojimo trūkių,
maišaties ir net skaitydamas ne viską suvoki, o svarbiausia žinojimas, kad
galbūt ir niekada visumos nesuvoksi, leidžia šiek tiek pristabdyti skaitymo
tempą ir įsiklausyti į kalbos skambumą ir nusakomas prasmes. Postmodernizmas
mėgsta žaisti tekstais, juos karpyti, šėlti chronologijose ir net „meluoti“
skaitytojui. Lena Eltang priima postmodernios literatūros žaidimo taisykles,
tačiau tik jos formą, bet turinys ir poetiniai slėpiniai išlieka tradicinės
pasaulinės prozos tąstinumu. Visų pirma – meilės tema, neišsenkamas romantizmo
šaltinis, slėpininga žmogaus prigimtis, psichologiniai niuansai, šeimos
santykiai ir diskursas su kolektyvine sąmone. Taip, romanas praradęs tradicinį
epinį pasakojimo nuoseklumą ir proporcijas, naratorius tranformuojasi, jis
keičiasi pagal laiškų, dienoraščių ir Žoliaknygės principus, bet kartu
neapleidžia skaitytoją nuojauta, jog visa tai klastotė, Saša (Aleksandra) žaidžia
ne tik su Luelinu, bet ir su pačiais skaitytojais. Skaitytojas atsiduria sudėtingose
pinklėse, jis bando absorbuoti tekstą į vientisą pasakojimą ir įspėti Sašos (kartu
ir pasakotojo) paruoštą apgaulę, jeigu tokia apgaulė apskritai egzistuoja.
Rašytoja Lena Eltang.
Kalbant apie romano
temas, jos taip pat daugiasluoksnės. Užuominomis ir nuojautomis kalbama apie
tai, kas veikėjams iš tikrųjų skauda ir rūpi. Sašos šeimos tragedija, įsupta į
runų ir mistikos pasakojimą, ankstyva motinos, o vėliau ir tėvo mirtis. Prasti santykiai
su pamote Heda ir Jaunėle Edna, kuri dar ir tampa seksualiniu traukos objektu
(pusiau lesbietiškas incestas), daugybė nemylimų vyrų, kuri Saša nemyli. Na, ir
alkoholikas Luelinas, kuris vaikystėje neturėjo tėvo ir jam buvo stokojama
meilės bei dėmesio, jis Sašą mistifikuoja, ji jį traukia nemeilės energetika.
Nemyli žmonės, kuriems mirtinai reikia meilės, bet jie patys nieku gyvu
nepasakys, kokie jie vieniši ir nemylimi. Įdomi ir pačios Sašos (Aliks)
biografija ir charakteris, kuris griežtas, veržlus, mokantis pykti, neatleidžiantis
ir visai neprimena tos moters, kokią dažnai esame linkę matyti romanuose.
Moteris su daugybe trūkumų ir ji apie tuos visus trūkumus puikiai žino, tačiau
keistis nė neketina. Visi veikėjai stengiasi save visomis išgalėmis sieti su
istorinėmis asmenybėmis, griebtis kolektyvinės sąmonės „paklodės“, kad nors
kiek jaustų sąryši su pasauliu, todėl jie savo veiksmus vertina lygindami save
su antikinėmis ir biblijinėmis personomis, dažnai pateisina savo poelgius, ydas
– tokiu būdu teksto audinys pasidaro dar gilesnis, nes jis tampa
daugiakultūriniu aliuzijų audiniu.
Ir, žinoma, atmosfera.
Autorė prieš rašydama kokį nors romaną, būtinai turi nuvykti į tą vietą, kad
pasisemtų vietinės energetikos. Romane šiaurietiško gaivalo tikrai netrūksta,
veiksmas vyksta Velso salose (Vyšgarde), kur daug šaltos jūros, rudens ir akcentuojama
žmonių bendruomenės svarba, kurioje Saša nepritampa. Jos sode – supiltas sesers
kapas, prieš ją susimokė visa miestelio bendruomenė, ji terorizuojama vietinių
paauglių, nes visi ją laiko ragana ir sesers žmogžude. Kiek pagrįstos miestelio
kalbos, paaiškėja sudėtinguose dienoraščių variantuose. Akmeniniai klevai – tai pensionatas, pakeleivių nakvynės namai ir
viešbutis, kuriuos įkūrė Sašos tėvai. Rašydama dienoraštį, ji dažnai
akcentuoja, kad pirmąjį dienoraštį rašo mirusiai mamai nuraminti ir kad klevų
niekada prie namų nebuvę, jie tampa simboliniu mitu, kaip ir išgalvoti veikėjų
gyvenimai, aplinkybės ir tikros laimės troškimas – pilnatvė ir tęstinumas,
kuris simboliškai įdiegiamas romano finale, kai Saša susijaudinusi priiminėja
kalės atvesdintus šunyčius. Lena Eltang viename interviu minėjo, kad turi
specifinį rašymo būdą, ji pirmiausia parašo mizanscenas, o tik vėliau iš jų
formuoja pasakojimą. Perskaitęs Šiaurės
Atėnuose Lilijos Duoblienės recenziją apie Gervuogės ūgį, supratau, kad ir kitos knygos yra panašios
specifikos, tik klausimas, ar mes kada sulauksime vertimų, ar leidyklos dės
pastangų, kad kiti rašytojos romanai prabiltų lietuviškai?
Šiomis dienomis daug
galvoju apie Akmeninius klevus ir
bandau atrasti kokių nors paralelinių atitikmenų literatūroje. Pvz., seserų
temą įdomiai plėtojo skandinavų rašytoja Majgull Axelsson irgi mistifikuotame
romane Balandžio ragana, tačiau
tikriausiai nieko panašaus mūsų lietuvių ir verstinėje literatūroje nerasime
kaip Akmeniniuose klevuose. Sudėtingas,
įtaigus, pilnas vėjo, šiaurės žvarbumo, tamsumos ir paslapčių, detektyvinių,
meilės ir šeimos tragedijos linijų pasakojimas, kuris tebelaukia savo verto
tikrojo skaitytojo.
„Gal
tu žinai, kiek laiko gyvena uodas, kaip giliai jūra nušviečiama saulės ir kokia
austrės siela...“ (p. 263).
