Knyga: Lena Eltang "Akmeniniai klevai"

Lena Eltang. „Akmeniniai klevai“. – Vilnius: Vaga, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau susipažinti su Lena Eltang kūryba, o ypač jos romanu Akmeniniai klevai, kuri buvo paskelbta vertingiausia 2012 metais verstine knyga Lietuvoje. Apie L. Eltang viskas buvo taip paslaptinga, kaip ir pačiame romane – gimusi Sankt Peterburge, klaidžiojusi po Europą ir galiausiai daugiau nei 20 metų gyvenanti Vilniuje, turėjusi keletą santuokų. Ir lietuviškai ji kalba labai gerai, bet visgi rašo gimtąja rusų kalba. Galbūt dėl to mums, lietuviams, jos kūryba taip sunkiai pasiekiama – rusiškas vardas ir kūryba, pavardė daniška ir gyvena Lietuvoje. Išties fenomenas! O dar didesnis šokas ištinka tada, kai sužinome, jog L. Etlang šiuo metu yra laikoma viena geriausių apskritai šiuolaikinių rusų romanisčių ir visi jos kūriniai įdėmiai sekami ir komentuojami rusų literatūros kritikų.

Neminėsiu jau visų nuopelnų ir premijų, kuriuos gavo Lena Eltang per savo rašytojos karjerą, bet paminėsiu tokius faktus: savo rašytojos kelia pradėjo su poezija 2003 m., o pirmasis jos romanas Gervuogės ūgis pasirodė 2006 m. su negausiu tiražu, tačiau jau tada kritikai atkreipė į ją dėmesį, vėliau pasirodė Akmeniniai klevai (2008), Kitokie būgnai (2011) ir neseniai Kartagina (2015). Žinote, perskaičius romaną Akmeninius klevus, kurie lietuviškai pasirodė tik 2011 metais, pasidarė apmaudu, kad niekas taip ir nebesiryžo versti kitų L. Eltang romanų, nors štai Latvijoje ir Estijoje Kitokie būgnai jau pasirodė. Matau dvi tam labai svarias priežastis. Pirmoji tokia, kad Valdas Braziūnas, kuris išvertė Akmeninius klevus vertimo kokybės kartelę užkėlė labai aukštai, kad niekas nesiryžta imtis tokio iššūkio ir sumenkinti vertimo, o antroji – Lietuvoje apskritai labai mažai verčiama šiuolaikinės rusų literatūros (vertėjų stoka? asmeninės nuostatos? pataikavimas skaitytojams?), o L. Eltang yra priskiriama būtent jiems. Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas ir tas pas Vladas Braziūnas verčia, visi jie poetai ir jaučia prozos poetiškumo pulsą. Po perskaityto romano ilgai neišėjo mintis, kad norėtųsi dar kada sugrįžti prie L. Eltang romanų, bet pasidomėjau, kad kol kas niekas nepasirūpino versti, gal leidyklos nesidomi, o gal neranda tinkamo vertėjo, kuris norėtų tai padaryti.

Lenos Eltang knygos rusų kalba.

Tiesą sakant, šią recenziją pradėjau neatsitiktinai nuo vertimo, nes Akmeninių klevų vertimo kokybė – fantastiška, kaip ir pats tekstas! Kiek žinau, Valdas Braziūnas prisipažino, kad kartais tiesiog būdavo nebepakeliama versti, tačiau rezultatas puikus – juk metų vertingiausia verstinė knyga! Specifinis stilius ir teksto giluma stebina nuo pat pradžių, įvairios metaforos, gausybė poetiškų intarpų, citatų, stilizacijos momentų. Nepamenu, kada paskutinį kartą teko skaityti tokį sodrų ir viską persmelkiantį tekstą, nes tekstas nė iš tolo nepriminė vertimo, nepabijosiu pasakyti, kad išversta taip, lyg būtų parašyta gimtąja lietuvių kalba: „Išeiti ir žiūrėti, kaip imasi danguje šalta mėlynė, kaip maža citrininė saulė išsilupa iš kalvų po truputį, o kadagio šakos, priplotos sunkios rasos, blykčioja šen ir ten, tarytum sidabro šaukšteliai, pamiršti sode po vakarėlio“ (p. 64). Įvaldytas žodis, įdomios, kartais net primirštos (iš tos malonios nuostabos), net nebesutinkamos arba nebevartojamos žodžio formos, sinonimai, sakinio konstrukcija. Vertėjas leido sau eksperimentuoti plačiose lietuvių kalbos leksikos labirintuose ir neapsiriboti vien tik mašinine stereotipine vertimo kalba. Atskleidžiant L. Eltang teksto poetiškumą, V. Braziūnui teko ilgokai ieškoti lietuviško atitikmens, neretai tikriausiai prasilenkiant su sustabarėjusia prozine mūsų literatūrine kalba arba netgi su ja kovojant. Dabar galvoju, kad jei šią knygą būtų Lena Eltang parašiusi lietuviškai, ji neabejotinai būtų tapusi lietuvišku bestseleriu ir ėjusi greta Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum.

Nepaisant unikalaus stiliaus, priartėdamas prie romano analizės apmatų, noriu pasakyti, kad tai nevienadienė knyga ir ją skaityti net knygų gražukams, literatūros gurmanas labai sunku. Tai iš tų romanų, kurių neperskaitysi per kelis vakarus su keliais pritūpimais ant fotelio, skaitymas čia tampa (tikra to žodžio prasme) darbu. Tai nuolatinio poetinės refleksijos reikalaujantis tekstas, kuris pasiglemžia daug gražaus laiko. Kartais menką skyrelį galima skaityti ištisą pusvalandį, nes jo prasmės ir gelmės daugiasluoksnės, nevienalytės ir keliančios daugybę interpretacijos galimybių. Visai nenuostabu, kad panaršęs interneto platybėse apie šią knygą, radau ir tokių komentarų, kad ši knyga skaitėsi itin sunkiai ir net nepasiduodavo iki pat pabaigos. Savaime suprantama, nes tekstas skirtas intelektualams ir jos kaip Silva Rerum nepaskaitysi keliais lygmenimis, nes Silva Rerum universalesnis kūrinys, o štai Akmeniniai klevai nuo paties sumanymų iki kūrinio struktūros ir kalbos yra skirtas lėtam gurmaniškam skaitymui ir, kaip bebūtų keista, mąstymui. Nereikėtų pykti nei ant autorės, nei ant savęs, jeigu romanas nepaskaitomas kaip Bridžitos Džouns dienoraštis ar nesurijamas kaip atostogų romanas Ir velnias dėvi Pradą. Prisipažinsiu, kad ir aš skaičiau sunkiai, kartais sukandęs dantis, bet vis tiek viliojo, kažkas pritrenkė – visų pirma nuojauta, paslaptis, kad rankoje turiu vertingą knygą ir jos nevalia paleisti, o vėliau pamažu viskas ėmėsi atsiverti, bet ne iki galo, juk slėpiningos knygos esmė yra ne viską pasakyti, o tik nukreipti skaitytojų nuojautą tam tikra linkme.

Sutiksiu su Vytauto Martinkaus recenzija, kad Lena Eltang lyg ir nieko naujo savo romane (formos prasme) nepapanaudoja. Laiškų romanai jau žinomi kadaise, todėl intymi struktūrinė romano kompozicija tik iš pažiūros nestebina, bet paskaičius ilgėliau, norom nenorom kyla mintis, kad tarp akių išnyko ši žanro skirtis ir skaitai kaip vientisą ir nedalomą romaną. Nors daug chronologinių pasakojimo trūkių, maišaties ir net skaitydamas ne viską suvoki, o svarbiausia žinojimas, kad galbūt ir niekada visumos nesuvoksi, leidžia šiek tiek pristabdyti skaitymo tempą ir įsiklausyti į kalbos skambumą ir nusakomas prasmes. Postmodernizmas mėgsta žaisti tekstais, juos karpyti, šėlti chronologijose ir net „meluoti“ skaitytojui. Lena Eltang priima postmodernios literatūros žaidimo taisykles, tačiau tik jos formą, bet turinys ir poetiniai slėpiniai išlieka tradicinės pasaulinės prozos tąstinumu. Visų pirma – meilės tema, neišsenkamas romantizmo šaltinis, slėpininga žmogaus prigimtis, psichologiniai niuansai, šeimos santykiai ir diskursas su kolektyvine sąmone. Taip, romanas praradęs tradicinį epinį pasakojimo nuoseklumą ir proporcijas, naratorius tranformuojasi, jis keičiasi pagal laiškų, dienoraščių ir Žoliaknygės principus, bet kartu neapleidžia skaitytoją nuojauta, jog visa tai klastotė, Saša (Aleksandra) žaidžia ne tik su Luelinu, bet ir su pačiais skaitytojais. Skaitytojas atsiduria sudėtingose pinklėse, jis bando absorbuoti tekstą į vientisą pasakojimą ir įspėti Sašos (kartu ir pasakotojo) paruoštą apgaulę, jeigu tokia apgaulė apskritai egzistuoja.

Rašytoja Lena Eltang.

Kalbant apie romano temas, jos taip pat daugiasluoksnės. Užuominomis ir nuojautomis kalbama apie tai, kas veikėjams iš tikrųjų skauda ir rūpi. Sašos šeimos tragedija, įsupta į runų ir mistikos pasakojimą, ankstyva motinos, o vėliau ir tėvo mirtis. Prasti santykiai su pamote Heda ir Jaunėle Edna, kuri dar ir tampa seksualiniu traukos objektu (pusiau lesbietiškas incestas), daugybė nemylimų vyrų, kuri Saša nemyli. Na, ir alkoholikas Luelinas, kuris vaikystėje neturėjo tėvo ir jam buvo stokojama meilės bei dėmesio, jis Sašą mistifikuoja, ji jį traukia nemeilės energetika. Nemyli žmonės, kuriems mirtinai reikia meilės, bet jie patys nieku gyvu nepasakys, kokie jie vieniši ir nemylimi. Įdomi ir pačios Sašos (Aliks) biografija ir charakteris, kuris griežtas, veržlus, mokantis pykti, neatleidžiantis ir visai neprimena tos moters, kokią dažnai esame linkę matyti romanuose. Moteris su daugybe trūkumų ir ji apie tuos visus trūkumus puikiai žino, tačiau keistis nė neketina. Visi veikėjai stengiasi save visomis išgalėmis sieti su istorinėmis asmenybėmis, griebtis kolektyvinės sąmonės „paklodės“, kad nors kiek jaustų sąryši su pasauliu, todėl jie savo veiksmus vertina lygindami save su antikinėmis ir biblijinėmis personomis, dažnai pateisina savo poelgius, ydas – tokiu būdu teksto audinys pasidaro dar gilesnis, nes jis tampa daugiakultūriniu aliuzijų audiniu.

Ir, žinoma, atmosfera. Autorė prieš rašydama kokį nors romaną, būtinai turi nuvykti į tą vietą, kad pasisemtų vietinės energetikos. Romane šiaurietiško gaivalo tikrai netrūksta, veiksmas vyksta Velso salose (Vyšgarde), kur daug šaltos jūros, rudens ir akcentuojama žmonių bendruomenės svarba, kurioje Saša nepritampa. Jos sode – supiltas sesers kapas, prieš ją susimokė visa miestelio bendruomenė, ji terorizuojama vietinių paauglių, nes visi ją laiko ragana ir sesers žmogžude. Kiek pagrįstos miestelio kalbos, paaiškėja sudėtinguose dienoraščių variantuose. Akmeniniai klevai – tai pensionatas, pakeleivių nakvynės namai ir viešbutis, kuriuos įkūrė Sašos tėvai. Rašydama dienoraštį, ji dažnai akcentuoja, kad pirmąjį dienoraštį rašo mirusiai mamai nuraminti ir kad klevų niekada prie namų nebuvę, jie tampa simboliniu mitu, kaip ir išgalvoti veikėjų gyvenimai, aplinkybės ir tikros laimės troškimas – pilnatvė ir tęstinumas, kuris simboliškai įdiegiamas romano finale, kai Saša susijaudinusi priiminėja kalės atvesdintus šunyčius. Lena Eltang viename interviu minėjo, kad turi specifinį rašymo būdą, ji pirmiausia parašo mizanscenas, o tik vėliau iš jų formuoja pasakojimą. Perskaitęs Šiaurės Atėnuose Lilijos Duoblienės recenziją apie Gervuogės ūgį, supratau, kad ir kitos knygos yra panašios specifikos, tik klausimas, ar mes kada sulauksime vertimų, ar leidyklos dės pastangų, kad kiti rašytojos romanai prabiltų lietuviškai? 

Šiomis dienomis daug galvoju apie Akmeninius klevus ir bandau atrasti kokių nors paralelinių atitikmenų literatūroje. Pvz., seserų temą įdomiai plėtojo skandinavų rašytoja Majgull Axelsson irgi mistifikuotame romane Balandžio ragana, tačiau tikriausiai nieko panašaus mūsų lietuvių ir verstinėje literatūroje nerasime kaip Akmeniniuose klevuose. Sudėtingas, įtaigus, pilnas vėjo, šiaurės žvarbumo, tamsumos ir paslapčių, detektyvinių, meilės ir šeimos tragedijos linijų pasakojimas, kuris tebelaukia savo verto tikrojo skaitytojo.

„Gal tu žinai, kiek laiko gyvena uodas, kaip giliai jūra nušviečiama saulės ir kokia austrės siela...“ (p. 263).

Autorė apie romaną Akmeniniai klevai:

Jūsų Maištinga Siela