Rasa Aškinytė. „Lengviausias“. –
Vilnius: Vaga, 2011.
Sveiki,
skaitytojai,
Rasos
Aškinytės vardas šiais metais garsiai nuaidėjo per skaitytojų forumus, kadangi
jos romanas Žmogus, kuriam nieko
nereikėjo tapo Metų knyga. Tiesą
sakant, buvo gana netikėta, kad konservatyvi, laisvamaniška ir nuo komercijos
nutolusi rašytoja ėmė ir sprogo kaip ryškus fejerverkas lietuvių literatūros
padangėje. Man į galvą plūdo klausimai: „Kas ji tokia? Ką ji buvo iki tol
parašiusi? Kodėl aš jos nemačiau ir neregėjau?“ Tiesa, kažkada kirbėjo mintis
perskaityti jos debiutinę knygą Rūko
nesugadinti, kurią taip gražiai leido leidykla Tyto alba naujoje serijoje, bet kaip ir visos knygų serijos, tuoj
pat per metus palaidojamos ir labai gaila, kad leidyklos neturi ilgalaikių
tradicijų, bet tai jau atskira kalba...
Žodžiu,
nutariau griebti jos antrąjį romaną Lengviausias
(2011), kurį išleido Vaga. Visai
neplanuotai, tiesiog pagriebiau knygą per pavasarinį knygų išpardavimą ir
pasakiau, kad tai puiki proga. Knygyno pardavėja, pasižiūrėjusi į mane, ėmė
karksėti: „O tai jūs ar žinote, kad tai Metų
knygos autorė, tik čia jos ankstesnis romanas?“. Kurgi čia nežinosi,
kurgi... Tiesą sakant, apie R. Aškinytę jau buvau šį bei tą paskaitinėjęs,
įdomiausia buvo tai, kad jos visur ir visada klausiama apie moterų rašymą ir
man kone labiausiai magėjo susidaryti asmeninę nuomonę, ar tikrai ji labai rašo
kaip vyras. Nors pati autorė sako, kad nežino, kaip rašo moterys ir tvirtina,
kad atėmus vardą nuo knygos viršelio, niekas neįvardins, ar autorius vyras ar
moteris. Manau, kad gal dalis tiesos tame yra, tačiau lietuvių literatūroje
viskas kiek kitaip. Moterų rašytojų dominavimas, temos, personažai visgi
intuityviai nuspėjami, nes visų pirma, moteriškas rašymas nesiejamas su
literatūros kokybe ar ne kokybe, bet su savitu ir kiek kitokiu pasaulio matymu,
jau nekalbant apie stilių. Lengviausias,
nors parašytas kiek savičiau nei paprastai rašo lietuvių moterys, tačiau vis
tiek jaučiama „povandeninė“ moteriška energetika. Visų prima pagrindinė veikėja
yra Blanka, taigi, moteris, ir iš jos pozicijų rašoma apie vyrus, pavydą kitoms
moterims ir savotiškai akcentuojamas moters pasaulio grožio gana kritiškas
suvokimas.
Rašytoja Rasa Aškinytė.
Blanka
save suvokia kaip seksualiai nepatrauklią, ji nemato viena akimi, dirba
restorane Prancūzija ir yra
beprotiškai įsimylėjusi Aleksą, kurio dėžutę saugo ir visada nori grąžinti
savininkui. Veiksmas vyksta nežinia kokiame mieste, neaišku kur. Blankos
charakteris keistai sterilus, gal dėl ironijos ir tiesmukumo, kurio tikrai
tekste netrūksta. Blankos pasaulėžiūra susitraukusi, veikėja nelaiminga ir
vienintelis jos troškimas yra prisišaukti laimę, bet socialinis gyvenimas,
buitis, vienatvė, nepasiekiama meilė ir nuobodūs meilužiai ją atkerta nuo
tikslo, todėl ji neretai atrodo viskam abejinga, žongliruoja ironizuodama
kolektyvinės sąmonės vienybę, skaido žmones į tam tikras kategorijas, neretai
tiesiog pagal seksualinį patrauklumą. Kartais atrodo, kad Blanka tiesiog viskam
abejinga, išskyrus Aleksą. Tokia moteris primena paukštį. Autorė tvirtina, kad
ant knygos viršelio turėjusi būti višta, o ne varna, nes Blanka esanti kaip
višta – galima su tuo visai pagrįstai sutikti. Blanka išties kartais elgiasi
kaip višta, plyksteli naivumu, impulsyviai pasielgia, pvz. padega Prancūziją, sugalvoja su Ilinoju
važiuoti į Aliaską kasti aukso. Šitoks moters tipas gana neapibrėžtas ir
primena raibuliuojantį vandenį, kuris trokšta išsilieti, tačiau tam nesiryžta.
Paukščio
metafora neatsitiktinė, ji pasitaiko knygoje dažnai – krenta Anastasija ant
stalo, o retkarčiais net virsta ištisa sąmoninga metaforizuota sakrali virsmo
kelionė per visą skyrių, paukštis taip pat panaudojamas sapnui. Esama ir kitų
simbolių, pvz., tris sekundes atmintį turinti auksinė žuvelė, mįslinga dėžutė. Dėžutė
apskritai tampa tikra mįsle skaitytojui, galima pamanyti, kad joje koks nors
sužadėtuvių žiedas ar kas nors prasmingo, bet tik pabaigoje įvardijama, kas
joje. Dėžutės simbolika tampa tarsi svaidomas krepšinio kamuolys, kondensuotas
veikėjų simbolinis simpatijų tumulas ir jis gana magiškai atrodo romano
kontekste.
Romane
apskritai nelabai laikomasi apibrėžtumo. Iš dalies kūrinys lyg ir epinis, stengtasi
laikytis chronologinio vientiso siužeto, bent jau Blankos tapatybės virsme, tačiau
autorė „išsilieja“ ir išardo pasakojimą į tam tikrus įvykius, fragmentuoja scenas,
nesistengdama juos sujungti, todėl prarandamas visuminis vaizdas. Galbūt viskas
atrodytų kiek įtikinamiau, jeigu viskas būtų pasakojama nuosekliau ir, tarkime,
iš Prancūzijos pozicijos, kurioje
susikerta skirtingi likimai, nes dabar personažų biografijas pasakojama
atskiruose skyreliuose ir nežinia, ar autorė plėtos juos, ar tik „nubėgo
trumpam į šoną“. Neretais atvejais „nubėgimas“ nelabai pasiteisindavo ir
atrodydavo, kad autorei svarbu paanalizuoti, kokia veikėja galėtų būti, pvz.,
Alekso motina, Polina, Anastasija. Sakyčiau, siužetas yra silpniausia šios
knygos pusė, kadangi ji apipinta aiškia paukščio-dėžutės simbolika, bet kas kūrinyje
iš tikrųjų įvyksta? Kas iš tikrųjų įvyksta Blankos gyvenime? Pabaigoje ji
uždaroma simboliškai spintoje, ji buvo pasiryžusi keisti savo gyvenimą nuo čia
ir dabar t. y. būti beprotiškai laiminga vien savo nuostatomis, bet kaip ir tai
vištai nieko neišėjo. Santykių analizė vyko, (lyg ir pavyko), Blanka sutiko
įdomių ir nelabai įdomių žmonių, tačiau jos pačios lyg ir niekur tai per visą
romaną nenuvedė, bent jau skaitytoją per Blankos personažą niekur nenuvedė,
nebent į spintą, savotišką aklavietę, nors toji išspiriama kojomis, padėjo įgyta
ir sukaupta patirtis iš praėjusio gyvenimo, mat Blanka buvusi kalėjimo
prižiūrėtoja. Bet gal kartais juk personažai ir neturi niekur nuvesti?
Be
jokios abejonės, šio romano stipriausia pusė yra išskirtinis Rasos Aškinytės
rašymo stilius. Sunku patikėti, kad autorė rašo produktyviai, atsiribojusi nuo
pasaulio ir per gana mažą laiko tarpsnį, nes kai kurie ironiški kalambūrai
tokie taiklūs, kad jie, rodos, galėtų atsirasti tik gyvenime, o ne intensyvaus
rašymo metu. Nė kiek neerzino ir gana kontrastiški, ironiški, šmaikštūs
skyrelių pavadinimai, moksliniai vikipediniai
intarpai, kurie vienaip ar kitaip tekste buvo „povandeninėmis srovėmis“ analogiškai
panaudoti, pasakojant apie Blanką. Apskritai moksliškumo intarpų esama ir
kitokių, labiau integralių, R. Aškinytei smagu stebėtis pasauliu, jo keistumu
ir įvairove, pažinti jį, panaudoti jau žinomas tiesas. Na, kad ir Blankos
reinkarnacijų ciklą, punktais išvardyti nuo dumblių ir dinozaurų eros iki šių
dienų, laikantis dėsningos istorinės evoliucijos chronologijos: „ketvirtame amžiuje prieš Kristų gyvenau
Graikijoje, buvau bėgikas, du kartus laimėjau Olimpines žaidynes (mane nužudė
kiti garbėtroškos)“ (p. 210).
Lengviausias stilius
gana lakoniškas, daiktiškas, atsisakoma poetikos ir romantizavimo, o sakiniai
trumpi, neplėtojami išplėstinėmis dalyvinėmis ir padalyvinėmis aplinkybėmis,
vengiama šalutinių prijungiamųjų (sujungiamųjų) sakinio dėmenų, daug dėmesio
skiriama buitinėms detalėms, dialogai šmaikštūs, trumpi ir primena kontekstines
pokalbių iškarpas, tačiau tai ne trūkumas, o stiliaus viseto privalumas. Šalia buitinio
lygmens plyksteli filosofiniai Blankos pamąstymai: „Nežinau, kodėl Dievas mus sukūrė tokius. Sukūrė vagį, kuris, jei nori,
turi visą gyvenimą stengtis, kad toks nebūtų. Bet nesvarbu atskirti žmonės. Nėra
atskirų žmonių. Egzistuoja tik tai, kas atsiranda „tarp“, t. y. žmonių
santykiai, – meilė arba neapykanta“ (p. 60). Knyga parašyta daugiau
pirmuoju asmeniu, iš Blankos pozicijų, tačiau esama ir vienaskaitos trečiojo
asmens intarpų (visažinio pasakotojo), kurie Blanką ir kitus charakterizuoja iš
šalies.
Perskaičius
knygą, nėra sunku įvardyti, kodėl autorė romaną pavadino Lengviausias, kuris lyg ir siejamas su Ilinojaus personažu,
vaikinu, dirbančiu Prancūzijoje. Jis
lengvas, jį visi mėgsta, jis sėkmingas, žiūri į pasaulį draugiškai, palaiko
gerus santykius su moterimis – tokia lengvutė trokšta būti ir pati Blanka. Lengvumas,
kaip laimės troškulys, kaip atsisakymas egzistencinio sunkio, užrakintų spintų
durų išlaužimas kojomis, arba tiesiog kai kurie žmonės visą gyvenimą galvoja,
kad rytoj jie susitvarkys gyvenimą ir bus tikrai laimingi, bet niekada to
nepadaro.
Knygą
laikyčiau pakankamai gera. Ji turi nemažai privalumų, visų prima išskirtinis
Rasos Aškinytės rašymo stilius, įdomus ir ganėtinai netipinis tiesmukas moters
pasaulio suvokimas, na, ir tai, kad knyga tikrai lengvai ir šmaikščiai
skaitoma. Apskritai šis knygos lengvumas randasi iš mokėjimo suderinti gana
banalias pramoginės literatūros temas su moksliniais faktografiniais elementais
ir išvesti naują literatūrinių „vištų veislę“. Knyga išleista ir anglų kalba,
parduodama amazon.com tinklapyje,
tačiau išskirtinio dėmesio nesulaukė, kadangi ji paskendo, kaip ir Andriaus
Tapino Vilko valanda kas savaitę
paskelbtuose tūkstančiuose kitų knygų srautuose.
Rasa
Aškinytė apie knygą Lengviausias:
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą