Alessandro Baricco. „Be kraujo“ –
Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.
Sveiki,
skaitytojai,
„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame
gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą –
grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus
išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė
siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą
grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti,
kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare,
kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai
gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“
– štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas
dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro
Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...
Ir
prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai
kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir
vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro
knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti
gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia
žmogaus gyvenimą.
Šioji
maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus
užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad
Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo
romane City. Antroji dalis – keršto istorija
po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties,
kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo
istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.
Alessandro Baricco
Manęs
neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q.
Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus
šunsnukius ar net tą patį Nužudyti
Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks
kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino
filmuose, taip ir Be kraujo knygoje,
yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad
belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai
mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką
autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai
nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau
nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.
Galima
pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės
melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios
knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo
nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco
knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą
tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų
kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin
kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.
Įvairių
prieštaringų juslių kelianti knyga Be
kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki
intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti,
kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos,
asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be
kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka
tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.
P.
S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros
leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji
leidykla numarina geras idėjas.
Jūsų
Maištinga Siela