J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ –
Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Sunku
rasti kažką panašaus į rašytojo J. M.
Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart
pelnė Booker premiją ir turi literatūros
Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais
aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją
išleido leidykla Metodika (dabar
vadinasi Sofoklis).
Rašytojas
Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu
rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą,
yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji
literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į
darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos
šio autoriaus knygos).
Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau
nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas
dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius
ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir
niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu
istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos
ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja
Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie
palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis
dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai
perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau,
žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.
Marijana
staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros,
kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas,
kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį.
Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią
ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo
infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame
atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo
ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri
vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.
Jeigu
Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia
abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net
suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją –
atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą
pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties
Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta
kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas
visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar
iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano
emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“
Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti,
kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka
pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?
J. M. Coetzee
Iš
dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet
ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį
Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena
keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net
nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti
nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena
itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas
pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.
Autorius
pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai.
Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo
personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba
labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis
autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus
mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai
iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė
su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas
nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl
to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios,
nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai,
šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo
poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.
Šįkart
turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams.
Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio
šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame
ką nors įdėmiai klausydami.
J.
M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo
viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“.
Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi
interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis,
ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad
knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada
neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie
šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje
šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas
ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga,
tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą