Sveiki,
Šįkart
bandysiu apžvelgti per pastaruosius metus perskaitytas knygas, apibendrinti
(galbūt labiau net sau asmeniškai susistyguoti), kas nuvylė, kas nustebino, kas
pateisino lūkesčius. Mano šių metų literatūros sąrašuose labiau dominuoja dar
šiais metais išleistos knygos, bet į jų sūkurį pakliuvo ir seniau ir netgi
labai seniai išleistos knygos. Kadangi mano prioritetas – šiuolaikinė literatūra,
todėl šiemet orientavausi būtent į šių dienų literatūros srautą, tiksliau – į elitinę
verstinę literatūrą, kuri kad ir „elitinė“, tačiau ne visada pateisindavo mano
lūkesčius.
Smagu,
kad pernai buvau numatęs daugiau dėmesio skirti tiek lietuvių autoriams, tiek
dokumentinei prozai, todėl šiemet atsirado daugiau topų, kada galiu daugiau
knygas reitinguoti pagal žanrą. Žinoma, tai leido ir rekordinis perskaitytų
knygų kiekis, kuris mane itin džiugina, nes nesitikėjau sumušti pernykščio 40
knygų rekordo, bet visgi pavyko, nepaisant, kad daug žiūriu kino ir užsiimu
kitomis veiklomis, tačiau literatūra yra, sakyčiau, jau kokie antri-treti metai
iš esmės privilegija tarp kitų meno šakų.
Bandžiau
savo kukliu fotoaparatu „apžioti“ visas šiemet perskaitytas knygas, tačiau į
kadro visos net nebepateko, tad dalijuosi su knygofilais taip, kaip pavyko padaryti. Smagu, kad šiemet daugiau
teko perskaityti lietuvių poezijos – tai nutiko rudenį, kada užsinorėjau kažko
aiškaus ir jautraus, todėl „bridau“ į per paskutiniuosius metus išleistus
poezijos rinkinius.
2018 metų statistika:
Iš viso perskaityta: 50 knygų.
Verstinės knygos: 35 knygų.
Lietuvių autorių knygos (įskaitant ir vaikų bei paauglių literatūrą):
15 knygų.
Poezijos: 4 knygos.
GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!
Pernai
labai pūčiausi, kad perskaičiau itin daug kokybiškos literatūros ir labai sunku
reitinguoti. Šiemet absoliučiai esu pasimetęs, nes beveik visos knygos buvo
vertos laiko, nes suteikė daug džiaugsmo ir apmąstymų. Dabar, žvelgiant jau iš
metų galo perspektyvos, knygos gali atrodyti kiek kitaip nei tuokart, kai
rašiau recenzijas, tad nenustebkite dėl prieštaravimų. Visgi vadovausiuosi,
kaip visada, subjektyviais potyriais, atmintimi ir nostalgija, todėl gal net
kokybiškesnė knyga gali atsidurti visai gale, bet sakau, šiuo atveju esu
nepakaltinamas.
P. S.
Paspaudę ant nuorodų, atidarysite mano rašytą knygos recenziją.
1. Philippe Claudel – „Brodekas“. Ilgai laikiau šią knygą atmintyje. Manau, ji viena
geriausių šiemet skaitytų knygų. Jau esu įsigijęs šio autoriaus „Pilkosios
sielos“, galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl jis pirmoje pozicijoje, kad
perskaitęs ėmiau žaibiškai dairytis, ką dar turime šio prancūzo autoriaus ir
radau! Magiško, gotiško, kone Brolių Grimų atmosferos knyga apie Holokaustą.
Padarė neišdildomą įspūdį.
2. Norvegų rašytojas
Roy Jacobsen – „Neregimieji“. Nežinau,
su kokia knyga dar šiemet galima sulyginti šį perliuką. Viena iš tų retesnių
knygų, kurios galėjo nesibaigti. Ypač pirmoji knygos dalis labai patiko, ta
šiauriečių meilė, filosofija... Romi, nešokiruojanti, bet velniškai užburianti
savo estetika ir atmosfera. Labai tikiuosi, kad sulauksime tęsinių.
3. Toni Morrison – „Mylima“. Pritrenkianti, šokiruojanti, jautri, magiška, žiauri
knyga, apdovanota Pulitcerio premija. Manau, ją sėkmingai galėtų perleisti koks
Sofoklis kultinių knygų serijoje, nes
knyga lietuviškai išleista 2000 metais ir ją įsigijau skaitytų knygų knygyne.
Apie juodaodžių vergystės laikus, aprašytus su pritrenkiančia literatūrine
išmone ir jautrumu. Labai patiko ir labai rekomenduoju gurmanams.
4. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“. Šiai indų rašytojai po tiek metų vis tiek pavyko mane
pritrenkti savo didžiuliu jautriu ir sudėtingu epu, per kurį vibruoja visa
Indijos istorija. Sodri, giliamintė istorija tiesiog kaip kaleidoskopas atveria
ne tik egzotiškus vartus į Rytus, bet į kiekvieno iš mūsų gyvenimišką
tragediją, valdomą korumpuotos politikos. Nuostabus literatūrinis perliukas.
5. Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. Puikus literatūrinis brangakmenis, leidžiantis vėlei
patirti didžiosios auksinės rusų literatūros susigrąžinimo ir skaitymo
malonumą. Tiesą sakant, kai nesitiki nieko iš knygos, gauni visada su kaupu ir
dar daugiau. Tai knyga – skaitymo malonumas apie rusų tautos tragedijos
atspindžius. Išmoninga, jautri, įstabi ir kruopščiai su istorine išmone
parašyta knyga, kurią siūlyčiau, aišku, būtinai gurmanams.
6. Leila Slimani „Žmogėdros sode“. Po „Lopšinės“, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir kuri
buvo viena geriausių 2017 metais perskaitytų knygų, manau, „Žmogėdros sode“
irgi ne ką mažiau provokuojantis kūrinys,
ambicingas, žiaurus, įtraukiantis ir šis man taip pat labai patiko kaip
ir „Lopšinė“. Jautriai, bet nesentimentaliai parašyta knyga, kuri „prabėgo“ pro
akis kaip filmas. Tiesiog skanėstas.
7. Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vis galvoju, kokia ši rašytoja turi būti geniali, kad
šitaip tiksliai ir matematiškai sukurtų šios didžiulės knygos struktūrą. Knyga,
apdovanota Man Booker apdovanojimu,
stebina savo gurmaniška dikensoniška
teksto tėkme, įdomiomis laikmečio detalėmis ir tai... tiesiog nepamirštamas
kūrinys. Gal kai kam atrodys nuobodokas, užtęstas, tačiau man šis kūrinys išties
labai įsiminė.
8. Nancy Huston „Dolce agonia“. Nepaprasta istorija primine J. Joyce „Mirusiuosius“. Itin
talentinga technika parašytas romanas, kuris ne tiek stebino ir šokiravo savo
istorijomis, kiek pasakotojo perspektyvomis, mokėjimu aprėpti tuos veikėjus
kaip šachmatų lentą ir valdyti tarsi jis būtų dievas. Malonus ir įsimintinas
gurmaniškas skaitymas.
9. Ann Patchett „Vieningieji“. Galimas daiktas, kad šis kūrinys turėjo būti aukščiau,
bet neišeina visko sutalpinti. Vienas geriausių romanų, kuris atgaivino mano
tikėjimą amerikietiška literatūra. Daug nostalgijų paliekantis kūrinys,
parašytas talentingai ir planingai apie šeimų ryšius ir gyvenimą plačiąja
prasme. Manau, ateinančių metų pradžioje pagaliau pavyks perskaityti ir
naujausią šios autorės knygą „Nuostaba“. Bet „Vieningieji“ išties yra labai
ypatingas romanas.
10. David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“. Man Booker
International apdovanojimu įvertintas kūrinys išties labai jautrus,
įtraukiantis ir išmoningas. Per parodijos formą nupasakojamos vaikystės
traumos, knyga išties giliai kabino, kad net tekdavo daryti per skaitymą
pertraukas, kad būtų galima viską „suvirškinti“. Puikus kūrinys.
Kas nepateko į topą, bet buvo ant paties
slenksčio?
Tokių
knygų dar bent dešimt. Sunku dabar ir paaiškinti, kodėl jų neįtraukiau į
dešimtuką, nors ir labai norėčiau ir buvo gaila, kad jie liko už borto. Visų
pirma mano labai vertinamo Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee „Lėtas žmogus“, kuris savo pritrenkiančiai įtaigia
maniera vėlei sugebėjo suklusti ir įsijausti į pasakojimą. Manau, be jokios
abejonės į topą turėjau įtraukti YaaGyasi „Auksinės šaknys“ – išties sodri ir sudėtingai parašyta knyga, kuri
artima T. Morrison „Mylimai“. Taip pat tope turėtų busi Jose Saramago „Kainas“, kurį pavadinčiau bene plačiausiai interpretuojamu
kūriniu su bibliniais motyvais, provokatyvi, aštri ir įsimenanti.
Neįmanoma
nepaminėti tokių perliukų kaip VirginiaWoolf „Tarp veiksmų“ – laba stipri literatūra, išmonė, ištarmė ir kaip
niekad aktuali skilinėjančiai Europai. Dievas mato, „Alma littera“ pradeda leista
kai ką ypatingo (dar manęs laukia „Niksas“, bei „Laukinis“), bet verta paminėti
prancūzų rašytojo Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, kuri tapo estetiškiausia, tapybiškiausia ir viena
egzotiškiausių knygų šiemet.
Šiemet
kaip niekad mažai skaičiau leidyklos Tyto alba knygų. Be N. Huston romano,
žinoma, įsiminė knyga M. Pessel „Naktinisfilmas“ – hipnotizuojantis skaitymas, tik gal kiek erzino holivudiniai ir
neįdomūs tarpusavių veikėjų santykiai, tačiau pati atmosfera išties pritrenkianti.
Verta paminėti S. Schweblin „Prieraišumolaisvė“, kurią pavadinčiau vienu netikėčiausiu skaitinių šiemet, kuris, kaip
ir George Saunders „Linkolnas bardo“,
yra taip pat netipinis literatūrinis tekstas, atsiradęs iš postmodernizmo
tradicijos – eksperimentinio rašymo.
Julian Barnes „Laiko triukšmas“ daug kam buvo kaip vienas geriausių tekstų, man jis
pasirodė irgi įdomus, bet iš esmės ne tas kūrinys, apie kurį pagalvočiau tope. Smagu,
kad po šitiem metų grįžau prie Haruki Murukami „Kafka pakrantėje“, kuris man patiko, priešingai nei „Avies
medžioklė“, tačiau nepasakyčiau, kad tai „mano sielos“ literatūra. Bandžiau
susigrąžinti Ian McEwan per seną jo Booker įvertintą knygą „Amsterdamas“. Patiko, tačiau pabaiga
pernelyg nuspėjama ir banali, tad tikriausiai savo romano „Šeštadienis“ pats ir
nebepralenks. Richard Flanagan „Siauraskelias į tolimąją šiaurę“ irgi daug kam buvo vienas stipriausių kūrinių
2017 metais, aš spėjau perskaityti tik šiemet, tad galiu pasakyti, kad knyga
stipri, tačiau tie nusaldinti holivudiniai romantiniai flirtavimai labai jau
neskaniai derėjo prie tokios rimtos literatūros. „Vakaro miglų sodas“ ir „Esekso slibinas“ – rimti vasaros skaitiniai, patiko, įtraukė, tačiau nepasakyčiau,
kad norėčiau įtraukti juos į topą, kaip beje, visų išgirtą K. O. Knausgard „Mano kova: Mirtis šeimoje“, kuri man pasirodė
lėta, pakankamai įdomi, tėkni, tačiau vietomis tekdavo ir pasikankinti dėl
bereikšmio užtęsimo. Gerai pagalvočiau, ar norėčiau skaityti antrąją dalį...
Daugiausia
šiemet skaičiau „Baltų lankų“ knygas, manau, šioji leidykla daug investuoja į
rimtą ir nepaviršutinišką literatūrą. Tikiuosi, kad „Tyto alba“ dar sugebės
mane sudominti ateityje, nes paskutiniu metu jos romanai ne itin patrauklūs,
nors va, „Anglai keleiviai“ iki šiol laukia savo eilės ir labai tikiuosi greitu
metu perskaityti. Reiktų pagyrų „Sofoklio“ leidyklai, kuri išvertė pernykščius Man Booker‘ius, orientuojasi į Izraelio
literatūrą ir norėtųsi, kad dar labiau verstų Lotynų Amerikos literatūros.
KAS 2018 METAIS NUVYLĖ?
Peržiūrėjęs
knygas tikriausiai labiausiai nuvylė daug žadantis Jane Harper detektyvas „Sausra“.
Skaičiau ir įsivaizdavau beskonę košę burnoje. Pernelyg viskas nuspėjama,
atmosfera paviršutiniška, herojai holivudiniai, jų veiksmai pernelyg tipažiniai,
lyginant su detektyvinėmis knygomis. Jau geriau perskaityti trumpą, bet įtaigią
ir žaismingą vesterno dvasios įkvėpta Alessandro Baricco „Be kraujo“. Taip pat nejaučiu simpatijos suomių rašytojos Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ –
beskonė, nors ir tema intriguojanti, tik šiuo atveju, esu matęs net daug
stipresnių kino filmų nei šioji aktuali knyga, kuri visgi nepaiko įspūdžio. Daugiau
tokių neįsimintinų kūrinių kaip ir nebuvo, nes itin kruopščiai renkuosi, ką
skaityti ir dažniausiai neprašaunu.
KOKIE 2019 METŲ ORIENTYRAI?
Pas
mane tiek daug dar neskaitytų knygų ir tikrai žinau, kad nespėsiu visų
perskaityti, bet tam tikrus orientyrus, žinoma, turiu. Manau, tęsiu „Baltų
lankų“ ir „Sofoklio“ rimtosios literatūros skaitinius. Manau, didelis
pasirinkimas bus per artėjančią Knygų mugę, iš kurios anąkart grįžau plyštančiais
maišais.
Manau,
toliau tęsiu (ir gal net dar daugiau dėmesio skirsiu) dokumentinei prozai, ji
paskutiniu metu mane itin domina. Paskutiniu metu labai domiuosi leidykla „Kitos
knygos“, kurios knygos man labai patinka, bet niekaip neprisikasiau, tad po P.
Smith „Tiesiog vaikai“ knygos ir dabar – M. Abramovič „Eiti kiaurai sienas“,
manau, galiausiai perskaitysiu šios leidyklos seniau išleistus intriguojančius
kūrinius, nes domina ne vien tik tradiciška elitinė literatūra, bet ir toji
išmoningoji periferinė literatūra, kuri savo formomis ir temomis siūlo
parsinerti į ilgas diskusijas. Labai norėčiau perskaityti „Paslaptingas augalų
gyvenimas“, „Teritorija ir žemėlapis“, „Praregėjimas“, kurios vis laukia savo
eilės... Manau, „Kitos knygos“ mano dabar geidžiamiausias taikinys.
Na,
ir žinoma, visos kitos leidyklos mane domina, kurios dažnai nustebina. Kaip ir
šiemet, manau, dairysiuosi Man Booker
ir Man Booker International iš sąrašo
išverstų knygų, taip pat ir klasikų, pavyzdžiui, Borgeso „Smėlio knyga“, kuri
jau kokius tris metus laukia mano lentynoje. Žinoma, kaip visada dalį laiko
skirsiu lietuvių literatūrai – Pirmosios knygos laureatams, Marijaus Gailiaus „Oro“,
Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir kt. Nežinau, kiek pavyks
įgyvendinti, nes dažnai „įšoka“ kokia nors netikėta naujiena, kurios tiesiog
neįmanoma neperskaityti.
LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS 2018 METAIS
PERSKAITYTŲ KNYGŲ TOP 5:
Kadangi
vaikų ir paauglių literatūros kūrinių šiame sraute nėra daug ir jie visi yra
lietuvių autorių, manau, bus tikslingiausia juos čia priskirti ir bendrai
aptarti.
1. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasauliopradžia“. Tikriausiai labiausiai
diskutuotinas kūrinys šiemet lietuvių knygų baruose. Nuomonių apie jį labai
daug, iš kritikų – daug kam šioji knyga pasirodė silpna, kai kuriems – tai naujasis
kartos balsas. Aš manau, kad pernelyg susitapatinau su šio kūrinio pasakotoju
ir pajutau tai, ką kiekvienas mano kartos (18-30 metų skaitytojas) jaučia.
Tiems, kuriems to padaryti nepavyko, manau, knyga pasirodė tik sofistinis
nihilistinis sentencijų kratinys. Galbūt. Man asmeniškai ši knyga, liaudiškai
tariant, „palietė“.
2. Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Štai kitos kartos atstovė, kur kas žaismingesnė ir
aptakesnė, kurianti ir žaidžianti literatūros klišėmis. Labai įsimenanti knyga,
kurios negalėjau praleisti ir, žinoma, neapsirikau. Labai man patikęs šiųmetis
lietuvių skaitymas.
3. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Išties S. Parulskio labai ilgai neskaičiau, buvau juo
nusivylęs, tačiau ėmiau ir susigrąžinau prielankumą jo kūrybai. Išties jautri,
subtili, įtaigi S. Parulskio proza, iškelianti ne vieną tapatybės problemą,
atliepianti mūsų tautos nūdienos pasaulėjautą.
4. Laura Sintija Černiauskaitė „Šulinys“. Apie moterį, kuri įmetė savo vaiką į šulinį ir užuot
sulaukusi pagalbos, pasaulis ją pasmerkė... Trumpame romane išties poetiškai, jautriai
ir subtiliai pasakojama apie nuodėmės padarinius, nusidriekusius per ilgus
dešimtmečius.
5. Rebeka Una „Atjunk“. Manau, vienas geriausių literatūros kūrinių, bandant pritraukti jaunąjį
skaitytoją atvirkštinio pasaulio projekcija – uždraustos knygos, seksas, gamta,
judrumas... Visiškai priešingai, nei dabar tėvai stumia vaikus į šią natūralumo
bazę. Puikus būdas sužadinti įsivaizduojamas ateities realybes, patikrinti
vertybes. Būtina perskaityti paaugliams.
KAS NEPATEKO Į TOPĄ?
Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“, manau, jis vis tiek mano tope, nes sprendžiau ar L. S. Černiauskaitės
proza, ar A. Šlepiko, nes jiedu man lygiaverčiai prozininkai ir man jiedu abu
labai patinka. Tiesiog taip išėjo, kad užleidau į topą moterį, bet tai
nereiškia, kad „Lietaus dievas“ kažkuo prastesnis kūrinys. Bent jau man.
Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nors aktualus ir lengvai paaugliui paskaitomas kūrinys,
man pasirodė gal kiek per paprastas, primenantis Vytauto Račicko „Zuika
padūkelis“ potekstes ir siužetines linijas. Nelabai sujaudino ir Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“,
daug socialinių peripetijų, sunkių ir slogių, tačiau pritrūko biliūniško poetinio
jautrumo. Štai Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“ daug žadėjęs kūrinys, pretenduojantis į elitinę lietuvių
literatūrą, tačiau visumoje tai socialinės klišių išnaros ir skauduliai, trūko
kažkokių nestandartinių sprendinių. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“ visgi man patikęs ir jautrus kūrinys,
kuris savo turiniu labai patiks jauniesiems skaitytojams, bet kai išgirdau
vienos lituanistės pasipiktinimą dėl didžiųjų raidžių viduryje žodžių ir
baisios grafikos, kuri, beje, man patiko, pagalvojau, ar tikrai gramatiškai
šioji knyga nėra žalinga ir taip raštiškai menkstančioje kartoje? Čia jau
atskiras diskutuotinas klausimas.
DOKUMENTINĖS, AUTOBIOGRAFINĖS LITERATŪROS TOP
4:
Kadangi
dalį dėmesio skyriau dokumentikai, autobiografijai, manau, tikslingiausia juos
būtų sureitinguoti atskirai. Taigi...
1. Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Kai visi jau ją perskaitė pernai, aš tą padariau tik šių
metų pavasarį ir, manau, tai viena geriausių (jeigu negeriausia) šiemet
perskaitytų knygų apskritai. Nepaprastas literatūrinis juslingumas, įtaiga, šiluma
ir 7-8 dešimtmečių Niujorko rekonstrukcija. Labai sužavėjusi knyga, kurią
rekomenduočiau ne tik gurmanams, bet ir tiesiog nesudėtingų tekstų
skaitytojams. Skaitoma ir kaip dokumentika, ir kaip autobiografija, ir kaip beletristinis
tekstas.
2. Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“. Ši dokumentinė proza nuginkluojanti. Kaip ir „Laikas iš
antrų rankų“, taip ir šioji, daugiamatė literatūra, atskleidžianti žmogaus
primityvumą ir sudėtingumą karo ir politinių manipuliacijų žemėje. Ar tikrai rusų
kariai didvyriai? Kur yra moralė, kur yra idealas, o kur tik aklas žudymas?
Labai rekomenduoju. Na, o mano lentynoje dar dvi liko neskaitytos šios autorės
knygos, nežinau, kiek reikia stiprybės vėl pasiryžti ją skaityti, nes emocijų
sukelia labai daug. Nepaisant visko, šios autorės knygos yra šedevrai. Ne kitaip.
3. Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Pasaulį ir lietuvius intelektualus sužavėjusi knyga.
Nepaprastai įtaigiai parašyta, tačiau manęs neapleidžia jausmas, jog visa tai
melas. Tam turiu priežasčių, kadangi mūsų istorija iš esmės yra sufalsifikuota,
moksliniai faktai, kuriais taip vadovaujasi rašytojas, išties stebina, bet...
Mano šiandienos suvokimu, labiausiai iškrypęs mokslas yra istorija, kurią mums
įpiršo kaip tiesą, o šioji knyga yra šio melo viršūnė. Visgi knyga labai gerai
parašyta, kad nepatikėti neįmanoma. Tai melo istorijos triumfas.
4. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“. Iš esmės net nežinau, kodėl jį palikau paskutinį, nes
knyga, lyginant su „Sapiens“, yra pamatinė ir perspektyvi ateičiai. Ten tiek
vidinių žmogaus galių pasireiškimo formulių, kad būtina ją perskaityti tiems,
kurie domisi dvasinėmis praktikomis Vakarų pasaulyje.
Apskritai
dokumentine proza nenusivyliau nė viena knyga. Matau tendencingą jos užgimimą
mūsų verstinės literatūros sraute. Manau, kitąmet perskaitysiu jos dar daugiau.
LIETUVIŲ POEZIJOS TOP 4:
Kadangi
poezijos knygų vos keturios, tad visas jas nesunkiai sureitinguosiu.
1. Gintaras Bleizgys „Xeranthemum“. Pasakysiu, kad šioji poezija iš visų perskaitytų pati pačiausia. Labai jautriai „užgriebė“,
priminė M. Martinaičio poezijos skausmą ir ilgesį. Tokią „kraujuojančią“
poeziją aš mėgstu, su ja nesunku susitapatinti ir justi, pajusti, išjausti. Metų
knygos rinkimuose balsuosiu už ją.
2. Dovydas Grajauskas „Apie reiškinius“. Vis abejojau, ar kartais neduoti antrosios vietos Gretai
Ambrazaitei, tačiau ryškesni potyriai ir apmąstymai kilo po D. Grajausko
poezijos. Labiausiai žavi sofistinė žodžių ir prasmių žaismė, išreiškianti
cinizmą ir kartu paprastumą šio pasaulio abejingumui.
3. Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“. Sunki ir slogi poezija, kuri sunkiai pasiduoda
iššifruojama (čia apie tai mini ir M. Gailius), bet iš esmės, kad nelengvai perprantama,
todėl ir įdomi. Turint galvoje, kad tai debiutantė. Visgi gotikinės poezijos
mums tarp elitinių poetų labai trūksta.
4. Marius Burokas „Švaraus buvimo“. Įtariu 15min.t
šiokiu tokiu šališkumu, kai rinkinį išrinko kaip geriausiu šiemet poezijoje
užderėjusiu žiedu. Mano supratimu, tai šiek tiek primityvoka poezija,
dvelkianti vaizdeliais, nors tam tikrų poetinių ambicijų yra. Sveikintina pozityvumo,
švarumo pozicija, bet, kad ir kaip mėgčiau M. Buroką kaip žmogų, šis rinkinys
buvo silpniausias iš visų. Beje – nuostabus knygos dizainas!
Tai
tiek šiais metais apie knygas ir literatūrą. Šitiek geros literatūros! Širdis
džiaugiasi. Visiems dėkoju, kas šiemet mane skaitėte ir laukėte recenzijų.
Kitais metais irgi ketinu rašyti ir dalytis informacija apie skaitinius. Laukiu
Jūsų pastebėjimų ir komentarų.
Jūsų
Maištinga Siela